Šįkart – apie La Gomerą. Salą, kuri statistiškai lieka šeštoje vietoje, su mažiau nei 1 proc. pasirinkusių atostogų kryptį Kanaruose.
Toks skaičius iš pirmo žvilgsnio gali kelti dvejonių – kam vykti į salą, kurią mažai reklamuoja kelionių organizatoriai? Juk ji nedidukė, galbūt nepritaikyta turistams, o ir ar joje bus ką veikti, ar verta dėmesio, jei tik 1 iš 100 nuskridusių čia gali apie ją papasakoti? Atsakymas vienas – tikrai taip!
Jei vertinate laukinės gamtos prieglobstį, ieškote vietų, kuriose norite pailsėti ne tik nuo darbų, bet ir nuo žmonių šurmulio, jei jūsų prioritetas ramus arba, priešingai, aktyvus poilsis, o ne gulėjimas prie prašmatnaus baseino, važiuokite į La Gomerą!
Dar prieš planuodama kelionę bendravau su Ispanijos turizmo centru ir buvau patikinta – čia rojus tiems, kas mėgsta aktyvų laisvalaikį. Ypač žygius pėsčiomis, dviračiu, įvairias vandens pramogas. Tačiau net jei jūsų atostogų planuose daugiau romantiško poilsio nei fizinės veiklos – galiu garantuoti nuostabius saulėlydžius ir šokį dviese su vėju, – saloje gausu vietų pabūti absoliučioje ramybėje.
Jei reiktų rasti lietuviško pajūrio atitikmenį La Gomerai, ji nebūtų nei Palanga, nei Nida, arčiau Preilos ar Pervalkos, tik kad salos mastas keturis kartus didesnis už visą Neringą. Kitaip tariant – mažiau pataikavimo turistams, daugiau laukinės gamtos, mažiau dirbtinio triukšmo, daugiau natūralumo.
Norint pasiekti La Gomerą, lėktuvu to padaryti nepavyks, į jos sostinę San Sebastianą kelia keltai iš Tenerifės Los Cristianos uosto, salas skiria maždaug valanda vandens keliu. Tokia kelionė žmogui į vieną pusę atsieina apie 43 eurus. Jei vykstate automobiliu, biudžetas maždaug trečdaliu išbrangsta, todėl patogiausia transporto priemonę nuomotis nuvykus į salą.
Nusigauti iki pačios Tenerifės galima įvairiai. „AirBaltic“ turi tiesioginius skrydžius iš Vilniaus, su persėdimais per didžiuosius Europos miestus skraidina ir „Ryanair“, ir „Wizzair“. Asmeniškai vykau su latvių kompanija, todėl rinkausi „AirBaltic“ skrydį per Rygą ir vėliau visi kartu maždaug per 6,5 val. pasiekėme saulėtąją salą.
Amžinos vasaros kurortas
Nenuostabu, kodėl Kanarai kasmet pritraukia milijonus poilsiautojų. Čia amžina vasara ištisus metus. Nei per šalta, nei per karšta – pavydėtinas jūrinis pusiaujo klimatas, serviruojantis amžiną 20–25 laipsnių šilumą. Na, ir vėjo vėjo vėjo!
O La Gomeroje jo tikrai netrūksta. Vietiniai sakė pripratę į telefonus retkarčiais vis gauti pranešimus apie aštresnius gūsius. Savaitę viešint jis išties rodė charakterį – skaitmeniniai skaitliukai buvo užkilę net iki 90 km/val. Su bičiule ispane vieną vakarą išėjome pasivaikščioti link San Sebastiano švyturio. Turistiniu režimu, ji – su pliažinėmis šlepetėmis. Juokėsi, kad tiesiogine to žodžio prasme nebegali paeiti, nes keliant koją nuo žemės vėjas plėšia „šliopkes“ nuo kojų. Kikenom.
