Ir toliau vadovaujuosi idėja, kad gyvenimas per trumpas tik dėl „pliusiukų“ aplankyti visas arba bet kokias pasaulio šalis, kaip ir be jokios atrankos skaityti pirmą po ranka pasitaikiusią arba kiekvieną iš eilės knygą.
Be to, mus neišvengiamai visur lydi laikinumas. Štai šiandien keliauti galimybių turi, o rytoj – jau nelabai. Arba vieną pusę amžiaus tavo trokštamas pažinti kraštas klesti, o kitą, deja, gali būti niokojamas beprasmių karų ir virsti baugiu istorijos vaiduokliu.
Todėl kelionės nereikėtų atidėti „kitiems metams“ ar „geresniems laikams“, priešingai nei paskolos įmokų arba buto remonto. Verčiau vykti tuojau pat atsiradus bent menkiausiai progai ir pretekstui. Svarbiausia – neeikvoti energijos ir laiko blaškantis. Geriau rinktis nebūtinai madingas, bet labiausiai dominančias kryptis.
Tad ir mano 2017-ųjų rekomenduojamų kelionių „topuose“ atsidūrė ne itin tarp turistų populiarūs, tačiau kelionių romantikus galintys sužavėti kraštai. Pradedu nuo mums geografiškai artimiausio.
Primiršta Europos pakraščio egzotika
Dar nebuvusiems Armėnijoje palinkėčiau, kad ji taptų egzotišku ir gardžiu atradimu. Šioje pietų Užkaukazės šalyje viešėjau neilgai, bet tiek užteko, kad pasižadėčiau grįžti.
Armėnija – tai vaizdingi kalnai, seniausios Europoje krikščioniškos bažnyčios ir tvirtovės, apleisti uolų vienuolynai, užuominos į Antiką, Persiją, Osmanų imperiją. Pertraukas tarp istorijos pažinimo galima užpildyti gurmaniškais pasimėgavimais.
Kodėl į Armėniją lietuvių keliautojai traukia ne taip entuziastingai kaip į Gruziją, randu tik du paaiškinimus. Pirmas, labiau emocinis – inertiška simpatija draugiškiems gruzinams. Tačiau skubu pridurti: armėnai, kaip ir turkai, taip pat labai svetingi ir dosnūs, be to, irgi turi rytietišką polinkį į lengvą klastą.
Kita priežastis, kodėl lietuviai į Armėniją vyksta rečiau – su Jerevanu neturėjome nei greitesnio, nei pigesnio susisiekimo, priešingai nei su Gruzija.
Dabar su „Wizzair“ galima nuskristi iš Vilniaus į Kutaisį. Iki tol pigių skrydžių į Tbilisį galima būdavo prisigraibstyti per „Airbaltic“. Bet Gruziją patariu išnaudoti ir Armėnijos pažinimui.
Tbilisį ir Jerevaną skiria tik apie 200 km. Kelias vingiuoja per kalnus ir palei Sevano ežerą. Jei nesinori būti priklausomiems nuo traukinių ar autobusų grafikų, Gruzijoje galima nebrangiai išsinuomoti automobilį ir pasisamdyti vairuotoją, kuris ir pavežiotų po Armėniją.
Klajoklių ir šamanų šalis – ne kiekvienam
Įsivaizduokite: šimtai kilometrų be žmonių ir miestų, laukiniai plotai, užsėsti nebent gyvulių bandų ir lankomi tokių plėšrūnų kaip vilkas ar snieginis leopardas, tylūs ir nuošalūs Tibeto budizmo vienuolynai, vieniši šamaniniai altoriai.
Po Mongoliją viena keliavau praeitą vasarą. Šiais metais vėl čia planuoju grįžti, tik jau, greičiausiai, ne viena – pradedu rinkti bendraminčių keliautojų grupę.
Patariu aplankyti šią šalį, kol dar ji nėra masiškai apgyvendinta kinų ir kol klajokliško gyvenimo nesurijo šiuolaikinė globalizacija. Tačiau ją rekomenduoju tik tiems kelionių ekstremalams, kurie myli Aziją, jaučia kažin kokį ilgesį tuštiems toliams ir nebijo laikinų nepatogumų.
Prieš vykstant į Mongoliją, reikėtų susitaikyti, kad net turint krūvas pinigų, nebūtinai pavyks užsitikrinti standartinį komfortą. O oras ir vasarą būna permainingas, nebūtinai kurortinis. Tačiau Mongolijos žavesys ir yra jos laukinis pradas ir klajokliška egzistencija.
Archajine žmonių pasaulėžiūra, konservatyvumu ir šventyklų atmosfera Mongolija man primena Tibetą. Juk šias abi šalis sieja istorija ir kultūriniai mainai. Todėl tiems, kas bent sykį gyvenime lankėsi kalnuotame Tibete ir jo neišsigando, turėtų patikti ir vėjuotas Čingischano kraštas.
Į pažintį su cigarų ir antikvarų sala
Mano kelionių regionas – Azija. Bet jei reikėtų išskirti kokį nors kraštą toliau nuo Rytų, tai ne tik rekomenduoju, bet ir prognozuoju: 2017-ųjų Lietuvos keliautojų horizonte vis ryškiau šviesis Kuba.
Paskatos suteikia žinia, kad oro bendrovė „Turkish airlines“, vykdanti skrydžius ir iš Vilniaus, prieš pat Naujuosius pakilo ir į Havaną. Tai reiškia, kad mums Kuba nuo šiol bus pasiekiama greičiau ir patogiau. Tik, manyčiau, ne tam, kad pultume ten gėrėtis savito socializmo grimasomis. Ačiū, mūsų žmonės jau sočiai patyrė, kas per egzotika yra ta utopinės visuotinės lygybės ir skurdo sistema.
Bet ten nuvykus, man rūpėtų pajusti ir tokią Kubą, kuri lieka už balto smėlio paplūdimių, tabako laukų, kolonijinio stiliaus gatvių, jose išrikiuotų senovinių automobilių, a.a. Fidelio portreto ir besišypsančių senukų su cigarais tarp išpuvusių dantų atvirukų.
