Tad siūlome pasižvalgyti po nuostabiausius, tinklalapyje allwomenstalk.com aprašytus maisto muziejus pasaulyje ir galbūt kada nors nuspręsite juose apsilankyti (paspaudę ant muziejaus pavadinimo, galėsite sužinoti daugiau).
Konservuotos mėsos muziejus, JAV
Kaip ir daugelis maisto muziejų, šis įkurtas ten, kur ir atsirado šis maisto produktas. Konservuotą mėsą Ostine (Minesota) 1937 metais pirmoji gaminti pradėjo įmonė „Hormel Foods“. Dar Antrojo pasaulinio karo metais įmonės suburta grupelė moterų važinėjo po Ameriką ir reklamavo konservus kaip patriotinį maistą, tokia reklama gerokai išpopuliarino šį maisto produktą, kuris daugelyje pasaulio šalių vartojamas ir šiais laikais. Vis dėlto, šiuo metu dėl itin mažos jų kainos Amerikoje konservai laikomi prastu maistu.
Konservuotos mėsos muziejuje galima sužinoti apie konservų atsiradimo istoriją ir jų vietą pasaulio kultūroje, o ir piniginės labai ploninti čia nereikės, mat įėjimas visiškai nemokamas. 16, 500 kvadratinių metrų muziejuje rasite pačių įvairiausių konservų, o jei norėsite gido, kuris išsamiai papasakotų apie „Hormel Foods“, galėsite pasisamdyti „spambasadorių“!
Gruzdintų bulvyčių muziejus, Belgija
Angliškas gruzdintų bulvyčių pavadinimas („french fries“) gali ne vieną suklaidinti dėl jų kilmės. Pasirodo, šį visame pasaulyje populiarų maistą pirmieji sugalvojo ne prancūzai, o belgai! Tad nenuostabu, kad būtent Belgijoje ir įkurtas gruzdintų bulvyčių muziejus. Viduramžių dvasia alsuojančiame Belgijos Briužo mieste įkurtas bulvyčių muziejus priklauso tiems patiems savininkams, kaip ir mieste esantis šokolado muziejus „Choco-Story“.
Šiame nepaprasto grožio XIV a. pastate įsikūrusiame muziejuje sužinosite bulvių atsiradimo istoriją, kada ir kur buvo pirmą kartą iškeptos gruzdintos bulvytės ir kaip meistriškai jas paruošti. Negana to, sužinosite, kaip atsirado bulvių traškučiai. Pasirodo, jie iškepti buvo visai netyčia.
Viename JAV restorane apsilankęs žmogus užsisakė bulvyčių ir jų paragavęs labai supyko. Vyriškis pareiškė, kad bulvytės nepakankamai traškios ir nusiuntė jas atgal į virtuvę. Kritikos sulaukęs virėjas pasiuto, tuomet restorano lankytojo užsakytas ir grąžintas bulves jis supjaustė taip plonai, kaip tik buvo įmanoma, užbėrė labai daug druskos ir dar kartą iškepė. Ironiška, tačiau restorano lankytojui toks patiekalas be galo patiko ir jis nepagailėjo gerų komplimentų restorano virėjui, kuris vėliau šį patiekalą įtraukė į savo meniu. Netrukus patiekalas išpopuliarėjo ir buvo pradėtas vadinti šiais laikais mums puikiai pažįstamais bulvių traškučiais.
Ananasų muziejus, Malaizija
Vienas įdomiausių muziejų Azijos žemyne yra „Muzium Nanas“ – jis įkurtas Pontiano mieste, Malaizijoje. Jau prie pat įėjimo į muziejų, pajusite, kad patekote į ananasų karalystę – jus pasitiks įspūdingo dydžio ananasas. Šiame muziejuje sužinosite tiek istorijų apie ananasus, kad net negalite įsivaizduoti, pradedant jų biologija ir baigiant nuoseklia skynimo technologija. Galėsite sužinoti daug naudingos informacijos ir apie tai, kaip šį tropinį vaisių auginti ir prižiūrėti.
Ar žinojote, pavyzdžiui, kad Malaizijoje iš viso auginama net 18 ananasų rūšių!
