Išskirtinis tiltas
Atvykus į Kuršėnus, net jeigu atvažiavote ir būtent dėl dvaro, verta automobilį vis tiek palikti kitoje Ventos upės pusėje – kad pamatytumėte ir pagrindinę miesto aikštę, kurioje plytelės išdėliotos lyg senovinės lietuviškos lovatiesės raštas, ir pereitumėte išskirtiniu pėsčiųjų bei dviračių tiltu.
262 metrai – toks vos praėjusių metų pabaigoje baigto tiesti tilto ilgis. Jis tapo ne tik patogia jungtimi tarp dviejų Kuršėnų dalių, bet ir patrauklia rekreacine erdve, pasižyminčia išmanumu. Ant paties tilto įtaisyta poilsio erdvė su tinkliniu gultu, bevielio interneto prieiga, čia galima net pasikrauti telefonus ar pripūsti dviračio padangą.
Ir pats slėnis prie tilto sutvarkytas taip, kad gražiu oru čia tik ir norisi leisti laisvalaikį. Pakrantė nusagstyta suoliukais, įrengti takai. Jais bevaikštant gražu net ir naktį – tiltas būna apšviečiamas įvairiomis spalvomis.
Dabar Kuršėnuose stovi du tiltai, bet kai jų dar LDK laikais nebuvo, gidė Lina Šukienė pasakoja, kilnoti miestiečius iš vienos pusės į kitą užsiėmė keltininkas. Gyventojai turėdavo savo asmeninius bilietėlius, ant kurių buvo pažymima, kiek kartų jis perkeltas per Ventą, o tuomet keltininkui atsiskaitydavo natūra – tai grūdais, tai maistu, tai kitais produktais.
Vienintelis toks dvaras Lietuvoje
Tiltas turi ir simbolinę prasmę – jungia centrinę miesto dalį su istorija. Iš naujesnės miesto dalies tiltu patenkama tiesiai į šimtmečius čia stovinčio dvaro parką. Kuršėnai iki pat XIX a. pr. priklausė dvarui, kuriame paskutiniai šeimininkavo Gruževskiai, pastatę nors ir ne ekstravagantiško dydžio, bet reto grožio medinius rūmus.
Kaip pažymi L.Šukienė, dvarai visuomet kurdavosi gražiuose kraštovaizdžiuose. Ir patys dvarininkai aplinką dailino kaip sumanydami. Taip ir Kuršėnuose. Ventos pakrantėje iškilusį dvarą supa iki šiol išlikusių šimtamečių medžių parkas, kuriame saulei šviečiant klega ir vaikų grupės, ir vaikštinėja poros ar besišnekučiuojančios kaimynės.
Takai, beje, čia driekiasi tomis pačiomis vietomis, kur kadaise vaikščiojo ir Gruževskiai. Archeologai rado labai giliai nusėdusius būtent šiose vietose buvusius brukus – akmenimis grįstus takus. „Dabar matome nuo Gruževskių šimtamečiaiss išlikusius medžius ir takus, kurie buvo tose pačiose vietose“, – džiaugiasi L.Šukienė.
Nuo šios vasaros liepos 6-osios galima ne tik pasivaikščioti po dvaro parką, bet ir užsukti į pačius rūmus. Naujasis Kuršėnų deimantas – medinės architektūros dvaro pastatas, pastatytas dar 1811 m. Tokį, kokį mes matome dabar, labai panašiai matė ir prieš 200 metų čia gyvenę žmonės. Dvaro autentiką pavyko atkurti net 95-iais proc.
Naujasis Kuršėnų deimantas – medinės architektūros dvaro pastatas, pastatytas dar 1811 m.
Dvaro eksterjeras lyg apnertas ažūriniais papuošimais, besivijančiais aplink langus, palei stogą. Pravėrus visiškai autentiškas likusias duris kartu praveriame ir duris į istoriją. Viduje laukia dar daugiau autentikos ir įdomi dvaro istorija.
Kuršėnų dvaras nuo XV a. priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. Itin svarbia data tapo 1564-ieji, kai Žygimantas Augustas leno teise už nuopelnus Livonijos kare atidavė šią valdą Polocko pilininkui, Smolensko kaštelionui ir Dysnos seniūnui Jurgiui Mykolui Despot-Zenovičiui.
Ir tuo Kuršėnų dvaras unikalus – mūsų dienų nepasiekė joks kitas amžiną leno teisę turėjęs dvaras.
Kas toji leno teisė? L.Šukienė aiškina, kad leno teisėmis būdavo skiriamos dvaro sodybos už nuopelnus valstybei. Bet tik iki tol, kol yra vyriškos lyties giminės pratesėjai. Jeigu tokių nebėra – dvaras grįždavo atgal į LDK valstybės rankas.
