Skamba gėdingai, tačiau pastarąjį sykį rimtą, solidų ir daug pastangų reikalavusį tikslą buvau išsikėlusi 2010-aisiais, kai laikiau brandos egzaminus.
Pastaruosius penkerius metus rimto, solidaus ir daug pastangų reikalaujančio tikslo neturėjau.
Neturėjau tol, kol visiškai atsitiktinai toks tikslas gimė: netikėto pokalbio metu aš priėmiau sprendimą 2016 m. rugpjūčio pabaigoje kopti į Monblaną. Taip, aukščiausio Vakarų Europoje kalno viršūnę. Jos aukštis – 4809 m.
Bičiuliui pasidžiaugus dėl jo laukiančios kelionės į Monblaną, aš nėriau į „Google“ – kas tas Monblanas? Kur jis yra?
Lemtingas pokalbis įvyko pernai lapkritį. Bičiuliui pasidžiaugus dėl jo laukiančios kelionės į Monblaną, aš nėriau į „Google“ – kas tas Monblanas? Kur jis yra? O po kokių penkių minučių pašnekesio jis, patyręs kalnų alpinizmo aistruolis, priėmė mane kopti drauge.
Visa tai būtų truputį menkesnis iššūkis, jei anksčiau gyvenime aš būčiau lipusi į kalną. Nelipau. O štai ir visas grožis: aukščiausia iki šiol mano savom kojom pasiekta viršukalnė yra Gedimino kalnas Vilniuje.
Sugalvojusi kopti į Monblaną ir dėl kelionės sukirtusi rankomis prieš šį kalną, kaip ir prieš bet kurį kitą (išskyrus Gedimino), aš buvau 0. Labai labai didelis ir labai labai apskritas.
Sportas niekada nebuvo mano draugas – daug geriau sutariau su picom ir gulėjimu ant šezlongo. Iki šiol nemačiau reikalo savęs kankinti visu tuo, kas reikalauja fizinės ištvermės, – gyvenimas vienas ir trumpas, atrodė verčiau jį praleisti poilsiaujant.
Kalnus irgi būčiau iškeitusi į jūrą – saulėtas paplūdimys viliojo daug labiau nei kelius brozdinančios uolos. Jūs patys matot:
Bet visa tai aš panorau pakeisti. To reikalauja mano tikslas. Priėmusi sprendimą kopti į Monblaną turėjau devynis mėnesius pasiruošti. Šiandien jų belikę trys – Šamoni miestelyje Prancūzijoje, kur ir stūkso šis kalnas, aš laikinai apsistosiu jau rugpjūčio 29-ąją.
Praėjus šešiems pasiruošimo kopti į Monblaną mėnesiams galiu pasakyti, kad tam ruošiausi kone kasdien. Dalis jūsų mano pasiruošimą sekėte nuo pat jo pradžios, skaitydami mano tinklaraštį „Viktorija vs Monblanas“.
Pasiruošimo būta turiningo ir įvairaus: pradedant skaitymu ir sporto sale, tęsiant ištvermės ugdymu bėgant, rimtai pasinėrus į „Montis Magia“ organizuojamus kalnų kopimo technikos ir alpinimo kursus (galų gale šiuose kursuose tapau trenerių asistente!). Tačiau ruoštis kelionei liko dar trys mėnesiai ir veikti per juos tikrai yra ką.
Noriu įrodyti, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma, gali būti realu.
Kai tada bešnekėdama su draugu ryžausi nerti į šią avantiūrą, ko gero, nė nebūčiau patikėjusi, iki ko tai prives.
Šią akimirką jūs skaitote įvadinį naujienų portalo 15min ir „Montis Magia“ projekto „Planas Monblanas“ tekstą.
Projekto, kuris truks kiek ilgiau nei tris mėnesius, metu aš, ta Viktorija, kuri kops į Monblaną, ketinu supažindinti jus, skaitytojai, su galbūt daliai jūsų dar nepažįstamu kalnų pasauliu.
Naujoje rubrikoje „Planas Monblanas“ kviesime jus skaityti apie tai, kaip ruoštis kelionėms į kalnus nuo pačių menkiausių detalių.
Pasakosiu, ką turi mokėti kiekvienas pradedantis alpinistas, kur ir kaip įgyti reikiamas žinias, kokia įranga reikalinga keliaujant, kaip pasirūpinti savo savijauta ir sveikata, kokie iššūkiai, rizika laukia... Tai ir daugiau – labai asmeniškai ir nuoširdžiai jums, mylintiems ar galbūt dar pamilsiantiems kalnus.
Galbūt kam nors kelionė į Monblaną gali pasirodyti per menka ir visai nebaisi. Tačiau Monblanas gali tapti rimtu iššūkiu net smarkiai patyrusiam alpinistui, ką jau kalbėti apie mane.
Kviečiu jus sekti mano kelionę į Monblano viršūnę. Noriu įrodyti, kad iš to didelio apskrito nulio per 9 mėnesius galima nulipdyti visai nieko alpinistę. Noriu įrodyti, kad 9 mėnesiai juodo darbo, kasdienių pastangų ir ryžto gali atnešti pergalę. Noriu įrodyti, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma, gali būti realu.
Aš galiu užkopti į Monblaną. Ir užkopsiu.