Tačiau tokia situacija – ne kasdienė. Ir nors vėjas mėgsta kedenti plaukus, dienos įprastai saloje saulėtos ir maloniai šiltos. Ir beveik be lietaus – kritulių tebūna apie 14 dienų per metus. Nepaisant to, stebina salos žalumas – kaip tai įmanoma, kai pusę metų dangus visai neprakiursta?
UNESCO saugomas parkas – lyg iš pasakos
Salos centrinė dalis – kalnai, kuriuos dengia UNESCO saugomo Garachonajaus nacionalinio parko miškai. Parkas apima 10 proc. salos teritorijos ir išties pakeri savo unikalumu. Nenusakomo žalumo miškas – lyg fėjų buveinė. Akimirką čia išties gali pasijusti lyg pasakoje – rūke paskendę šimtamečiai, išraiškingų formų medžiai, tarp kurių didžioji dalis pačių įvairiausių laurų rūšių – panašius miškus galima pamatyti tik kitose Atlanto salose, Azoruose ar Madeiroje.
Drauge keliavusi vietinė gidė rankose išskleidė iliustratyvią paletę, kurioje sužymėti šiai teritorijai būdingi augalai. Nesumeluosiu, kad bene 9 iš 10 – laurai, – tiek jų skirtingų vienoje vietoje dar nebuvau mačiusi!
Nuo gyvybės parke, rodos, sukasi galva – viskas aplink absoliučiai žaliuoja, tarp šakų migruoja daugybė paukščių, pažeme zuja įvairūs driežiukai, properšose blyksteli saulės spinduliai, sukurdami dar įspūdingesnį peizažą. Miške itin drėgna, ir klausimas dėl lietaus atranda loginį paaiškinimą: parko teritorijoje yra ne viena salos viršukalnė, tarp kurių ir aukščiausia – Garachonajus (1484 m). Keliaudami pro jas debesys palieka dulksną, ir nors didžiojoje salos dalyje nelyja, čia žemė nespėja išdžiūti.
Tiesa, teritorija griežtai saugoma ir labai vietinių gerbiama. Nevalia išklysti iš specialiai įrengtų takelių, ir jei koks turistas žengia žingsnį į šoną, vietiniai iškart sudrausmina pabrėždami, kaip svarbu saugoti šio parko išskirtinumą.
Sala įkvepia kino kūrėjus
Šis parkas palieka įspūdį ne tik turistams, juo žavisi ir kino kūrėjai – Garachonajus, kai ir daugybė kitų salos vietų ne kartą tapo natūralia filmavimo aikštele, o pati La Gomera neretai vadinama kinematografų rojumi.
Vietiniai iki šiol puikiai prisimena 2013 metais saloje viešėjusio amerikiečių režisieriaus, „Oskarą“ už „Nuostabų protą“ (A beautiful mind) pelniusio Rono Howardo vizitą, kai čia – Playa de Tapahuga (šalia San Sebastiano) ir Playa de Santiago (šalia Alajero) buvo filmuojamas „Vidury vandenyno“ (In the Heart of the Sea), tuomet čia lankėsi ir aktoriai Chrisas Hemsworthas, Elsa Peltaky. Tuomet filmavime dalyvavo ir maždaug 200 vietinių gyventojų (iš čia gyvenančių 22 tūkst.), jie įsiamžino masinėse scenose, dar maždaug 400 vietos žmonių dirbo kaip techninis personalas.
La Gomeros neaplekė ir islandų muzikos žvaigždė Bjork, 2004-aisiais pasirodęs dokumentinis filmas apie tais pačiais metais jos išleistą albumą „Medulla“ irgi buvo filmuojamas šioje saloje. Tuo tarpu jos daina „Pleassure is All Mine“, kaip pati yra sakiusi, jai iki šiol primena „ne ką kitą, kaip pasivaikščiojimą La Gomeros uolomis, kai gali tiesiog eiti, mėgautis ir dainuoti, dainuoti“.
