Geriausias metų pasiūlymas! Prenumerata vos nuo 0,49 Eur/mėn.
Išbandyti

Labai toli ir labai gražu – Naujoji Zelandija (2)

Pasaulyje yra dvi Zelandijos – vieną jų (senąją) galite aplankyti savaitgalį nuskridę į Daniją. Kita, kurią vadiname naująja, išsidriekusi gaublio apačioje, tad jei virbalu durtum ties Lietuva, smaigalys išlįstų prie tų tolimųjų krantų. Panašumas tik tas, kad nei vienoje, nei kitoje vietoje lietuviams nereikia vizų.
Milfordas
Milfordas / Liudo Dapkaus nuotr.

Šis pasakojimas – tęsinys kelionių istorijos apie Naująją Zelandiją, kurią rasite čia.

Padėk pagaliau fotoaparatą

Viena garsiausių šalyje vietų – Milfordo fjordai, kuriuos vadina žodžiu „sound“. Šitie fjordai, įsigraužę tarp aukštų kalnų ir gausiai maitinami krioklių vandeniu, yra ta vieta, kur net visko regėjęs ir nelabai linkęs kuo nors stebėtis keliautojas ištaria „oho“. O paskui kartoja tai daug sykių.

Fjordų teritorijos, o ir visa vakarinė salos pakrantė – viena labiausiai lietaus merkiamų planetos vietų. Kalnus dažnai dengia debesys, rytais kyla rūkas, garuoja gražuolis Pukakio ežeras, todėl ne visiems pavyksta pamatyti Kuko kalną visa jo didybe.

Liudo Dapkaus nuotr./Tasmano jūra
Liudo Dapkaus nuotr./Tasmano jūra

Žalias neskraidančias papūgas, plaukimą Milfordu iki pat Tasmano jūros, delfinus, ruonius ir albatrosus aprašinėti beprasmiška – nei žodžiai, nei nuotraukos neatspindi jų didybės. Tik vienas paprastas patarimas. Padarykite keletą nuotraukų ir atsipalaiduokite tiesiog ramiai stebėdami šį gamtos stebuklą. Jis daug gražesnis, kai regimas ne per objektyvo stiklą.

Paparčiai, ledynai, šviečiantys kirminai

Net patys įspūdingiausi gamtovaizdžiai po kurio laiko tampa rutina, o žmogus prie supančio grožio pripranta. Bet ten yra gerokai daugiau ką veikti.

Kai norisi slidinėti, o pietinėje saloje yra sniego (birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais), žmonės traukia į Kvinstauną, Vanaką ir kitus garsius kurortus. Kita pramogų kryptis – šiaurės vakarų pakrantė.

Pirmoji dėmesio verta stotelė – Fokso ir Franzo Josefo ledynai, tiesa sparčiai tirpstantys.

Liudo Dapkaus nuotr./Fokso ledynas
Liudo Dapkaus nuotr./Fokso ledynas

F.Josepho ledynas lankomas kiek seniau, yra garsesnis, ten daugiau žmonių. Foksas visko turi mažiau, išskyrus ledo kiekį. Šiuo metu ledynas yra pasiekęs traukimosi ciklą, todėl baltoji siena keliauja iš slėnio kalnų link. Po dešimt ar daugiau metrų per metus. Į vietas grįžta didieji paparčiai, kuriuos šaltis buvo išstūmęs.

Kiek toliau Čarlstono kaimelyje galima išmėginti unikalią pramogą – pasivaikščiojimą urvais. Ne šiaip požemiais, bet tokiais, kuriuose gyvena keisti padarai. Deja, ne Golumas.

Šalmų žibintai įjungti. Traukiame su savo vedle gilyn į kalno pilvą, klausomės istorijų apie stalagmitus ir stalaktitus. Daug užkaborių, vingių ir kitų įdomių vietų, bet smagiausia tada, kai mūsų paprašo išjungti šalmo prožektorius ir pažiūrėti į viršų. Ten švyti ištisi žvaigždynai. Išėjome į lauką jau sutemus? Nieko panašaus. Tai žiba vabzdžių lervos, prisitvirtinusios ant skliautų ir šitaip į savo tinklus viliojančios mašalus.

Liudo Dapkaus nuotr./Laukinės pakrantės
Liudo Dapkaus nuotr./Laukinės pakrantės

Pliažai, midijos ir vynuogynai

Pamažu kylant aukštyn, klimatas darosi švelnesnis. Priešaky – Nelsono miestas, vadinamas Naujosios Zelandijos saulės sostine: čia lyja nedažnai ir negausiai. Kaip tik tiek, kad viskas augtų ir žydėtų, o žmonės šį miestą vadintų labiausiai tinkama gyventi vieta visoje šalyje.

Po kelių valandų vingiavimo kalnų perėjomis ir kiek žemesnėmis vietomis pasijunti tarsi kitoje šalyje. Papartynus ir permirkusius atvašynus keičia idiliškos fermos, stovai su kivių ir kitų vaisių, daržovių krepšeliais. Aplink – darnios vynuogynų eilės.

