Laiptus įrėminusios jos galvos žymi vienuolyno teritorijos pradžią. Vietoj turėklų – žvyninė, žalsva, tik jau gerokai nublukusi uodega.
Palei ją kyli į viršų ir ant kalvos tave pasitinka Budos mokinių prieglobstis. Vienuoliams – poilsio metas. Mums su bendrakeleive – irgi.
Įsitaisome priešais saulės spindulių akinamą, auksu apgaulingai spindinčią luangą – stupą. Po kelių akimirkų nedrąsiai prisiartina vaikinas, apsitempęs rausvą apdarą. Jo vardas – Kamas. Jam penkiolika.
Vienuolis svajoja tapti bankininku
Kamas – pirmas Laose sutiktas vietinis, kuris pats priėjo ir užkalbino. Jo šypsena ir vaikiškas smalsumas tik dar labiau sustiprino įspūdį apie Chueisai (Huei Xai), kaip nuoširdžiausią, daugiau ne į turistus, o į patį save susitelkusį kaimą.
Nuo pašnekovo laikėmės per pagarbų atstumą. Moterims pagal Teravados tradiciją vienuolių liesti nevalia. Kartu nusifotografuoti jaunas mokinys atsisakė, bet mielai sutiko nusifotografuoti vienas.
Esti ir daugybė kitų subtilių etiketo tonų, kurie po truputį ryškėjo lankantis teravadinų regione. Vienas paprasčiausių – į šventyklos vidų eiti tik nusiavus batus. Tokia norma galioja ne visame budistų pasaulyje.
Kamui rūpėjo pasitikrinti savo anglų kalbos žinias. Jis norėjo išsiaiškinti, ar suprantame tai, ką sako. Iš tikrųjų supratome viską ir dar vaikiną pagyrėme, kad jis kalba taisyklingai ir aiškiai. Todėl netrukus įvyko klausimų mainai.
Kamas šiame vienuolyne mokosi pirmus metus. Tai – tipiškas internatas, kur greta budizmo pagrindų, mokiniai įgyja bendrą vidurinįjį išsilavinimą ir tuomet renkasi, kuriuo keliu sukti toliau – pasaulietišku ar likti arčiau Budos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Laoso gyvenimai: 1. Bombų sužeistas ir su turizmu bandantis apsiprasti peizažas
Tokiose mokyklose jie studijuoja ir religiją, ir standartinius mokslus, tarp – jų matematiką, geografiją, chemiją, biologiją, savo šalies istoriją. Dar – sanskritui artimą pali kalbą.
Dabar ja susišneka garbaus amžiaus vienuoliai tarptautiniuose Teravados budistų sąskrydžiuose. Tačiau ji nyksta. Jaunimas pali kalbos mokosi vangiai ir gyvenime jos nebevartoja.
Anksčiau pali tarp vienuolių per amžius buvo, vakarietiškai kalbant, regiono lingua franca, panašiai kaip lotynų kalba – Europoje.
Pali kalba užrašytas svarbiausias ankstyvojo budizmo raštų rinkinys – Tipitaka.
Jį sudaro trys „pintinės“: Sutta pitaka su svarbiomis pastabomis apie patį mokymą, Vinaya pitaka, tiksliau, vienuolių elgesio ir etiketo kodeksas ir Abhidamma pitaka – budistinės psichologijos, metafizikos ir filosofijos veikalai.
Vis dėlto Kamui įdomiau buvo pašnekėti ne apie „senųjų mokymą“ (pali k. „Theravada“), o materialius dalykus. Pavyzdžiui, paauglys prasitarė, kad užaugęs norėtų tapti finansininku ir dirbti banke, kad turėtų daug pinigų ir galėtų už juos nuvykti į JAV. Taip pat Kamas svajoja kada nors vesti.
Norėtų jis ir prisikirsti daug maisto, juolab kad Laoso virtuvė – turtinga ir dosni. Pagal įsivyravusias taisykles „senųjų mokymo“ vienuoliai valgo tik vieną arba dukart per dieną griežtai nustatytu laiku.