Tuo Kuršėnų dvaras unikalus – mūsų dienų nepasiekė joks kitas amžiną leno teisę turėjęs dvaras.
Pakeitęs kelis šeimininkus dvaras galiausiai atiteko Gruževskiams, kurie čia šeimininkauja 300 metų – nuo 1631 m. iki pat Antrojo pasaulinio karo.
1811 m. čia vos per metus meistrai iš Rytprūsių pastatė naujus dvaro rūmus. Dvaras tais laikais išties klestėjo, turėjo ir nemažai savo pramonės – plytinę, lentpjūvę, sūrinę, augino gyvulius, per metus uždirbdavo apie 50 tūkst. auksinių. Iš viso buvo net 24 dvarui priklausę pastatai.
Atrodytų, turtingas dvarininkas panortų ir jo statusą atitinkančių rūmų – mūrinių, grandiozinių, kurie simbolizuotų jo turtą. Bet iškilo visgi, atrodytų, gana kuklus rūmas.
Istorikai pateikia dvi prielaidas, kodėl dvarininko noras galėjo būti būtent toks, pasakoja L.Šukienė.
Kuršėnuose iškilo visgi, atrodytų, gana kuklus rūmas.
„Viena – Jurgis Gruževskis buvo labai išsilavinęs žmogus, mokėjo virš 10 kalbų, labai daug keliavo po Europą, retai būdavo savo namų sodyboje“, – aiškina gidė.
Antroji – tikėtina, kad J.Bruževskis buvo kalvinistų tikėjimo atstovas, o šie pabrėždavo kuklumą, nesivaikydavo įspūdingos prabangos.
Bet tai nereiškia, kad rūmai buvo eiliniai. Itin elegantiška ir puošni buvo Baltoji pokylių salė, kurioje atkurta labai daug autentiškumo – sakoma, kad net 95 proc. Neliko tik grindų, baldų ir koklinės krosnies.
Tačiau tik per stebuklą išliko didžiausia šios erdvės vertybė – autentiškos lubos. Nieko panašaus nerasite jokiame kitame Lietuvos dvare, patikina L.Šukienė. Tą kuršėniškiams tvirtino ir Lietuvos architektų sąjunga.
„Kodėl? Todėl, kad tai yra pilna lubų komplektacija: karnizas aplink, visos lubos ir autentiškas šviestuvo pakabinimas. Ir tai yra ne lipdiniai, ne gipsas, o absoliuti medžio drožyba. Lygiai tas pats ir su langų puošyba – tai yra ne lipdiniai, o medžio drožyba“, – ranka rodo gidė.
Į dvaro restauraciją žiūrėta labai atsakingai – norėta, kad jame būtų kuo mažiau svetimkūnių. Štai ir Baltojoje pokylių salėje turėtų karnizai turėtų puošti visas sienas, bet jų likučių buvo išlikę per mažai, kad būtų galima atkurti tikrąją autentiką.
„Bet džiaugiamės tuo, kad tarybiniais metais nebuvo sugadintas šitas lubų grožis taip, kad nebūtų galima jo atkurti“, – kalba L.Šukienė. Sovietų okupacijos metais nacionalizuoto dvaro pirmame aukšte buvo įkurta ūkio kontora, o antrame – gyvenamieji butai.
Baltoji salė buvo padalinta į kabinetus, kurių sienas išgriovus ir atsivėrė anksčiau tokia didinga buvusi erdvė. Tiesa, reikėjo nemažai paplušėti, kad būtų atkurtas jos grožis. Kadangi antrame aukšte buvo gyvenamieji butai, vaizdą darkė įvairūs laidai, kanalizacijos vamzdžiai ir t. t. Bet pavyko viską sutvarkyti taip, kad salė kuo labiau primintų tą, kurioje svečius priimdavo Gruževskiai. Elegantiškoje erdvėje dabar kviečiama ir sudaryti civilines santuokas.
Erdvė, kurioje įrengta net ir XX a. pradžią siekiančių kalendorių ekspozicija, – taip pat ypatinga.
„Čia likusi autentiška siena ir autentiškos lubos, – aiškina L.Šukienė. – Buvo nuspręsta palikti statybinius elementus ir parodyti, kaip būdavo konstruojami tokie rūmai. Iš išorės pastatas tarsi medinis, bet laikančios sienos yra mūrinės, sutvirtintos rąstais.
Dvarą statė Prūsijos meistrai, pati stilistika labai artima vokiškai. Bet kas įdomiausia – ant plytų matomas užrašas Kurszany – sulenkintas Kuršėnų miesto pavadinimas. Tai reiškia, kad plytos buvo pagamintos čia, Kuršėnuose.“
Autentikos dvare – kur pasisuksi. Pavyzdžiui, į antrą aukštą veda tarnų laiptai, prie kurių šiais laikais beveik nepridėta meistrų rankos.
