Jei Luang Prabangas ir Vang Viengas įkūnija saldų pataikavimą turistams, istorinį optimizmą ir romantiškas jo klastotes, tai Vientianas – Laoso skriaudas, patirtas dėl karų bei komunizmo. Ir gyvenimo tikrovę, į kurią turizmas įsiterpia ganėtinai saikingai.
Ten patekus išsivadėja tas paralelinis pasaulis, kuriame dalis Laoso stengiasi vaizduoti, kad komercializuojasi ir mėgaujasi grynu atogrąžų gamtos oru. Vientianas, sostinė nuo 1946 metų, sunkiai kvėpuoja ne tik nuo teršalų, bet ir netolimos praeities.
Dulkėta tikrovės pusė
Negana to, kad Jungtinės Valstijos per karą su Vietnamu neutralų Laosą apmėtė rekordiniu bombų skaičiumi ir visiškai suluošino peizažą ir jo žmones, netrukus kraštą ėmė slėgti valdžią išsikovoję komunistai.
Nuo jų ypač kentėjo etninė mažuma – hmongai, kadangi amerikiečiai šiuos Pietryčių Azijos kalnų žmones buvo įtraukę į kruviną pasipriešinimą prieš Vietnamo ir Laoso socialistines pajėgas.
Vientianas, sostinė nuo 1946 metų, sunkiai kvėpuoja ne tik nuo teršalų, bet ir netolimos praeities.
Dabar konfliktai aprimę, bet tarp glaudžius ryšius su Vietnamu palaikančios vienpartinės Laoso valdžios ir hmongų taika iki galo neįsivyravusi.
Kai 2000-aisiais Vientiane kelis kartus nuaidėjo bombų sprogimai ir būta sužeistųjų, įtarimai buvo mesti hmongų grupuotėms, nors šie atsakomybės už ataką neprisiėmė.
Vis dėlto atvykėliams gali atrodyti, kad iš tarnystės raudonajai ideologijai belikę tik kvaili militaristiniai plakatai su žalius kareivių kostiumus apsirėdžiusiais ir, žinoma, besišypsančiais laimingais vyrais ir moterimis.
Šiandien komunizmas Laose sušvelnėjęs ir matuojasi laukinio kapitalizmo maršką, tačiau cenzūra ir susidorojimas su kitaminčiais jam vis dar artimas.
Ši tema sukirba būtent lankantis Vientiane, nes kasdienybės vaizdas čia – pernelyg realus. Jis atjunkina nuo jausmų tirštumos ir išblaivina nuo lengvumo bei egzotikos pojūčio, patirto prieš tai aplankytuose Laoso kaimuose ir miesteliuose.
Nejučia smelkiasi patarimas būsimiems keliautojams: verčiau maršrutą pagal galimybes planuokite taip, kad Vientianas atsidurtų kelionės pradžioje ar viduryje ir po jo galima būtų traukti į išblizgintą, sutvarkytą, gaivų Luang Prabangą, kurio, kaip jau anksčiau išsiaiškinome, visiems anksčiau ar vėliau prireikia.
Išalkus atsiskleidžia, kad Vientianas net šykšti pasidalinti visais Laoso virtuvės turtais, kokių dosnūs šalies kaimai: valgiaraštis palyginti skurdus, populiaresnės užkandinės su traškiaisiais makaronais ir ganėtinai vienodo skonio srėbalais.
Dvi pagrindinės – ūžiančios ir blankios miesto gatvės nuo kitų skiriasi tik tuo, kad yra ilgesnės ir platesnės, su daugiau hostelių. O jei pastatų fasadas gali atspindėti kultūros padėtį, tai ji sostinėje – vargana.
Bent jau toks pirmas įtarimas smogė netikėtai aptikus Nacionalinio teatro ir Informacijos ir kultūros ministerijos būstinę. Grotuotas įėjimas – kaip į sandėlį. Gal ir neparadinis, bet už jį Lietuvos bažnytkaimių Kultūros namų biurų varteliai ir užpakalinės durys vis tiek atrodo solidžiau.
