Grafas tikėjo, kad tėvynė atgaus nepriklausomybę, todėl testamentu muziejaus rinkinius užrašė būsimai, iš carinės Rusijos išsilaisvinusiai Lenkijos ir Lietuvos valstybei. Deja, tų dienų nesulaukė, o carinės priespaudos nusikračiusios valstybės jau nebuvo kartu.
1927 m. beveik visi eksponatai specialiu traukiniu (13 vagonų!) buvo išvežti į Lenkiją. Tarp eksponatų – ir Tado Kosciuškos širdis. O juk tai bendras mūsų paveldas, bendri eksponatai, pasakojantys abiejų šalių istoriją.
Žinant, kokioje politinėje situacijoje tuo metu buvo Lietuva, Vilniaus kraštas, kokie buvo santykiai su Lenkija, suprantama, kodėl Lietuva dėl eksponatų tada jokių pretenzijų nepareiškė. O gal ir nežinojo jų likimo? Pats muziejus ne kartą keitė pavadinimą, kol iš ATR muziejaus tapo Lenkų muziejumi (Muzeum Narodowe Polskie/Musee National Polonais), taip jis vadinasi ir dabar.
Visą šią istoriją ir mums reikšmingas vietas, susijusias su grafu V.Broel-Pliateriu Šveicarijoje atrado 25 metus šioje šalyje gyvenanti lietuvė Vilija Handschin (Bavarskytė). Mėgiamiausias jos laisvalaikio užsiėmimas – istorinių lietuviškų pėdsakų paieška Šveicarijoje. Beje, Vilija įkūrė feisbuko puslapį „Lietuvos bajorai“, kur taip pat dalijasi savo atradimais.
Lietuviškos pavardės šveicarų pilies sode
Apie atradimus Rapersvilio pilyje Vilija mielai sutiko papasakoti. Kartą, apsilankiusi Rapersvilio (Galeno kantone) pilies muziejuje, kur antras aukštas buvo skirtas Lenkų muziejui, paskui vaikštinėdama po pilies sodą Vilija ant antkapių pamatė lietuviškas pavardes: Vladislovas Broel-Pliateris (1808–1889) ir Henrikas Bukauskas (1839–1900), lenkiškai Bukowski.
Prie Pliaterio dar parašyta, kad gimęs Vilniuje, o prie Bukausko, kad gimęs „Kaukle na Zmucki“ (iš Kauklių, Žemaitijos). Antkapis labai suintrigavo, pradėjo domėtis. Vilijos dėka apie šiuos Lietuvos piliečius sužinojo ir Šveicarijos lietuviai.
„Pasirodo, grafas Vladislovas yra garsiosios 1831 metų sukilimo dalyvės Emilijos Pliaterytės pusbrolis. Jo tėvas Kazimieras valdė Dusetų dvarą, palivarkus ir keletą kaimų Aukštaitijoje. Vladislovo mama Apolinara Broel-Pliaterienė fundavo Vilniaus Aušros Vartų koplyčios galerijos langus, kaip padėką už sunkiai sirgusio sūnaus Cezario išgijimą. Vėliau Cezaris su broliu Vladislovu kovėsi 1831 metų sukilėlių gretose, – pasakojo V.Handschin.
– Sukilimui pralaimėjus Broel-Pliateriai emigravo į Paryžių. Ten Vladislovas įkūrė pagalbos emigrantams iš Lietuvos draugiją, leido laikraščius prancūzų ir lenkų kalbomis, susirašinėjo su rašytoju Adomu Mickevičiumi, istoriku, kultūros mecenatu Joachimu Leleveliu. Vladislovas 1844 metais persikėlė į Šveicariją. Čia susituokė su tuomet garsia vokiečių aktore Karoline Bauer (1807–1877). 1846 m. Kilchberge prie Ciuricho ežero V.Pliateris nusipirko dvarą su rūmais, parku, pievomis, arklide ir ten apsigyveno su žmona.“
Grafas Vladislovas yra garsiosios 1831 metų sukilimo dalyvės Emilijos Pliaterytės pusbrolis.
Kaip suėjo jų keliai? Juk K.Bauer darė spindinčią karjerą Berlyno teatre, varžėsi su kita garsia aktore Charlotte von Hagn. Berlyno publika net buvo pasidalijusi į jų abiejų gerbėjus – „bauerius“ ir „hagnerius“. Ir net buvo tapusi Belgijos princo (vėliau tapusio Belgijos karalium) Leopoldo I meiluže.
Galima įtarti, kad aktorę su emigrantu, buvusiu 1831 metų sukilėliu V.Pliateriu supažindino jos pusseserė Marie Bauer, kuri buvo ištekėjusi už vieno iš 1863 metų sukilimo lyderių Mariano Langiewicziaus.
Kaip pasakojo V.Handschin, Pliaterių šeimos rūmai Kilchberge yra išlikę, dabar tai privatūs butai, kurių aplankyti praktiškai nėra galimybės.
„Šveicarijoje į paveldo objektus, jeigu jie privatūs, užeiti galima tik per atvirų durų dienas ir Europos paveldo dienas, bet tik tuo atveju, jei savininkai neprieštarauja. Virš įėjimo į dvaro teritoriją vartų išlikęs užrašas „Broelberg“ (Broelio kalnas), deja, dvaro parke pastatyti nauji gyvenamieji namai, ir parko vaizdas jau ne toks, koks buvo kadaise“, – apgailestavo Vilija.