„Jie – 100 proc. autentiški, – patikina L.Šukienė, atvedusi prie laiptų, kuriuose akivaizdžios šimtus metų mintų pėdų žymės. – Laimonas Bartkus, pagrindinis čia darbavęsis medžio restauratorius, sakė – „Aš galiu tuos laiptus sutvarkyti, atkurti kiekvieną išlūžusią detalę, pakeisti pakopas, nudažyti, nublizginti. Bet aš norėjau nuimti istorinę skraistę ir ją parodyti žmonėms“. Laiptams – jau 210 metų. Ir čia tik nuimti dažai – ir palikti visiškai autentiški.“
Antrame aukšte taip pat atverta per šimtmečius išlikusi rąstų siena. „Senoliai atėję sako – „Oooo, va čia tai rąstai!” – šypteli gidė. – Seniau medį kirsdavo tik žiemą, gerai išdžiovindavo, paruošdavo, tai ir laiko taip ilgai.“
Sieks, kad „Kuršėnų vyniotinio” vardo negalėtų naudoti kiti
Laikui nepavaldus ir dar viena Kuršėnų brangenybė, kuria galima pasimėgauti tik šiame mieste, o susitarus – ir pačiame dvare. Tai – legendinis Kuršėnų vyniotinis, sumanytas Eugenijos Dragūnienės. (Daugiau apie jo istoriją čia: Tobulumas – paprastume: legendinis Kuršėnų vyniotinis ir jo sumanytoja Eugenija).
Kuršėnai jau nuo senų laikų garsėjo savo konditerija, į dvarą dar ponia Gruževskienė kviesdavo kitų dvarų šeimininkes mokintis kepti. Bet žymiausiu Kuršėnų gardumynu neabejotinai tapo vyniotinis.
Kuršėniškiai dabar kyla prieš tai, kad nemažai parduotuvių, prekybos tinklų naudojasi jų vardu, nors pardavinėja žmonėms kitokį produktą.
„Niekur kitur jūs jo neparagausit, niekur kitur jo nenusipirksit, nes juo niekur kitur nėra prekiaujama – jokiam prekybos centre, jokioj parduotuvėj, jokioj mugėj, – pabrėžia Kuršėnų Etninės kultūros ir tradicinių amatų centro vadovė Birutė Poškienė. – Nes čia jam naudojama tikra varškės masė, o ne ta, kuri dedama į prekybos centruose užrašytus „Kuršėnų vyniotinius“. Mes pradėsime ginčytis.“
Kuršėnuose vyniotiniui naudojama tikra varškės masė, o ne ta, kuri dedama į prekybos centruose užrašytus „Kuršėnų vyniotinius“. Mes pradėsime ginčytis.
Kuršėniškiai žada siekti, kad jų vyniotinis būtų pripažintas kulinariniu paveldu. „Bandysim, kad išsitrintų tas neteisingas Kuršėnų pavadinimas prekybos centruose“, – pažada B.Poškienė.
Keramikos paslaptys – iš puodžių karaliaus lūpų ir rankų
Dvare galima dar iki metų pabaigos apžiūrėti ir archeologinius radinius iš parko. Didžioji dalis – keramikiniai indai, puošybos elementai. Nieko keisto – nuo senų laikų Kuršėnuose buvo savi talentingi puodžiai, keramikai.
Prie keramikos istorijos ir prie paties molio galima prisiliesti dvaro oficinos pastate, kuriame įrengtas Kuršėnų Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras.
Čia rengiama daug edukacijų, bet pati populiariausios – molio lipdymo, žiedimo. Ne be reikalo – Kuršėnai juk nuo seno tituluojami molio sostine. Nors dabar jo tenka jau vežtis iš Tauragės, dauguma buvusių karjerų yra užlieti vandeniu, tačiau nagingi puodžiai ir keramikai iki šiol garsina miestą ir dalijasi su atvykėliais molio paslaptimis.
Kada keramikos darbams naudojamas duonos raugas, kada pušies ar eglės mediena, o kas nutiktų į krosnies ugnį įmetus saują sakų, o kada atidarius dureles galima pamatyti ir tik „kugelį“, čia pasakoja Algimantas Tamašauskas, septintasis puodžių karalius.
Taip ir gyvena kuršėniškiai – svečius kviečia prisiliesti ir prie dvariško gyvenimo, ir išbandyti žemiškus darbus, pirštus suleisti į molį. Dalijasi ir savo unikalia istorija, ir kviečia atsipalaiduoti prie šiuolaikiškumu stebinančio tilto.
