Šioje saloje žmonės – linksmi, besišypsantys, paslaugūs ir sąžiningi. Gal tai pasekmė to, kad tai – budistinio socializmo šalis. Didžioji dalis salos gyventojų yra budistai, todėl Budos atributų saloje galima pastebėti kone ant kiekvieno kampo – didesniuose miestuose ir giliausiuose salos užkampiuose, o socializmas yra labiau fasadinis.
Atrodo, kapitalizmas vystosi čia net greičiau nei posovietiniuose kraštuose. Salos gyventojai yra labai verslūs – kiekvienas turi kokį nors mažą, bet nuosavą versliuką. Važiuojant į salos gilumą retai pasitaikydavo atvejų, kad prie kelio nebūtų kokių nors kioskų su vaisiais arba alkoholiniais gėrimais. Čia taip pat pilna kelionių vadovų, tuk-tukų vairuotojų arba profesionalių magų, kurie išnyra tiesiog iš arbatos plantacijų ir… ryja kardus. Aišku už tam tikrą mokestį.
Ko gero, įdomiausia kapitalizmo apraiška yra jau minėti vietiniai kelionių vadovai, kurie puikiai įvaldė turistų medžioklę. Atrodo, tik išeini iš viešbučio nusipirkti vandens, paprašai tuk-tuko vairuotojo, kad pavežtų iki artimiausios parduotuvės, ir net nespėji apsidaryti, kaip esi įkalbėtas keliauti po salą triračiu, pašėlusiu tuk-tuku. Toks vadovas pateikia tau savo paslaugų „full service“ – nuvežimą į nurodytą vietą, nakvynę ir visą programą su svarbiausių objektų lankymu.
Kai žodinis susitarimas įvyksta, ištraukia iš kišenės sumaigytą popieriaus gabalą, parašo ant jo du sakinius anglų kalba ir duoda pasirašyti kaip rimtą sutartį. Lieka tik budistiškai šypsotis ir laukti nuotykių...
Su mūsų vadovu De Silva aplankėme, ko gero, pagrindines Šri Lankos vietas – pirmą salos sostinę Kandy su šventove, kurioje saugomas Budos dantis, arbatų plantacijas ir fabriką, unikalią našlaičių drambliukų prieglaudą Pinaval, iš kurios lydėjome suaugusius dramblius ir mažylius iki upės.
Buvome apsilankę sode, kur auga įvairūs prieskoniai. Sodo prižiūrėtojas tepė mus įvairiais kremais, darė masažus ir…. šalino kojos plaukelius. Nors dėl organizacinių De Silvos sugebėjimų neturėjome menkiausių priekaištų, kaip vadovas tikrai nepaliko gero įspūdžio. „Look on the right – is Budda temple, look on the left – is Hindu temple, oh look, look – there is tea plantation“, – tokį „išsamų“ lankomų objektų apibūdinimą išgirdome iš De Silvos.
Jei galėčiau pasirinkti tik vieną vietą Šri Lankoje, kurią galėčiau pamatyti išvykus iš jaukaus kurorto, tai tikrai būtų arbatos plantacijos Nuvara Elija. Geriant arbatą net nepagalvojame, kaip arbatos lapelis atsiduria mūsų puodelyje. Bet dar didesnį įspūdį negu arbatos gaminimo proceso fabrike stebėjimas palieka mistinė kelionė po regioną, kuris yra tokios neapsakomos žalumos, kad net sunku nupasakoti, o joje – moterys, su didžiuliais krepšiais ant pečių skinančios arbatą. Po regioną keliavome tuk-tuku, tad visi vaizdai, atrodo, buvo ranka pasiekiami.
Šri Lanka pakerėjo savo įspūdinga gamta ir šiltu, net 30 laipsnių siekiančiu galingu Indijos vandenynu, neapkrautais paplūdimiais su palmėmis ir baltutėliu smėliu, pasakiškos žalumos arbatų plantacijomis, tropikų miškais.
Sunku vis dėlto priskirti Šri Lanką trečiojo pasaulio šalių grupei. Iš vienos pusės, tai gryna Azija – tropinė gamta, egzotinė gyventojų išvaizda, azijietiškas chaosas didesniuose miestuose, bet visai šalia matome ir buvusiųjų kolonizatorių palikimą – anglų, portugalų ir olandų.
Dažnas vaizdas – tai sniego baltumo marškiniais apsirengę vaikai, žingsniuojantys į mokyklą, dažnai girdi besikreipiant „Madame“ ir „Sir“, tipiškai portugališko klimato Galės uostas, mada žaisti tenisą, golfą ir kriketą, eismas, vykstantis kairiąja kelio puse, angliškai šnekantys gyventojai. Kartais atrodė, kad tai tiesiog egzotinis kokios nors Didžiosios Britanijos variantas.
Labai didelis pliusas – itin malonus klimatas. Šri Lankoje nėra metų laikų, čia nuolat šviečia saulė ir būna šilta. Kai Lietuvoje žiema – Šri Lankos saloje oras sušyla iki 30 ºC karščio. Važiuojant tuk-tuku ir pučiant lengvam vėjeliui atrodė, kad esi rojuje…
Tad jei nori tiesiog pailsėti paplūdimyje, drąsiai rinkis Šri Lanką – kurortai ten labai patogūs, neapkrauti. Tai dažniausiai jaukūs, nedideli viešbučiai, pasislėpę tarp daugybės palmių ir įsitaisę vos keli žingsniai nuo paplūdimio.
Kaip nedidelį krašto minusą reikėtų paminėti labai didelį salos sukomercinimą – budistų vienuoliai su išmaniais telefonais rankose ir darantys asmenukes, nežmoniškos minios šventykloje su Budos dantimi, dėl kurių net sunku pagalvoti apie kokią nors meditacinę aurą. Na, ir tie magai, komikai, ugnies rijikai...
Į Šri Lanką vis dėlto labiau verta, negu neverta važiuoti. Nors dar neteko lankytis Indijoje, ne kartą girdėjau, kad Šri Lanka – tai tiesiog gražesnis, žalesnis bei švaresnis Indijos variantas.
Sekite Małgorzatos kelionės „Facebooke“.