Itin daug Garachonajus parko vaizdų užfiksuota ir 2017-aisiais pasirodžiusiame Andreso M. Koppelio filme „La niebla y la doncell“ (Mist & the Maiden), kurio pagrindinis veiksmas vyksta minėtame parke. Režisierius Jonathanas Liebesanas čia filmavo „Titanų įniršį“ (Wrath of the Titans, 2012), Corneliu Porumboiu – „Švilpautojus“ (The Whistlers, 2019), kurie atspindi kitą įdomų salos unikalumą – iki šiol saloje vartojamą ir labai saugomą švilpavimo kalbą.
Susikalba... švilpaudami
Ieškant informacijos apie La Gomerą, vienas pagrindinių raktiniu žodžių yra „švilpavimas“. Sala dar vadinama „the whistling island“, arba ta, kurioje iki šių dienų vietiniai vartoja Silbo Gomero – el silbo – švilpavimo kalbą. Kitaip tariant, vietoje mums įprastų žodžių susikalba burna išgaudami specialius garsus.
El silbo – dar vienas UNESCO saugomas nematerialus paveldas. Įdomu, kad nors šis susikalbėjimo būdas nedidelėje Kanarų saloje buvo populiarus tarp senųjų gyventojų – guančių, XVI a. ispanams kolonizavus salą, jis buvo adaptuotas prie dabartinės ispanų kalbos, ir šiandien čia gyvenantys vietiniai ja iki šiol be problemų susikalba.
Maža to, jos imta mokyti vietos mokyklose, todėl daugelyje La Gomeros švietimo įstaigų švilpavimas tapo privaloma pamoka.
Tiesa, nors švilpaujant vietiniai moka ne tik pasisveikinti ar susikalbėti bendromis frazėmis, o ir papasakoti ištisas istorijas, el silbo įprastos ispanų kalbos kasdienėse situacijose nepakeičia, ji labiau vartojama kaip parodomoji – kai reikia reprezentuoti šalį, minint įvairias šventes ir pan. Tačiau jei kas paklydęs kalnuose švilpaujant šauktųsi pagalbos ar norėtų perduoti kokią žinutę – vietiniai atsišauktų akimirksniu. Negali nesižavėti.
Svarbus uostas kertantiems Atlantą
Dar vienas svarbus La Gomeros vaidmuo – uostas. Ir nors jo reikšmė neabejotina kiekvienai salai, būtent šios vardą neretai įsimena tie, kurie kerta Atlantą. Būtent iš čia į plačiuosius vandenis pajuda didžioji dalis buriuotojų, iš čia link Karibų pajuda jachtos ir laivai, nuo čia savo kelią per beribį vandenyną atsispyręs nuo paskutinio kranto pradėjo ir Aurimas Valujavičius.
Iš antros mažiausios Kanarų salos savo kelionę pradėjo ir Kristupas Kolumbas, čia jis dar 1492-ųjų rugsėjį buvo sustojęs remontuoti laivo „Pinta“, kuriuo galiausiai pasiekė Ameriką. Sakoma, kad čia, dabartinės salos sostinės San Sebastiano Švč. Mergelės Marijos ėjimo į dangų bažnyčioje, jis meldėsi už būsimos ekspedicijos sėkmę ir prašė dangaus malonės prieš besileisdamas į nežinomus vandenis Amerikos link. La Gomera buvo tapusi paskutiniu jo uostu prieš perskrodžiant Atlantą.
Vietiniai tikina, kad nuo jo vizito istorinis miesto išdėstymas liko beveik nepakitęs. Čia ir toliau miesto krantus skalauja sūrios bangos, uoste gausu prišvartuotų laivų, o jaukiose gatvelėse – ispaniškos kultūros šurmulio ir užburiančios vėjų ramybės. Tačiau apie San Sebastiano žavesį ir ką jame verta pamatyti – kitame rašinyje.
