Bėgo nuo komunizmo
Pokalbis prasidėjo gražiuose, jaukiuose Didžiulių namuose. Gurkšnodami vyną, o vėliau pietaudami gretimoje kavinukėje, prisiminimais grįžome į karo metus. Ėjo 1944-ieji, kai Laimutė, jauna dvylikametė mergaitė, su broliais ir tėvais – visa Giedraičių šeima – pasitraukė iš Lietuvos į Lenkiją, o iš ten – į Vokietiją. Kolumbijoje atsidūrė 1948 metais.
„Visi bėgom nuo komunistų, nuo to kracho, kuris buvo apėmęs Lietuvą, – prisiminė ji. – Visi tikėjomės grįšią, pasitrauksim gal mėnesiui, dviem ir grįšim, nes namai, viskas liko. Ką galėjai susikraut į lagaminą? Nieko. Žinojome, kad esam įrašyti į sąrašą išvežti, bet jei vienąsyk to išvengėme, nereiškia, kad antrąsyk pasiseks...“
Kas vasarą užsuka į tėviškę
Dar karui neprasidėjus, Laimos tėvelis buvo paskirtas agronomu į Jonavos kraštą, šeima turėjo nedidelį ūkį Jadvygavos kaime, ir to užteko, kad vėliau atsidurtų išvežamųjų į Sibirą sąrašuose. Buvo jau įsigyvenę į šį kraštą – Laimos mama mokytojavo (ji – matematikė, iš garsios matematikų giminės, prof. Petras Katilius – jos brolis), vaikai lankė mokyklą, bet tėvelis, įvertinęs gresiančią situaciją, trumpai drūtai apibendrino: „Grįžta rusai, o prie jų – ne gyvenimas.“
Dabar tame kaime auga gražus, didelis miškas. Nepriklausomybės metais atvykusi į Lietuvą, L.Didžiulienė sodybos nerado. Alėjoje dar augo ąžuolai, klevai. Apleistus žemės plotus Didžiuliai atgavo, deja, šeimininkauti per tokį nuotolį neišeitų, tai nusprendė apsodinti medžiais. Jau daug metų 7 ha žemės sklypu rūpinasi miškininkė, kraštovaizdžio architektė Dovilė Lileikienė – teritorija aptverta, gražiai auga, lapoja prieš keliolika metų pasodinti ąžuolai, beržai, liepos ir kiti medžiai. Ponia Laima, atvykusi į Lietuvą, neaplenkia ir tėviškės, pasidžiaugia vešlia augmenija.
„Traukia ne tik miškas, bet ir mokykla, kurią lankiau, – pasakoja ji. – O, ne, pažįstamų beveik neliko, visi kažkur išvažinėjo. Buvau susitikusi su keliomis bendraklasėmis, bet ryšys taip ir neužsimezgė. Visa kalba sukosi apie mokyklą, iki išvykimo, o paskui jau nebuvo apie ką kalbėti, interesai skirtingi. Skiria didžiulis laiko tarpas, turime skirtingų šalių patirtis...“
Tėvelis, įvertinęs gresiančią situaciją, trumpai drūtai apibendrino: „Grįžta rusai, o prie jų – ne gyvenimas.“
Pėsčiomis į naują gyvenimą
Išeiviai iš Lietuvos, neilgai užsibuvę Lenkijoje, pateko į Tiuringijos kraštą, į Frankenburgo miestelį, netoli Kalio, Veimaro, Jėnos. Šiose vietovėse buvo nemažai fabrikų, gaminusių karinę amuniciją, vadinasi, galėjo būti ir darbo. Gyvendami per keliolika kilometrų nuo šių vietų, neišvengė bombardavimų – priešai buvo užuodę, kur įkurdintos karinės gamyklos. Rusams artėjant, Laimos tėvelis vėl sudėjo šeimos mantą į arklių traukiamą vežimą, ir visi, drauge su kaimynais, su jų smarkiai karščiuojančia dukra vežime, iškeliavo pėsčiomis. Gretimoje Bambergo stovykloje tokių kaip Grigaičiai buvo tiek daug, jog net koridoriuose netilpo.
