„Tikrai nesinori įpiršti nuomonės, kad geriausias atostogavimo būdas – lipti į kalną, miegoti palapinėje, kai lauke 15 ar net 20 laipsnių šalčio, siaučiant vėjui ir t.t. Anaiptol ne. Tačiau pastebiu tendenciją, kad sporto ir aktyvaus laisvalaikio populiarėjimas mūsų visuomenėje, keičia daugelio ir keliavimo ar atostogavimo įpročius.
Pati savo laiku atostogaudavau tokiose populiariose vietose kaip Turkija, Ispanija, Kroatija, Maljorka, Tailandas. Tiesa, niekad neieškojau komforto ir dažniausiai nukeliavus į naują šalį būdavo suplanuota kiekviena diena aktyvaus keliavimo, kažko naujo pamatymo ar sužinojimo.
Turiu prisipažinti, kad nemėgstu planuoti, tad gana nemažai mano kelionių būdavo ir yra gana spontaniškos: iš vakaro draugai pasiūlo važiuoti slidinėti į kalnus ir aš važiuoju (nors nesu gyvenime to dariusi, neturiu nei aprangos, nei įrangos, bet ar tai kliūtis, kai iki išvažiavimo dar pusė paros).
Arba draugės skambutis su NEREALIU pasiūlymu vykti su ja į konferenciją Maljorkoje, nes atsilaisvino vieta – skrydis rytoj ir t.t.“, – apie savo keliones pasakojo V.Tūbutytė.
Anot jos, dabar atostogos dažniausiai veda į kalnus, tačiau taip pat ne visada planas būna aiškus iki galo: šiuo atveju daug lemia orai ir vietoj plano važiuoti į Šveicarijos Alpes, gali atsidurti Italijos pietuose, nes tiesiog tuo metu tik ten nelyja.
„Bet juk kalnai – ne tik sudėtingi kopimai, ne tik agonija ar miegas palapinėje ant ledyno ar sniege ir siaučiant stipriam vėjui. Kalnuose galima puikiai leisti laiką su šeima, pasivaikščioti kalnų takeliais patenkant iš vieno slėnio į kitą, gal net pasiekiant ledyną“, – priminė keliautoja.
Kviečiame susipažinti su jos rekomendacijomis 2017-iesiems.
Aukštieji Tatrai
Pirmoje vietoje juos siūlau, nes tai mums artimiausi kalnai. Čia veiklos yra tiek vasarą, tiek žiemą. Ir kiekvienu metų laiku vaizdas vis kitoks. Labai daug kartų ten buvau ir vis sugrįžtu. Kodėl? Dėl jau išvardintų priežasčių: atstumas ir įvairovė, taip pat puiki vieta mokytis ir tobulėti.
Tatrus galima aplankyti tiek iš Lenkijos pusės (Zakopanė), tiek iš Slovakijos. Dažnai manęs klausia rekomendacijų, ypač kur geriausia su vaikais. Visada patariu įsivertinti savo ir vaikų fizines galimybes bei lūkesčius. Labai populiari vieta Morskie Oko.
Pavadinčiau ją Palanga kalnuose. Čia tikrai daug žmonių, nes yra puikiai sudėliota infrastruktūra: automobilių aikštelės, patogus kelias iki slėnio, galima važiuoti arklių tempiamais vežimais. Tiesa, paskutinius porą kilometrų vis tiek teks nužingsniuoti patiems. Pasiekus ežerus galima grožėtis puikia kalnų panorama. Nuo čia jau galima rinktis: leistis žemyn, likti kalnų name ir kitą dieną pasivaikščioti kalnų takeliais (ten jų tikrai ne vienas), taip pat galima nukeliauti į kitą slėnį, galima nueiti į vieną aukščiausių Tatrų viršūnių Rysy (2500 m aukščio) ir t.t.