Taigi, tik pasitraukęs iš vienuolystės Kamas galės atsigriebti ir valgyti kada bei kiek nori.
Paauglys prasitarė, kad užaugęs norėtų tapti finansininku ir dirbti banke, kad turėtų daug pinigų ir galėtų už juos nuvykti į JAV.
Vaikinas taip pat prisipažino nekantraujantis, kada galės žaisti futbolą.
Mat Teravados mokinių laisvalaikį riboja daugybė taisyklių: nedaryti staigių judesių, nešokinėti, nelakstyti.
Turi būti visiška fizinė rimtis ir ramybė. Tačiau jaunieji vienuolynų auklėtiniai į kai kuriuos draudimus spjauna ir paslapčia ar nesislapstydami nusižengia.
Štai temstant už kito Chueisai vienuolyno laukuose išvydome, kaip paskui neramiai žeme besiridenantį kamuolį laksto būrys oranžiniais vienuolių drabužiais apsijuosusių berniukų. Jie krykštavo nuo kiekvieno spyrio.
Apie 20.30 val., likus pusvalandžiui iki miego meto, azartiški žaidėjai varžybas baigė. Bėgdami pro šalį mus pamatė besisukinėjančias prie Mukalindos apgaubto Budos statulos.
Keli drąsiausi užkalbino. O kai aš paklausiau, ką jie veikė ten, pievoje, vienuoliukai tik nuleido akis ir ėmė krizenti.
Būrys linksmuolių išsisklaidė netrukus, nes iki 21 val. reikia spėti nusiprausti po dušu. Taip jau visiškoje tamsoje, kur ėmė be garso siautėti uodai, mokinių siluetai ir dingo.
Tik maža liepsnelė pasirodė ore. Įžiūrėjome, kad vienas paauglys dar vogčiomis užsirūkė.
227 taisyklės ir dar daugiau
Vienuoliai teravadinų šalyse – ypač gerbiami ir neformaliai, ir oficialiai. Pavyzdžiui, viešajame transporte, taip pat prie kasų ar registracijos punktuose jiems teikiama pirmenybė. Arba būna bhikkhu, t.y. vienuoliams skirtos eilės, specialiai jiems pažymėtos vietos laukiamajame.
Iki šiol paisoma tradicijos, kad vyras kažkuriuo metu turi atsiduoti vienuolystei, geriausia – iki 21 metų ar santuokos. Šeimai tai – didelė garbė.
Dar visai neseniai būdavo įprasta vienuolyne apsigyventi bent trims mėnesiams, net jei mokslus baigei pasaulietiškoje mokykloje. Bet dabar, jei negali atsitraukti nuo darbų, verslo ar tingios kasdienybės ilgesniam laikui, tai pabūk vienuoliu bent savaitę.
Jaunuoliai iki dvidešimties ir laikinai Budos mokymui atsidavusieji turi sramanera arba nehn statusą, yra tarsi novicijai.
Jie turi laikytis 10 įžadų, negali klausytis muzikos, šokti, dabintis papuošalais, girliandomis, kvėpintis, miegoti ant aukštų lovų, priimti pinigus asmeninėms reikmėms. Suskaičiuojama iki 75 taisyklių, kurių pradedantieji turėtų paisyti.
Vyresni ir specialiai įšventinti į vienuolius vadinami bhikkhu arba khuu-baa. Jie privalo laikytis visų 227 Vinajos pitakos taisyklių.
Vienuolynų gyventojams diena prasideda tarp 4 ir 6 val. ryto. Svarbi rytinė praktika – rinkti pasauliečių maisto aukas. Gatvėse nusidriekia eilės žmonių, kurie klūpodami giedantiems Budos basakojams į krepšius deda valgį.
Tuo pačiu vaizdu viešosios erdvės auštant užsipildo ir kaimyniniame Tailande, Mianmare, Kambodžoje. Tikima, kad ši kasdienė davimo praktika gesina egoizmą, stiprina dosnumo jausmą ir žmonių tarpusavio ryšį.