Laimė, šeima miške aptiko tuščią namą, kuriame prisiglaudė, žinoma, kol paaiškėjo, kad jie – draudžiamoje amerikiečių zonoje (vietovė, pasirodo, buvo pilna karinės ginkluotės), nors mažoji Laimutė drauge su kitais vaikais žaisdavo slėpynių gražiajame pušyne... Vėliau dar ne kartą kraustėsi, kol galų gale atvyko į Kolumbiją.
Atvykėlių branduolys – inteligentija
„Kodėl būtent į Kolumbiją? – perklausė ponia Laima. – Lietuviai pabėgėlių stovyklose buvo išplėtoję švietėjišką veiklą – turėjo savo laikraščius, žurnalų, sporto klubą, užsiėmė saviveikla... Viename laikraštyje tėvai aptiko kunigo Nikodemo Salduko straipsnį, kviečiantį į Kolumbiją. Jis rašė, kad čia galima dirbti žemę, kaip ir Lietuvoje. Tėvelis nusiuntė laišką, prisistatė esąs agronomas, klausė, ar gali atvykti? Jokios žinios. Dar parašė į Venesuelą bei į Argentiną. Kol atėjo viza į Kolumbiją, priartėjo spalis...“
Kolumbijoje pokario metais aktyviai dirbo Katalikų komitetas, sudarytas iš kunigų bei aukštesnio rango kolumbiečių, ypač įtakingas buvo kunigas N.Saldukas. Jis rūpinosi atvykėliais, kuriems svarbiausia – pastogė ir darbas. Taip susiklostė, kad atvykėlių branduolį sudarė ne darbininkai, o inteligentija. Buvo vienas kitas žemdirbys, ūkininkas, bet daugiau inžinierių, gydytojų, menininkų (Nijolė Mockienė – Antano Mockaus mama – viena iš jų).
Aukso raidėmis įsirašė kun. N.Saldukas
Štai kaip visa tai 1948 metais aprašė Čikagos dienraštis „Draugas“: „...Lietuvių Katalikų Komiteto nario kun. saleziečio N.Salduko rūpesčiu atvykę lietuviai turi pastovų butą ir darbą, vyrai dirba ūkiuose ūkvedžiais, moterys — šeimose namų ruošos darbus, kunigai — parapijose vikarais, inžinieriai, gydytojai, kiti specialistai — pagal savo specialybes... Ūkvedžių ir namų ruošos darbai čia atlyginami gana menkai. Bent pradžioje to atlyginimo vos pakanka maistui. Apie drabužio įsigijimą ir galvoti negalima, nes kainos čia gana aukštos... Kad kelios dešimtys lietuvių jau prisiglaudė šioje šalyje, kad apie 200 lietuvių turi leidimus čion atvykti, yra tik šio komiteto nuopelnas.
Komitetas savo lėšomis atvykstančius atgabena iš uostų į paskyrimo vietas, iki darbo gavimo aprūpina butu bei maistu, tarpininkauja įstaigose ir padeda susirasti darbą. Į Bogotą atvykstančių tikras tėvas ir globėjas yra kunigas salezietis N.Saldukas. Dėl plačių savo pažinčių, širdies gerumo ir pasiaukojimo, kunigas randa laiko kiekvienam... Šio komiteto vardas lietuvių vargų istorijoje bus įrašytas aukso raidėmis. Saleziečių namai (Bogota, 20 de Julio. Salesianos) yra pasidarę tikrais į Bogotą atvykusių lietuvių namais. Kiekvienas čia gražiai sutinkamas, priimamas...“
Dabar lietuvių Bogotoje, pasak L.Didžiulienės, liko saujelė, gal 11–12 asmenų, ir jau tik vienas kitas kalba lietuviškai. Nors tais laikais buvo išrašyta 1500 vizų (ne vien lietuviams, bet ir žydams, lenkams). Apytikriai apie 800 lietuvių atvyko į Kolumbiją. Žinoma, visi jautė kunigų pagalbą, bet… be kalbos, gaudami menkus atlyginimus, daugelis neištvėrė, išvyko į JAV, Kanadą.
Algis įsimylėjo gražią mergaitę…
Likę Kolumbijoje Laimos kartos lietuviai vedė/ištekėjo už kolumbiečių, ir nauja karta jau menkiau kalbėjo, suprato tėvų kalbą. Laimai pasisekė, ji ištekėjo už lietuvio – Algio Didžiulio. Savo pirmąjį susitikimą abu su Algiu mena šypsodamiesi.
„Tėvelis man jį atvežė, Algis buvo jo bendradarbis, dirbo žemę, – prisimena ponia Laima. – Aš jau buvau baigusi fizioterapijos studijas, dirbau, o jis, į Kolumbiją atvykęs metais vėliau, dar krimto inžinerijos mokslus. Paskui bažnyčioj susitikdavom, drauge su kitais lietuviais. Daugiau pabendravom, susipažinom per draugų vestuves, ir netrukus pagal lietuvių tradicijas atšokome savąsias.“
Į pokalbį kartkartėmis įsijungiantis Algis pokštavo, jog jo planuose buvo Amerika, bet įsimylėjo šią mergaitę, kuri ir anais, ir šiais laikais labai gera ir graži… Gyvenimą jaunieji pradėjo nuomojamame butelyje, beveik centre, netoli mažo lietuvių klubo. Abu pliki, su savo nedidelėm algom, teko labai taupyti…
Jų turtas – vaikai, anūkai, proanūkiai
Ar sunku buvo Giedraičių šeimai įsipaišyti į svetimą tautą? Pasirodo, lengviau, negu lietuviams, išvykusiems į kitas šalis. Kolumbiečiai juos labai gerai priėmė, su europiečiais visi norėjo bendrauti, čia jie jautėsi privilegijuoti. Kas kita būtų Amerikoje...
Lietuviai greitai darė karjerą, turtėjo. Algis pradėjo nuo savo nedidelės kompanijos (naftos gavyba), kuri išsivystė į labai didelę. Pasak jo, jiems lenkėsi žmonės, o ne jie. Paskutiniu laikotarpiu, prieš pensijinį amžių, jis buvo tos didelės kompanijos, kurios filialai siekė net Ameriką, prezidentu.
Didžiuliai užaugino keturis vaikus, skaičiuoja dešimt anūkų ir keturis proanūkius.
Didžiuliai užaugino keturis vaikus, skaičiuoja dešimt anūkų ir keturis proanūkius. Visi vaikai, baigę aukštuosius mokslus, gyvena, dirba Kolumbijoje. Tik anūkai išsiskirstę kas sau: Laimos Liucijos sūnus Gabrielius – Londone, Algimanto sūnus Vytenis – JAV žurnalistas, dukros Dainos dvi iš trijų dukterų studijuoja Amerikoje, ir tik vienintelis anūkas, Vyčio sūnus Jurgis – Lietuvoje.
„Visi klausia, ar įmanoma grįžti į gimtą šalį? – mąsto ponia Laima. – Bet kai atvyksti jaunas, tavo visas gyvenimas vyksta čia – mokslas, darbas, šeima, vaikai, jau įleidi šaknis, kaip galima grįžti, kaip galima visa tai palikti?
Mudu su Algiu beveik kasmet vykstam į Lietuvą, kur išbūnam apie penkis mėnesius, bet nesijaučiam saviškiais… Jurgis – kas kita, jis, senelio Algio liepiamas, išvyko į Lietuvą studijuoti, pritapo ten, gal būtent jam pavyko tapti saviškiu, jei jūs sakote, kad Lietuvoje jis yra visų mylimas…“