Slovakijos pusėje (čia dažniausia ir važiuojame) galima dar daugiau veiklos susigalvoti: žiemą – kalnų slidinėjimas, „skiitouringas“ (keliavimas slidėmis kalnuose), taip pat galima nueiti iki veikiančių kalnų namų, kuriuose žiemą daugiausia alpinistai renkasi (Terycho chata, Chata Pre Zelenam plece ir kitos).
Vasarą Tatruose begalė „trekingo“ takų, kur tikrai kiekvienas gali susiplanuoti maršrutą pagal savo fizines galimybes. Lengvesni priėjimai prie Popradske Pleso kalnų namo, kuris stovi prie labai gražaus ežero, nuo kurio galima gražiu serpantininiu takeliu pakilti į Osravou perėją. Žinau, kad pernai vasarą mano pažįstamų šeima su trim savo mažyliais ten užlipo (tiesa, mažiausias buvo įsitaisęs kėdutėje – kuprinėje tėčiui ant nugaros).
Šamoni miestelis Prancūzijos Alpėse
Dar viena vieta, man kelianti daug sentimentų, ir neabejotinai patiksianti kiekvienam, kuris mėgsta aktyviai leisti savo atostogas Šamoni miestelis Prancūzijos Alpėse. Jis labiausiai žinomas dėl savo pasididžiavimo –Monblano, tačiau tai tikrai nereiškia, kad tik tie, kas nori užkopti į šį aukščiausią Vakarų Europos kalną, ar kitas įspūdingas aplink esančias viršūnes, čia važiuoja.
Šamoni yra mažas jaukus kalnų miestelis, kuriame knibždėte knibžda visokio plauko kalnų mylėtojų: jie – ir alpinistai, „trekingo“ ar „hikingo“ mėgėjai, trail bėgikai, kalnų dviratininkai ir t.t. Pirmą kartą ten nuvykus, susidarė įspūdis, kad čia visi iki vieno sportuoja: nuo mažiausio iki tikrai labai garbaus amžiaus žmogaus.
Nieko nenustebinsi gatve eidamas apsiavęs šiltais alpinistiniais batais vasaros vidury ar nešdamas didžiulę kuprinę, nes, atrodo, net namų sienos persismelkusios sportu.
Nepaisant to, kad Šamoni laikomas alpinistų meka, nes ten galima rasti visokių lipimo būdų: pradedant sportiniu laipiojimu, baigiant jau minėtu Monblanu, ten tikrai galvą pravėdinti ir įkvėpti kalnų oro gali kiekvienas. Miestelis labai jaukus, daugybė vietų gyventi, įskaitant ir kempingus, kurie tikrai labai civilizuoti ir gana nebrangūs.
Kur neapsistotum, iš visų pusių supa užburiantis kalnų vaizdas. Norintiems pakilti aukščiau ir pasivaikščioti kalnų takeliais, nueiti iki galingo ledyno liežuvių ar ekstremaliai nusileisti dviračiu, yra tikrai ne vienas keltuvas į skirtingus aukščius, važiuoja ir traukinukas Monblano link.
Galima pasikelti net iki 3800 m aukščio ant Aguill de Midi viršūnės, nuo kurios per ledo tunelį iškeliaujama į Baltąjį kalną – Monblaną. Pasikėlus šiuo keltuvu, galima pasižvalgyti į aplink esančias dantytas alpių viršūnes, pažiūrėti į žemai likusį Šamoni, taip pat ten yra įkurtas muziejus, kavinės ir t.t.
Be jau minėtų veiklų yra raftingo galimybė (plaukimas sraunia kalnų upe katamaranu). Galėčiau apie tą miestelį pasakoti ir pasakoti, nes man ten –kažkokia ramybės oazė, į kurią vis norisi sugrįžti ir nebūtinai kažkur kopti! Užtenka kartais tiesiog ten būti ir pamyti tą kalnų grožį visai šalia
Graikijos sala Kalimnas
Trečia vieta, į kurią vis grįžtame ir tikrai grįšime (jei tik skrydžiai bus atnaujinti) yra Graikijos sala Kalimnas. Beje, ten keliaujame per lietuvių gana pamėgtą Kosą.