Štai jis – vietos žmonių pasididžiavimo šaltinis. Abelio Tasmano parkas. Dar viena nepaprasto grožio vieta ir šiaip jau nebjaurioje saloje. Už jo per Kuko sąsiaurį šiaurėje – šalies sostinė Velingtonas.

VIDEO: Įspūdžiai iš Velingtono – labiausiai nuo Lietuvos nutolusios sostinės

Provansas, Žydroji pakrantė, ispaniškas Kosta del Solis – visų jų atspindžių galima aptikti šiame parke. Pramogos schema paprasta: lipi į laivą, plauki iki pasirinkto pakrantės taško, o tada žingsniuoji atgal (iki kito pasirinkto taško), kur tave po tam tikro laiko paims kitas kateris. Kiek nukeliausi – renkiesi pats; nuo tolimiausios stotelės teks eiti pusšimtį kilometrų.

Vakare, saulei jau dažantis vakarine spalva, galima dar pasivaikščioti – šįkart jūros dugnu. Mat potvyniai čia didžiuliai, vanduo atsitraukia kone iki horizonto, todėl eidamas pro smėlyje dunksančias žvejų valtis pasieki magiškas uolas. Magiškos, nes aplipusios midijomis, kurias pas mus pardavinėja šaldytas ir vadina jūros gėrybėmis. Tos gėrybės ten auga virtinėmis – tik imk. Dar reikia turėti maišelį ir balto vyno namuose.

Toliau – garsiųjų vynuogynų ir sūrių kraštas. Kelias driekiasi nuo auksinių Kaiteriterio paplūdimių, pro Motueką ir pro gražuolį Nelsoną, o kraštovaizdis tampa panašus į Pietų Prancūziją. Kalnai nebe tokie atšiaurūs, slėniai platūs, o vynuogynai driekiasi į kairę ir į dešinę.

Štai Havelokas – pasauliniu mastu smaližių garbinamas miestelis, kartais dar vadinamą žalialūpių midijų sostine. Tos geldelės iš aplinkinių įlankų traukiamos ištisus metus, dideliais tinklais. Jos tiekiamos restoranams Australijoje, Azijoje, JAV, Europoje.

Bene garsiausias Haveloko restoranas yra senas geras „Mussel Pot“, kurį valdo ir maistą gamina italai. O jie tai tikrai žino, kaip elgtis su tais jūros moliuskais, atrodytų, sutvertais maloninti žmonių gerkles tuose kraštuose, kur kaip tyčia kekes brandina puikiosios sauvignon blanc ir pinot noir vynuogės. Ir, žinoma, daugybė kitų rūšių, atvežtų į tolimąją salą iš Europos bei labai lengvai prisitaikiusių prie dirvožemio, klimato sąlygų.

Už Blenheimo miestelio – patys didžiausi vynuogynai ir rimtos degustacijos. Trys skirtingo vyno taurės – nemokamos. Už penkis NZ dolerius – kur kas didesnis „paketas“, daugiau gėrimo, bet ir rizika kur kas anksčiau baigti kelionę po vynuogynus su dviračiu kur nors pakelės griovyje.

Gali ragauti čia pat salėje arba išsinešti į angliško stiliaus uždarą kiemą, kur minkštasuoliai tiesiog provokuoja prisėsti su vyno taure ir įdomiu pašnekovu. Jūs iš kur? Koks vynas jums labiausiai patinka? Ir taip toliau, ir panašiai.

Kada nors užklydę į tą tolimą salą nepalikite vynuogynų krašto nuošalyje, skirkite laiko kelionėms po žaliuojančius slėnius. Net jei esate tai jau ne kartą darę Pietų Europoje ar Kalifornijoje. Tai, ką ten rasite, su dėkingumu dar ilgai prisimins ir jūsų smegenys, ir gomurys.

Paskutinė stotelė – banginių uostas

Baigiantis ratui ir grįžtant į žemės drebėjimų apgriautą liūdnąjį Kraistčerčą sustokite Kaikuroje. Instinktas vėl privers grabaliotis krepšyje ieškant fotoaparato, nes ši vieta – viena gražiausių ne tik Naujojoje Zelandijoje, bet visame Pietų pusrutulyje, o gal ir planetoje. Čia į vieną kadrą gali patekti: snieguoti kalnai, žydras dangus, žalia pieva, banginio pelekas ir dar liks vietos porai albatrosų.

Liudo Dapkaus nuotr./Kaikura
Liudo Dapkaus nuotr./Kaikura

Ramybė, kvapai, garsai – Kaikura išties verta liaupsių, kurių žmonės pažeria ten apsilankę. Mėgstantiems neįsitempus pasivaikščioti tai – tikras atradimas, takai puikiai sužymėti, daugybė apžvalgos aikštelių ir informacinių stendų, o startą ir finišą žymi kulinariniai kioskai. Gal ir neišvaizdūs, bet ne tai esmė. Juose kepa iš vandenyno ką tik ištrauktus omarus ir žuvis.

Su plastikiniais stalo įrankiais šalikelėje dorodamas tas gėrybes gali dar sykį paganyti akis po dangišką peizažą. O tada žvilgtelėti sau po kojomis, ten kažkur anoje planetos pusėje – tavo namai, į kuriuos gera grįžti net iš tokių nuostabių vietų kaip Naujoji Zelandija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas