Įdomu tai, jog ryžiai Pietryčių Azijoje auginti dar priešistoriniais laikais. Pirmieji europiečiai paragavę šios grūdinės kultūros, buvo Aleksandro Makedoniečio kariai, o plačiau ryžiai Europoje paplito tik Viduramžiais. Šiandien ryžiai – populiarūs visame pasaulyje. Vis dėlto, tokių ryžių terasų, kokias galima pamatyti Azijoje – neišvysite niekur kitur. Būtent apie gražiausias Azijos, o tuo pačiu ir viso pasaulio, ryžių terasas ir siūlome paskaityti šiame straipsnyje.
Sapos regiono ryžių terasos, Vietnamas
Sapa – tai Vietnamo šiaurinėje dalyje, nepaprasto grožio gamtos apsuptyje įsikūręs nedidelis miestelis. Didingi kalnai, žaliuojantys medžiai – panorama, atimanti žadą. Sapos regione gyvena daug etninių bendruomenių, todėl ši vietovė įdomi ne tik dėl savo kraštovaizdžio, tačiau ir dėl ilgaamžių tradicijų. Jau ne vieną šimtmetį vienas iš pagrindinių Sapos regione gyvenančių žmonių verslų – ryžių auginimas. Ryžių terasos šioje vietovėje įsilieja į kalnų peizažus, sukurdamos tarytum žaliuojančius laiptus į dangų. Sapa ir jos apylinkės – tai nepriekaištinga žmonių darbo ir gamtos kūrybos darna.
Geriausias metas aplankyti Sapos regioną – liepos ir rugpjūčio mėnesiai. Šiuo periodu terasos atrodo lygiai taip pat, kaip reprezentacinėse nuotraukose – sodriai žalios spalvos. Pavasario mėnesiais ir vasaros pradžioje, ryžių terasos džiugina švelniai salotine spalva, o rudenį, iki nuimant ryžių derlių, jos kiek pagelsta.
Juanjango ryžių terasos, Kinija
Šiek tiek daugiau nei 50 km atstumu nuo Vietnamo sienos, Kinijos pietuose, slepiasi dar vienas pasakiško grožio kampelis – Juanjango ryžių terasos. Maždaug prieš 1300 metų, Hani tautos žmonės šioje vietovėje ėmė auginti ryžius. Tą padaryti nuspręsta kalvose – siekiant išnaudoti čia esančius žemės plotus. Buvo suformuotos terasos, įrengta drėkinimo sistema.
Juanjango ryžių terasos atrodo įspūdingai visus metus. Vis dėlto, keliautojams rekomenduojama jas aplankyti lapkričio–balandžio mėnesiais. Šiuo periodu, kai derlius jau nuimtas, terasos prisipildo nuo kalnų viršūnių tekančiu vandeniu – atrodo lyg tūkstančiai baseinėlių. Balandį – sodinamas naujas derlius, o terasų vanduo ima po truputį garuoti. Iki ryžių nuėmimo, vykstančio rugsėjo–spalio mėnesiais, vanduo iš viso išgaruoja. Šiuo periodu galima pasigrožėti žaliuojančiomis ar kiek pageltusiomis ryžių terasomis.
Jatiluwih ryžių terasos, Balio sala, Indonezija
Balis – bene labiausiai turistų pamėgta Indonezijos sala. Ji vilioja tiek ilgaamže vietinių gyventojų kultūra, įstabaus grožio šventyklomis ir šurmuliuojančiomis gyvenvietėmis, tiek užburiančia gamta: atogrąžų miškais, kalnais, egzotiškais paplūdimiais.
Jatiluwih ryžių terasos – vienas iš labiausiai keliautojų pamiltų Balio salos kampelių. Ryžiai čia auginami terasomis aukštyn. Jos puikiai įsikomponuoja į kalnų peizažą, o papildomo žavesio suteikia pavieniui augančios palmės ir tradiciniai vietinių gyventojų nameliai.
Jei lankysite šias ryžių terasas, rekomenduojame užsukti į vieną iš apylinkėse įsikūrusių kavinukių: ragaudami tradicinę Balio salos kavą galėsite grožėtis vaizdu. Geriausias metas apžiūrėti Jatiluwih ryžių terasas – vasario–balandžio mėnesiai. Šiuo periodu terasos pasižymi sodriai žalia spalva.
Banaue ryžių terasos, Filipinai
Dar vienos, nepaprasto grožio ryžių terasos, slepiasi didžiausioje Filipinų saloje – Lusone. Įdomu tai, jog jos mena daugiau nei 2000 metų! Terasos byloja, jog dar mūsų eros pradžioje žmonės turėjo puikų inžinerinį mąstymą: žalios pakopos įrėmintos akmeninėmis sienomis; apmąstyta drėkinimo sistema. Ne veltui vietiniai gyventojai pristatydami Banaue ryžių terasas turistams, jas įvardina kaip aštuntąjį pasaulio stebuklą.
1995 metais Banaue ryžių terasos įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai – vienas iš labiausiai turistų pamėgtų lankytinų objektų Lusono saloje.
Čiangmajaus apylinkių ryžių terasos, Tailandas
Didžioji dalis keliautojų, nusprendusių aplankyti Tailandą, vyksta į šalies sostinę Bankoką, arba į gražiausius pajūrio kurortus: Krabi, Samui, Puketą, Kočangą ir kt. Vis dėlto, ne ką mažiau įdomi ir Tailando šiaurė: tankūs atogrąžų miškai, kalnai, urvų labirintai, kriokliai.
Čiangmajus – didžiausias ir svarbiausias miestas Tailando šiaurinėje dalyje. Jo vardu pavadinta ir visa provincija. Būtent šiame regione ir galima išvysti vienas iš gražiausių ryžių terasų visoje šalyje. Geriausias metas vykti į šiaurės Tailandą – lietingasis sezonas. Kodėl? Gamta drėgnuoju sezonu (birželis–spalis) atsiskleidžia visu savo grožiu – keliautojus pasitinka smaragdinė žaluma. Lietūs, drėgnojo sezono metu, dažniausiai yra stiprūs, tačiau neilgi. Todėl pralaukus liūtį galima leistis į žygį po šiaurės Tailando gamtą, į kurią dailiai įsikomponuoja ryžių laukai.
Hamanouros ryžių terasos, Japonija
Kaip ir prieš tai paminėtose šalyse, taip ir Japonijoje, ryžiai – be galo svarbi kasdienybės dalis. Tad nenuostabu, jog ir šioje valstybėje galima išvysti pasakiško grožio ryžių terasas. Vienos iš tokių slepiasi šiaurinėje Kiūšiū salos pakrantėje.
Hamanoura – tai net 11,5 hektarus užimantis plotas, esantis Genkai jūros pakrantėje. Kalvų papėdėje gausu nedidelių terasų, kuriose ir auginami ryžiai. Nepaprastai gražiai terasos atrodo saulei tekant ir leidžiantis, kai tiek ryžius, tiek greta esančią jūrą apšviečia rausvai oranžiniai spinduliai.
Puikus metas aplankyti Hamanouros ryžių terasas – balandžio vidurys–gegužė. Šiuo periodu terasose gausu vandens, todėl jos atrodo lyg maži baseinėliai. Viešint Hamanouros ryžių terasose vasaros mėnesiais, džiugina smaragdinės terasos. Na, o rudens mėnesiais, prieš nuimant derlių, ryžių „laiptai“ nusidažo auksiniais atspalviais.
Mu Cang Chai regiono ryžių terasos, Vietnamas
Šiame straipsnyje jau aptarėme Vietnamo Sapos regiono ryžių terasas. Tačiau ne ką mažiau įspūdingo grožio ryžių laukai slepiasi ir Mu Cang Chai regione, kuris nuo Sapos nutolęs maždaug 200 km atstumu.
Sakoma, jog Hoang Lien Son kalnų virtinės papėdėje esantys ryžių laukai – vieni iš vaizdingiausių visame pasaulyje. Ryžiai čia auginami preciziškose terasose. Keliautojai, atvykę apžiūrėti Mu Cang Chai ryžių terasas, neretai pamato ir jose plušančius vietinius gyventojus. Pastarieji – labai draugiški, linkę pakalbinti turistus ir papasakoti apie ryžių auginimo ir nuėmimo subtilybes. Beje, viena iš pagrindinių taisyklių prižiūrint ryžius – gera nuotaika. Ryžių auginimas – tai savotiška meditacija, padedanti išsivalyti nuo blogų minčių.
Kaip ir Sapoje, taip ir Mu Cang Chai regione, ryžiai nuimami rudenį, dažniausiai spalio mėnesį. Iki nuimant derlių jie stebina vaiskiai gelsvais atspalviais. Tačiau ne ką mažiau įspūdingai ryžių terasos atrodo ir vasaros mėnesiais: kur pažvelgsi – visur žalia.
Tegalalang ryžių terasos, Balio sala, Indonezija
Straipsnio pabaigoje siūlome dar sykį sugrįžti į Indonezijai priklausančią Balio salą. Jos viduryje slepiasi nepaprasto grožio miestas – Ubudas, kurį drąsiai galime įvardinti kaip Balio kultūrinio turizmo erdvę. Mieste gausu šventyklų, ištisus metus vyksta įdomiausi šokių ir muzikos festivaliai. Ubude įsikūrusios jaukios kavinės, restoranai, meno galerijos, gausu parduotuvėlių, šurmuliuojančių turgaviečių. Tai vieta, žavinti savo energija ir gera nuotaika.
Kaip jau minėjome, Ubudas – Balio salos viduryje, todėl miesto apylinkės pasižymi gamtos grožiu: atogrąžų miškai, kalvos, slėniai – tikra palaima žygių po gamtą gerbėjams. Maždaug 15 km atstumu nuo Ubudu slepiasi ir Tegalalang ryžių terasos – tankiai augantys ryžiai čia darniai įsilieja į džiunglių kraštovaizdį, sukurdami išskirtinį peizažą. Geriausias metas lankyti ryžių terasas – drėgnasis sezonas (spalis–balandis). Šiuo periodu Balio saloje daugiausiai žalumos. Beje, į Tegalalang ryžių terasas rekomenduotina vykti arba anksti ryte, arba vakarop, mat vidury dienos jose labai daug turistų.
Kelionių akademija – ieškantiems egzotinių kelionių.