Grįžę į savo buveines vienuoliai valgo pusryčius, o dalį surinktų aukų skiria Budai – jas deda po Šakjamunio kojomis. Vienuoliai medituoja kelis kartus per dieną, studijuoja budizmą.
Į namus bhikkhu kviečiami atlikti specialių ritualų ir giedoti mantrų svarbiais gyvenimo momentais, tarkim, žmogui pasitraukiant iš šio pasaulio.
Laisvomis valandomis pašvęstieji žiūri televizorių, maklinėja po gatves, o mažiau valingi laužo kokius nors draudimus, kurių, kaip supratote, yra daugybė. Miegoti jie eina apie 21 val.
Vyrai, moterys ir nirvana
Ventiano budų parke teko prasilenkti su sklandžiai, be jokio rytiečiams būdingo akcento angliškai kalbančiu, laisvai su aplinkiniais bendraujančiu jaunu vyru oranžiniame apsiauste.
Pasirodo, jau daug metų jis gyvena Kanadoje, o tėvo paprašytas grįžo į gimtinę dešimčiai dienų, kad pabūtų vienuoliu ir taip atiduotų duoklę konservatyviems gimdytojams.
Paklausiau atvykėlio, ką jis ten veikia. „Iš tkrųjų nieko“, – nusišypsojo laosietis iš Kanados. Po akimirkos jis pridūrė: „Palyginti su Mahajanos vienuoliais“. Ir vėl šyptelėjo.
Vėlyvesnis – Didžiosios Važiuoklės budizmas, prigijęs Rytų Azijoje, iš tiesų yra žymiai reiklesnis ir rūstesnis. O palyginus su kitas tradicijas turinčiais atšiauraus Tibeto vienuolynais, Teravados buveinės – kone poilsio stovyklos po šiltais saulės spinduliais ir palmių lapais.
Pastarųjų gyventojai turi paisyti daugybės draudimų ir suvaržymų, net ir judesio, valdyti savo balsą (garsiai nesijuokti) ir kitaip tarnauti etiketui.
Tačiau, palyginti su tibetiečiais, praktikomis nėra tiek smarkiai apsikrovę ir turi daugiau laisvo laiko.
Sniegynų šalies vienuolynuose – mažiau tabu dėl išorinio elgesio, mažiau dėmesio etiketui. Vienuoliai atvirai sau leidžia atsipūsti kaip reikiant: išsidirbinėja, šūkalioja.
Vienu metu buvo madinga dėl smagumo po gatves vaikščioti su vandens purkštuvais ir paslapčia laistyti praeives – pati tai mačiau.
Bet tikrasis jų gyvenimas – tai įvairios meditacinės pratybos, mantros ir gilios religijos bei metafizikos studijos, reikalaujančios dar daugiau valios ir nuovokos.
Mat religinė sistema ten – daugiasluoksnė, žymiai sudėtingesnė. Be to, Tibete ir Mahajanos šalyse moterų vienuolių statusas visavertis.
Moterys vienuolės turi laikytis 311 taisyklių, t.y. 84 daugiau nei vyrai. Nenuostabu, kad pastaruoju metu ši tema iš budologų persimeta į feminisčių ir visokių kovotojų už lygias teises glėbį.
O ten, kur įsitvirtinusi Teravados tradicija, nuo pat budizmo istorijos pradžios būta nesutarimų dėl to, ar dailiosios lyties atstovės išvis gali pasiekti nirvaną.
Budos mokymas augo Indijoje. Didelės įtakos moterų religiniame gyvenime vertinimui galėjo turėti patriarchaline sistema ir kastomis graduojama pasaulėžiūra.
Ilgainiui vienintelė Šri Lanka iš „senųjų mokymo“ šalių tapo ganėtinai svetinga vienuolėms.
O „auksinio trikampio“ kraštuose dailiosios lyties atstovės, nusiskutusios galvą ir apsivilkusios baltą abitą, turi savo vienuolynus, bet jų karjeros religinėje sferoje galimybės – labai ribotos.