Nežinau, ar daug rastume mėgstančių atostogas leisti ne Lietuvoje ir nežinančių Koso salos? Manau, nelabai. Tačiau, nedaugelis susimąsto, kad aplink yra nuostabių kitų salų. Žinau: kai kurie iš Koso plaukia į Turkiją, o mes atskridę į Kosą skubame į laivelį ir plaukiame į laipiotojų meką Kalimną.
Čia važiuoja uolų laipiotojai, nes tai puiki vieta pradėti to mokytis, taip pat ideali vieta ir tiems, kurie yra labai geri laipiotojai. Sala tikrai maža ir jauki, iš visų pusių apsupta vandens. Tai puikus derinys sporto ir poilsio mėgėjams: pusę dienos laipioji, kitą pusę gali gulėti paplūdimyje ir maudytis smaragdinės spalvos vandenyje.
Paprastai ten važiuojame pavasarį (balandžio mėn.) arba rudenį (rugsėjo pabaigoje-spalį – priklausomai nuo skrydžių į Kosą). Tuo metu būna mažiau žmonių, bet oras puikus, vanduo šiltas. Taigi, tie, kas nėra bandę kalnų – uolos stichijos, drąsiai galiu rekomenduoti Kalimną.
Saloje taip pat įsikūręs ir ne vienas nardymo centras, tad tikrai galima išmokti ir nardyti. Išsinuomojus motorolerį, gali apvažiuoti salą per dieną. Žuvies turguje nusipirkus šviežių jūros gėrybių mėgautis jomis vakarienę pasigaminus vakare. Saloje tikrai gerai jausis kiekvienas – nereikia prieš einant į restoraną stovėti pora valandų prieš veidrodį.
Jei užsibuvai ilgiau ant uolų ar paplūdimyje, tikrai niekas nežiūrės į tave keistai, jei užeisi pavakarieniauti ar pavakaroti apsirengęs laisvais sportiniais rūbais ir su kuprine ant pečių – niekas nesistebės, nes taip atrodyti ten tiesiog yra natūralu.
Ailefroide – miestelis-kempingas Prancūzijoje
Dar viena vieta, kur galima tiek aktyviai leisti laiką, tiek mėgautis slėnį supančiais kalnais Ailefroide – tai miestelis-kempingas Prancūzijoje, vos kirtus Italijos sieną (maždaug į pietvakarius nuo Turino).
Iš esmės čia yra viena gatvė, kurios abiejose šonuose vientisas kempingas. Tiesa, galima išsinuomoti ir kambarius namukuose, tačiau tai reikėtų daryti gerokai iš anksto, nes jų nėra daug, o paklausa didelė. Kempingas puikus, tinkamas stovyklauti tiek pasistatant palapinę, tiek atvažiuojant kemperiu.
Viskas gana gerai įrengta: dušai, tualetai, elektra, nameliai, kuriuose tiesiog stalai ir suolai. Tačiau, kaip minėjau, visas tas miestelis yra tarsi vienas didelis kempingas: tam pritaikyta infrastruktūra. Miestelyje veikia pora maisto parduotuvių, alpinistinės įrangos ir „outdoor“ aprangos parduotuvių, gidų biurai, nuomos punktai ir t.t.
Ten, kaip ir anksčiau išvardintose vietose, galima užsiiminėti viskuo, kas susiję su kalnais: laipiojimu, alpinizmu (yra viršūnių maždaug 4000 m aukščio), galima visai gerais takeliais nueiti iki ledyno ir juo pasivaikščioti.
Išbandėme: takai puikiai įrengti, vaizdai gniaužiantys kvapą, taip pat ten puikios vietos trail bėgikams, yra įrengtų via feratų.