Suklerusiu tuktuku – į ypatingą budų prieglobstį
Jei atvirai, man labiau rūpėjo Laose, kaip Teravados budizmo krašte, ištraukti kuo įmanoma daugiau įspūdžių iš religinės sferos. Todėl miesto horizonte kone inertiškai ieškojau Budos.
Vientiane yra keletas vertų aplankyti jaukių sakralių kulto vietų. Tai – auksinė Pha Tat stupa, griūties išvengusi ir autentišką formą nuo 1820 m. išlaikiusi Sisaket šventykla, taip pat senoji Juodoji stupa That Dam.
Prisikeliavusį po Pietryčių Aziją atvykėlį jos savo architektūra ir atmosfera jau nebenustebins, tuo labiau kad yra kuklesnė nei kaimyninėse šalyse. Karaliauja kičinės, gipskartonio statulos, nes per dešimtmečius daug paveldo išnaikinta.
Tačiau juk reikia nepamiršti, kad vadinamųjų wat ir luangų paskirtis ir nėra būtinai stebinti ar daryti prašmatnybės šou turistų akims – jei taip būtų, jos nebeturėtų tikrosioms esmės. Tai pirmiausia atnašavimų ir ritualų erdvės.
Rytuose nuo senų laikų paprastai šventyklų prieigose įsikuria turgeliai, kuriuose pardavinėjami apeigoms ir Budos aukoms skirti daiktai ir gėrybės: smilkalai, gėlės, vaisiai. Be to, tai – susitikimų, gandų ir apkalbų vieta, panašiai kaip mūsų bažnyčių kiemai.
Aplink Vientiano šventyklas žmonių reta. O jų teritorijoje, kaip visiškai įprasta Azijoje, sklando parko atmosfera, kai malonu tiesiog pasivaikščioti ir pailsėti palmių pavėsyje nuo už vartų palikto birbesio ir smogo.
Bet apie 20 km nuo miesto yra ir kitoks, iš tiesų ypatingas parkas, vadinamas Sieng Khuanu (Xieng Khuan). Tas, kurio fragmentus daugiausia ir pamatysite internete ieškodami Laoso arba Vientiano vaizdų.
Vientiane yra keletas vertų aplankyti jaukių sakralių kulto vietų. Tai – auksinė Pha Tat stupa, griūties išvengusi ir autentišką formą nuo 1820 m. išlaikiusi Sisaket šventykla, taip pat senoji Juodoji stupa That Dam.
Žinoma, jautresniems ieškotojams gresia prisisapnuoti, kad tai – palikimas iš žilos senovės. Iliuzijų neturėkite.
200 budistinių ir hindų personažų ant žalios vejos 7-ajame dešimtmetyje įkurdino garsus ano meto skulptorius su polinkiais į mistiką Bunleua Sulilatas.
Nė nespėsime nugyventi kaip reikiant, ir prabėgs vienas, kitas šimtmetis – jei tie budos tebestovės, neabejotinai (kaip dabar amžius atlaikiusios Azijos šventyklos) taps ilgesio praeičiai prisipildžiusiais šedevrais.
Kitų kartų atstovai, taupydami laiką, vyks jų apžiūrėti, kas ten žino, galbūt kokiais nors skaitmeniniais tuneliais ar šviesos greičiu lekiančiomis skraidančiomis lėkštėmis.
O mes su Gabija, mano bendrakeleive, vykome ten pasiganyti su suklerusiu tuktuku. Jis dardėjo maždaug 20 km/val. greičiu ir dėl gedimų kelyje stojo kelis kartus.
Kaina buvo nedidelė, senukas leidosi į normalias derybas, priešingai nei tie vairuotojai, kurie tyko keleivių jau mojuodami skrajutėmis su akmeninės Budos galva.
O aš mojuoju Laosui su pabaigos pradžia ir pradžios pabaiga.