Tarp kitko, vadovaujantis Vinaja Pitaka, bhikkhuni, moterys vienuolės, turi laikytis 311 taisyklių, tiksliau, 84 daugiau nei vyrai. Nenuostabu, kad pastaruoju metu ši tema iš budologų persimeta į feminisčių ir visokių kovotojų už lygias teises glėbį.
Tarp gamtos ir komunizmo dvasių
Kad ir kokie amžini klausimai kybotų virš vienuolynų, Laose, kaip įprasta budizmo kraštuose, gyventojai praktiškai susigyvenę su religija. Budos kiekviename yra bent truputį.
Pamaldumas, budistinių vertybių ir normų užlieta pasaulėjauta – tai įprasta būsena, o vienuolystė – normali profesija.
Budizmas ir pasaulietiškame lygmenyje neįsivaizduojamas be ritualų, mantrų ir tam tikrų pareigų. Mažiausiai, ką pasaulietis daro dažnai ar periodiškai, – tai eina nusilenkti ir paaukoti Budai, pagerbti Mokytoją, jo mokymą, vadinamą Dhamma, ir bendruomenę – Sanghą.
Tiesa, jaunimas pamėgęs visur, ir pačiose sakraliausiose vietose, daryti asmenukes ir pozuoti būtinai iš pirštų sukombinavus „V“ pergalės ženklą. Na, bet tai – ne esminė smulkmena.
Su religine tradicija vietiniai susiduria nuo pat mažumės beveik kasdien.
Todėl budistiniai reikalai jiems yra natūralus, žemiškas dalykas, nieko neįprasta ar keista, kitaip nei krikščioniškame Vakarų pasaulyje.
Čia, pas mus, žmogus per daug atitolęs nuo religijos, religija – nuo praktikos, o praktika – nuo kasdienio gyvenimo.
Vis dėlto skirtumų esti ne tik tarp skirtingu metu susiformavusių budizmo krypčių, bet ir tos pačios atšakos mokymo, priklausomai nuo vietinės kultūros.
Antai Mekongo nagos globojamame Laose teravadinis budizmas savitas tuo, kad iki jo gyvavęs animizmas ir protėvių kultas nuo tikėjimo taip ir neatsiplėšė. O XX amžiuje prie religijos dar ir komunizmas prilipo.
Per patį kairiųjų triumfo metą religija buvo dusinama, uždrausta dalyti išmaldą vienuoliams. Tačiau raudonoji valdžia greitai susigriebė ir pakeitė taktiką – kiek atsileido ir ilgą laiką budizmą atskiedinėjo komunizmo doktrinomis.
Religinė bendruomenė, per prancūzų kolonijinį valdymą užsikrėtusi nacionalizmu, komunistų laikais buvo naudojama propagandai. Žinoma, aukšto rango vienuoliai turėjo privalomą politinės ideologijos kursą.
Panašiai kaip kinų maoistai, „Pathet Lao“ partiniai per žmonėms artimą religiją skiepijo naująsias tiesas ir jas bandė pritempti prie tikėjimo.
Pavyzdžiui, budizmą lygino su marksizmu bei socializmu ir skiedė apie bendrą šių sistemų dvasią. Štai, prašom, ir budizme nėra klasių atskirties, ir Buda pabrėžė visų žmonių lygybę.
Suįžūlėję Azijos raudonieji liaudžiai primindavo, kad marksizmui, kaip ir budizmui, lygiai taip pat rūpi žmonių laimė, tik skiriasi būdai, kaip ją pasiekti.
Sanghos vadeles iki šiol trūkčioja komunistai, tik jau saikingai. Tad šiandien Laoso liaudies demokratinės respublikos nagos astikrato kruvino raudonumo ir įgauna antrąjį kvėpavimą.
Laimė, plaukiant Mekongo upe motorine valtimi jos mūsų neprarijo, bet tam tikrų pavojų būta. Apie tai plačiau – kitame kelionės įraše.