Pavažiavus žemiau gana populiarus raftingas (jau anksčiau minėtas plaukimas kalnų upe). Ši vieta, mano akimis, ideali atostogoms su vaikais: mano draugai jau ne vienerius metus ten važiuoja su šeimomis, įsikuria kempinge stovyklavietę ir mėgaujasi poilsiu.
Šalia teka nedidelis upelis, kuris vaikams – nemokama papildoma pramoga. Jei prieš tai minėtos vietos yra labiau dvelkiančios miestu, tai čia jautiesi tarsi kaime, absoliučioje ramybėje, nors žmonių taip pat tikrai daug. Ir labai rekomenduoju paragauti picos, kurią kepa kempinge stovinčiame picų autobusiuke... Skonis pasakiškas!
Pirėnai
Jei norit atitrūkti nuo civilizacijos, bet neturite labai daug laiko ar finansų, puiki vieta Pirėnų kalnynas ant Prancūzijos ir Ispanijos sienos. Gali savaitę juose eiti ir sutikti tik švilpikus, avis, Alpių karves su didžiuliais skambalais po kaklais ir kokį vieną kitą piemenį, o gal ir jo nepamatysi.
Tai puiki vieta pabūti su savimi. Kalnyne eina ir suplanuoti takai GR10 ir GR11 – vienas Prancūzijos pusėje, kitas Ispanijos.
Didžiausią įspūdį man paliko kasdien besikeičiantis kraštovaizdis: kalnai vis kitokie, juos keičia slėniai. Pasistačius palapinę slėnyje, kur pravinguriuoja upelis, ateina pasisveikinti laukiniai ožiai. Žinoma, viskas priklauso vėlgi nuo noro, galimybių ir žinojimo, ko nori iš kelionės.
Tuose pačiuose Pirėnuose yra vietų, kur žmonių srautai dideli. Pavyzdžiui, garsieji Rolando vartai, kurie yra tarsi kalnų vartai tarp Prancūzijos ir Ispanijos, taip pat Perdido kalnas, į kurį plūsta įvairaus amžiaus turistai, daugiau nei 400 metrų aukščio Gavarnie krioklys su jį supančiu įspūdingu cirku (kalnų dariniu). Nors ten žmonių daug, tačiau paėjus toliau tikrai mėgausitės ramybe.
Bent savaitę praleidę Pirėnuose, garantuoju, grįšite „išvalyta galva“ ir tikrai atsinaujinusiomis mintimis.
Ten tiesiog norisi eiti ir mėgautis vaizdais. Tiesa, mūsų kompanija gana dažnai nuklysdavome nuo kelio, norėdami įkopti į kokią viršūnėlę. Nieko nepadarysi: mes tiesiog kitaip negalime. Bet kiekvienas ten savo maršrutą gali susidėlioti individualiai.
Baigdama savo rekomendacijos norėčiau pasakyti, kad kelionės yra gėris – nesvarbu, kokios jos bebūtų. Noriu palinkėti, kad keliaujant gautumėte kuo daugiau savo dvasiai, išprusimui, pažinimui. Juk turtingas ne tas, kurio piniginė storesnė, o tas, kuris turi sukaupęs patirties ir įspūdžių bagažą.
Net jei pasirenkate kelionę į 5 žvaigždučių viešbutį su „viskas įskaičiuota“ – nepatingėkite išlįsti iš viešbučio ribų, nuvažiuoti į pažintinę ekskursiją, išeiti pasivaikščioti.
O tie, kas ieško nuotykių, tiesiog keliaukite, kai tik turite progą, mėgaukitės tuo, ką darote: bėkite, minkite dviratį, irkluokite, grožėkitės kalnais, kopkite į sudėtingas viršūnes – jei tai leidžia pailsėti ir grįžti į kasdienybę nors kiek kitokiems, jau yra gerai.