V.Broel-Pliateris Kilchberge buvo pagarsėjęs ne iš gerosios pusės, savo elgesiu kėlė daug apkalbų. „Pavyzdžiui, vietiniai piktinosi, kad jis, eidamas kalbėtis su šveicarų valstiečiais, pasiimdavo botagą, lyg jie būtų Lietuvos baudžiauninkai. Be to, nešiojosi pistoletą ir prieštaraujantiems juo grasindavo. Jodinėjo taip, kad visi turėjo trauktis iš kelio, – pasakojo V.Handschin.
– Gražuolei žmonai ūmaus charakterio sutuoktinis pasirodė sunkiai sugyvenamas. Po 33 metų bendro gyvenimo aktorė nusižudė. Palaidota, kaip ir 12 metų vėliau miręs jos vyras, Rapersvilio pilies sode. Savo dienoraščiuose Karoline šeimos dvarą „Broelbergą“ buvo pavadinusi „Qualenbergu“ – Kančių kalnu“.
Po 33 metų bendro gyvenimo aktorė nusižudė.
Rapersvilio pilis yra netoli Kilchbergo, maždaug už 30 km, prie to paties Ciuricho ežero. Nors grafas buvo ir sunkaus charakterio, tačiau emigracijoje rūpinosi pavergtąja tėvyne, rašė laiškus politikams, popiežiui, Europos laikraščiams, net šveicarus verbavo eiti kariauti 1863 metų sukilėlių gretose. Pralaimėjus šiam sukilimui Ciuriche įkūrė paramos organizacijas pabėgėliams, kurių į Vakarus atvyko daug.
Kaip pasakojo V.Handschin, iš Rapersvilio miestelio savivaldybės grafas 99 metams išsinuomojo apleistą pilį, savo lėšomis suremontavo ir pilyje 1870 metais įkūrė Abiejų Tautų Respublikos muziejų. Dar prieš atidarant muziejų šalia Rapersvilio pilies pastatė laisvės troškimą simbolizuojančią koloną su Abiejų Tautų Respublikos simboliais. Kolona stovi iki šiol.
Švedijoje išgarsėjęs žemaitis antikvaras
O iš kur prie šios pilies atsirado antkapis, skirtas Henrikui Bukauskui, kaip byloja antkapinis užrašas, ne tik sukilimo dalyviui, bet ir žymiam Stokholmo antikvarui, Lenkų muziejaus bendraįkūrėjui? Pasirodo, jis grafo V.Pliaterio įkurtam muziejui teikė daug eksponatų.
Kaip rašo www.aidai.eu, po 1863 metų sukilimo emigracijoje veikė „Želmens“ draugija. Vienas žinomesnių jos narių buvo iš Panevėžio apskrities kilęs H.Bukauskas. Dar prieš sukilimą jis studijavo teisę Maskvos universitete ir priklausė ten veikusiai lietuvių studentų draugijai.
Draugijos nariai planavo leisti lietuviškas knygas pradžios mokykloms, paruošė mineralogijos ir geografijos vadovėlius. Jie taip pat nutarė leisti lietuvišką laikraštį, išversti į lietuvių kalbą Adomo Mickevičiaus poemas „Gražina“ ir „Konradas Valenrodas“.
1863 m. sukilime H.Bukauskas kovėsi Dluskio-Jablonovskio būryje, buvo sužeistas ties Papile, ilgą laiką slapstėsi Žemaitijoje. Vienas jo brolis žuvo mūšyje prie Biržų, kitas buvo ištremtas į Sibirą, o trečias emigravo į Prancūziją. Henrikui per Rygą pavyko pabėgti į Stokholmą. Čia pradėjo dirbti knygų parduotuvėje, o 1870 m. Stokholme įsteigė nuosavą antikvariatą, gana greit pagarsėjo kaip vienas žymiausių antikvarų Vakarų Europoje.
Manoma, kad jo antikvariate buvo didžiausia Vakarų Europoje rankraščių ir retų leidinių kolekcija, reprezentuojanti Lietuvos kultūrą ir XIX amžiaus politinius judėjimus.
H.Bukausko lėšomis emigracijoje buvo išleistas keletas Lietuvos istorijai ir kultūrai skirtų veikalų. Be to, jis nuolat teikė medžiagą žinomai spaudos agentūrai „Correspondance du Nord-Est“, kuri stengėsi atkreipti Vakarų Europos viešosios nuomonės dėmesį į carizmo pavergtų Rytų Europos tautų likimą. Rusų žvalgybos agentas Balasevičius-Potockis carinei valdžiai 1876 metais raportavo, kad Henrikas Bukauskas priklauso prie aktyvių anticarinių veikėjų „gaujos“ Europoje.
Kaip pasakojo V.Handschin, grafo V.Pliaterio laikais visa pilis buvo skirta muziejui. Pastaruoju metu muziejus veikė tik antrame aukšte, pirmas aukštas buvo skirtas įvairiems renginiams, trečiame aukšte buvo koncertų salė. Šiuo metu pastatas uždarytas remontui, po remonto Lenkų muziejui žadama skirti tik kelis kambarius.
