„Ragai – tai tam tikras Kuršių nerijos simbolis. O kiek čia įvairiausių ragų. Pakrantės ragai arba marių ragai, taip jie ir vadinami. Ir vokiškai vadindavo – Hacken – ragas“, – pasakoja Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovė Aušra Feser, kviesdama atrasti į marias nutįsusius ragus.
Pasiekti į marias išsikišusius ragus galima keliaujant dviračiu arba pėstute.
Priešingai nei pajūrio, Kuršių nerijos pamario linija nėra tiesi – čia į marias driekiasi įvairaus ilgio ragai, susidarę per 17–19 amžiuje vykusius didžiuosius smėlynų pustymus, kada stiprus vakarų vėjas nešė smiltis nuo jūros marių link. Kaip skelbiama informacinėje medžiagoje, esančioje Kuršių nerijos stenduose, vos per 50 metų susidarė nauji apie 500 metrų ilgio Bulvikio, Preilos ir Ožkų ragai.
Jei į tokią iškylą leistumėtės nuo Nidos, pirmiausia atsidurtumėte Bulvikio rage. Riedant arba einant dviračių taku, galima išvysti nuorodą į šį ragą. Pasukę miško taku, nustebsite aptikę kvapnų kadagyną. Anot A.Feser, jis atsivėrė miškininkams praretinus medžius. Čia jau bręsta šiųmetės kadagių uogos, kurias taip mėgsta žvėrienos mylėtojai. Jų galima aptikti ne kasmet.
Sakoma, jog kadagio kvapas yra tarsi vaistas, slopinantis skausmą. Jis sukaupia itin vertingų ir stiprių kvapų – fitoncidų, naikinančių žalingas bakterijas. Tai geriausias augalinis antibiotikas. Teigiama, jog miško oras yra tūkstantį kartų grynesnis už miesto orą, o kadagyno – tiek pat kartų grynesnis už paprasto miško.
Botanikai kadagį vadina dvinamiu augalu. Tai reiškia, kad atskiri krūmai yra vyriškosios arba moteriškosios giminės. „Vyras“ ropščiasi augti kur aukščiau, o „kadagienė“ pasilieka žemesnėse vietose.
Bulvikių ragas – tai pati plačiausia Kuršių nerijos vieta, siekianti 3,6 km. Apie tai byloja čia stūksanti informacinė lenta. Manoma, kad rago pavadinimas kilo nuo kuršiškos pavardės, tačiau tikėtina ir skandinaviška šio vardo kilmė. Švedų kalboje žodis bolja reiškia „banga“, o vik – „įlanka“.
Iki kopų apželdinimo Bulvikio ragas labai greitai augo, per maždaug 80 metų iki 1910-ųjų kasmet pailgėdavo vidutiniškai septyniais metrais. Šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas – marių srovių skalaujami ragai mažėja. Bulvikis sutrumpėjo apie 200 metrų.
Ganė žirgus ir ožkas
Tolyn nuo Bulvikio driekiasi Didysis ir Mažasis Preilos ragai, dar tolėliau – Ožkų ragas. Teigiama, jog pavadinimas galėjo kilti nuo kadaise čia besiganydavusių ožkų. Už ožkų rago stovi ir paminklas užpustytam Karvaičių kaimui atminti.
Keliaudami ar pėdindami pakrante, atsidursite Pervalkos rage, tuomet Žirgų ir Birštvyno raguose.
Žirgų rage stūkso švyturys. Šį ragą lydi istorija apie kryžiuočius, kurie keldavosi į kitoje marių pusėje, t. y. Ventės rage, buvusią pilį. Sakoma, jog šioje vietoje kariūnai prieš kelionę ganydavo žirgus.
Kelionė lankant ragus nesibaigia. Toliau driekiasi Lydumo, Naglių, Avikalnio ragai. Pastarasis yra likus porai kilometrų iki Juodkrantės.
Avikalnio rage yra įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria viena įspūdingiausių Kuršių nerijos panoramų – Naglių gamtinis rezervatas. Nuo Avikalnio regyklos puikiai matyti ir kopų pietinė dalis bei paprastųjų pušų senųjų medynų – sengirės – fragmentų kraštovaizdžio paveikslas. Ošiantys senieji medynai ne veltui vadinami sengire – jie skaičiuoja net 230-ties metų istoriją, o nedideli jų plotai yra išlikę tik keliose Kuršių nerijos vietose.
Keliaudami Kuršių marių pakrante po ragus, galite užlipti ir į keletą paukščių regyklų, išvysti čia gyvenančius ir perinčius paukščius.
Ragai tįso ir už Juodkrantės: Sargo, Lybio, Budrio, Alksnių ragai. Arčiausiai Naujosios perkėlos yra Ledų ragas. Sovietmečiu šioje vietoje skandinti laivai, todėl vieta ilgainiui vadinta Laivų kapinėmis.
Pavaizdavo kaip briedžio ragus
Kuršių nerijos nacionalinio parko projektų vadovė Renata Kilinskaitė, prisidėjusi prie naujų informacinių stendų kūrimo Neringoje, labai gražiai sumanė ragus atspindėti originaliai ir vaizdingai – briedžio ragais.
Kadaise, dar prieškariu, būta atrakcijos į Nidą vykti žiūrėti briedžių. Jie Kuršių nerijoje gyvena ir iki šiol.
Tarp Nidos ir Preilos kasmet leidžiama sumedžioti keturis briedžius – vieną patelę, briedį raguotį ir du jauniklius. Skaičiuojama, jog šiame ruože jų gyvena apie 15.
Tiesa, medžiotojai pastebi, jog pasikeitusi briedžių ragų struktūra, dabar labiau populiarūs ylaragiai. Anksčiau briedžių ragai stebino savo šakotumu. Dabar gi atrodo tarsi šakės. Manoma, kad taip nutiko dėl nevykusios selekcijos, leidusios išplisti ylaragiams.
Iki 17 a. briedžius Kuršių nerijoje medžiojo didikai, ragai buvo laikomi trofėjumi, o iš apdorotos odos siūtos raitelių kelnės.
18 a. pasibaigus septynerių metų karui, briedžiai buvo atsidūrę prie išnykimo ribos. Kuršių nerijoje jų nebeliko, medžioklė buvo apribota ir įsigaliojo griežta apsauga.
Kaip skelbiama informaciniame stende, 1900 metais daugiau kaip 30 briedžių grįžo į apželdintus Kuršių nerijos smėlynus. Nors briedžiai nugrauždavo pušaičių žievę ir ūglius želdynuose, norėta, kad šie negrįžtų į žemyną. Tikėtasi Kuršių nerijoje sulaukti trofėjų – briedžių ragų su 20 ir daugiau šakų.
1945 metais nuo Nidos iki Smiltynės buvo priskaičiuota apie 120 šių girios karalių. Šiuo metu jų gyvena apie 40.
Vietos gyventojai pasakoja, jog šį kraštą mylintys vokiečiai taip nori išvysti briedžius, jog, tikėdamiesi pamatyti šį girių karalių, taksi vairuotojų prašo juos nuvežti į mišką.