Dešrelių (Currywurst) muziejus, Vokietija
Vokietijoje itin paplitęs greito maisto patiekalas „currywurst“ lietuviško pavadinimo kaip ir neturi. Paprastai tariant, tai garuose virta ir paskui pakepinta kiaulienos dešrelė, patiekiama supjaustyta ir paskaninta kario ketčupu. Pirmoji šį patiekalą dar 1949 metais Berlyne pagamino Herta Heuwer, kai iš britų karių gavo Worcesterio padažo ir kario miltelių. H.Heuwer šį patiekalą iš pradžių gan pigiai pardavinėdavo Berlyno gatvėse, dėl to jis tapo itin populiarus tarp statybininkų. Po poros metų moteris atidarė nedidelį restoranėlį, kuris veikė daugiau kaip dvidešimt metų.
Šios dešrelės Vokietijoje populiarios iki šiol – per metus jų suvalgoma daugiau kaip 800 milijonų, vien Berlyne tokių dešrelių nuperkama net 70 milijonų, tad nenuostabu, kad muziejus buvo atidarytas šiame Vokietijos mieste. Dešrelių muziejuje galėsite paragauti pačių įvairiausių šio patiekalo rūšių, aplankyti prieskonių kambarį ir prisiklausyti įvairiausių istorijų apie šias vokiečių dešreles!
Smidrų muziejus, Vokietija
Jeigu kada nors lankėtės Vokietijoje pavasarį, tikriausiai pastebėjote ten auginamų smidrų gausą. Vokiečiai taip myli šią daržovę, kad jai Šrobenhauzeno mieste netgi skirtas muziejus. Įkurtas dar viduramžių laikais statytame bokšte „karališkųjų daržovių“ (taip baltuosius smidrus vadina vokiečiai) muziejus žavi didžiuliu parodų ir eksponatų, tarp kurių netgi yra Andy Warholo tapytas smidro paveikslas, kiekiu. Šrobenhauzene smidras – ypatingas augalas. Jo sezonas minimas didžiulėmis šventėmis ir festivaliais, o per vieną jų kasmet netgi karūnuojama smidrų karalienė!
Želė muziejus, JAV
Kai kurie maisto muziejai nėra tinkami tam tikroms žmonių auditorijoms, todėl į želė muziejų Niujorke nepatartina važiuoti vegetarams, veganams ar jautriems vaikams. Šiame mažame, tačiau itin jaukiame muziejuje geriau nesilankyti ir tiems, kurie nenorėtų sužinoti, iš ko iš tiesų gaminami želatinos milteliai – kažin, ar šis maistas jus žavėtų, jei žinotumėte, kad želatinos milteliai gaminami iš skerdyklų liekanų...
Želatina, kuri išgaunama iš virtų kaulų, jungiamojo audinio ir kitų gyvūninės kilmės produktų, dar nuo 1400-ųjų metų buvo įvairių maisto produktų, ypač desertų, sudedamoji dalis. Besikeičiant technologijoms, kurios leido lengviau pagaminti ir išlaikyti šį produktą, želatinos milteliai vis labiau populiarėjo. Pirmą kartą želė drebučius pagamino Pearle‘as Waitas su žmona May – jie želatinos miltelius paskanino aviečių, apelsinų ir citrinų skoniais ir pavadino šį desertą žele.
Sudeginto maisto muziejus, JAV
Jeigu virtuvėje jums niekaip nepavyksta sukurti kulinarinių šedevrų ir nuolat tenka uostyti degėsių kvapą, šis muziejus sukurtas būtent jums. Šiame muziejuje prisižiūrėsite tokių degėsių, kad manysite, jog virtuvėje dar nesate toks jau niekam tikęs.
Mintis įkurti tokį muziejų Deborah Hensen gimė tuomet, kai vieną vakarą ji ant viryklės uždėjo pašildyti nedidelį puodą obuolių sidro. Belaukiant, kol sidras užvirs, Deborah sulaukė netikėto, tačiau itin svarbaus skambučio, užsiplepėjusi su savo pašnekovu moteris net nepajuto, kaip staigiai pralėkė laikas, o grįžusi į virtuvę pastebėjo, kad prabėgo ne tik laikas, bet ir visas jos virtas sidras, iš kurio nieko nebeliko, tik sudegęs puodas... Būtent šis apdegęs puodas ir tapo pirmuoju muziejaus eksponatu, kurį šiuo metu supa patys įvairiausi apdegusio maisto pavyzdžiai, tarkime, tris kartus keptos ir, aišku, perkeptos bulvės arba visa maisto ekspozicija „prieš sudeginimą ir po jo“. Išties įdomu, koks tvyro kvapas tokiame muziejuje?
Jeigu šis muziejus jus sudomino ir nuspręsite kada nors jame apsilankyti, nepamirškite muziejaus šūkio: „Ką nors ruošdami, viryklės liepsną primažinkite ir prigulkite nusnausti!“
