Aplink Dallol ugnikalnį susiformavę įvairiaspalviai rūgšties telkiniai, sieros ir druskų ramsčiai bei maži dujų geizeriais su savo baseinais. Šis nežemiško grožio kraštovaizdis formavosi per tūkstančius metų, kuomet ugnikalnis spjaudė bazalto magmą, kuri patekusi į druskingas šachtas ir hidroterminius baseinėlius lydėsi, stingo, keitėsi.
 |
| Pierre C./ Flickr.com nuotr./Manoma, jog „Pragaro vartai“ atrodo būtent taip |
Be kita ko, Dallol ugnikalnis – iki šiol veikiantis. 1926-aisiais įvykus nedideliam lavos išsiveržimui iš žemės plutos, susidarė gana didelis ežeras, esantis 48 m žemiau jūros lygio. Įdomu tai, jog ežero spalva keičiasi nuo violetinės iki ryškiai geltonos spalvos.
Ant ugnikalnio kraterio krašto yra vienintelė šiose vietose gyvenvietė – Dallol kaimas. Be to, ši vieta laikoma viena karščiausių visame pasalyje – vidutinė metinė temperatūra čia siekia 34 laipsnius karščio. Ne veltui , tai viena keisčiausių vietų Žemėje, kurios prieigose gyvena vos keletas dešimčių vietos gyventojų. Garsėjančiu savo romumu ir agresyvumu. Vietos gentis – tribesai – itin nekalbūs ir nemėgstantys svečių. Galbūt juos veikia karštis ir šios „pasaulio pragaro“ vietovės atmosfera.
Dallol ugnikalnio vietovė seniai traukia tyrinėtojų ir smalsių keliautojų dėmesį. Kur bepažvelgtum – visur aplinkui keisti futuristiniai peizažai, su iš žemės kylančiais karštais mineraliniais šaltiniais. Be kita ko, čia yra ir viena didžiausių kalio druskų susidarymo vietų. Būtent kalio druskos aplink ugnikalnį sukuria milžiniškas spalvotas lygumas. Terminiai vandenys išplauna iš žemės gelmių kalio druskas į paviršių, čia jos kristalizuojasi ir sukuria keistas įdomias spalvotas formas. Ugnikalnio krateris nusėtas 50-60 m aukščio kalneliais ir įdubomis, kurios atrodo itin egzotiškai.
Egzistuoja teorija, jog būtent Dallol ugnikalnio krateris ir yra tie patys vartai į pragaro bedugnę, kuriuos senovės manuskriptuose „Enoho knyga“ aprašė Enohas Etiopietis. I-ajame mūsų eros amžiuje rašęs vyras tikino, jog pasaulio pabaiga išsiverš iš šios skylės ir Žemė paskęs ugnyje. Be to, jau Enohas Etiopietis mini atšiaurų ir atgrasų vietinių gyventojų būdą, kurie saugo šiuos „pragaro vartus“. Įdomu tai, jog būtent agresyvūs vietiniai gyventojai praėjusiame amžiuje sutrukdė italų, o vėliau ir amerikiečių verslininkams, kurie norėjo šiose žemėse vystyti druskų ir mineralų gavybos verslą.
