Vaikščiodami po Dauguvos ir Persės upių santakoje įsikūrusį Kuoknesės miestelį, užsukome ir į turizmo informacijos centrą. Perkamiausi suvenyrai jame – magnetukai ir mažos keramikinės vazelės su Kuoknesės vaizdais.
„Pagamintos jos Klaipėdoje“, – paaiškino Lauma Āre, Aizkrauklės rajono savivaldybės Turizmo skyriaus vedėjo pavaduotoja.
Nusistebiu: nejau pas kaimynus trūksta keramikos meistrų?
Atsakydama L.Āre paaiškino, kad Lietuvoje tokių vazelių gamyba yra pigesnė, kitaip sakant, labiau apsimoka. Taigi taip ir pardavinėjami Kuoknesėje suvenyrai, pagaminti mūsų uostamiestyje.
Dirbtuves pakeitė kambariai svečiams
Kokiais gamtos bei žmonių rankų sukurtais stebuklais stebina Kuoknesė, galėjote pasigrožėti ankstesniajame 15min straipsnyje. Laikas susipažinti su vietos gyventojais, kurių sodybose lietuviai laukiami išskėstomis rankomis.
XIV amžiuje Kuoknesė suklestėjo kaip Hanzos miestas, didelis, su uostu. Čia gyvavo prekyba, amatai, tad tęsiant istorines tradicijas ir šiandien siekiama išsaugoti bei ateities kartoms perduoti profesines žinias.
Viena iš tai darančių vietų – „Maza kapa“ („Maža kopa“ – liet. k.). Su latviškomis tradicijomis atvykusiuosius čia supažindina Inese Kapina – meninio odos apdirbimo meistrė, šioje srityje skaičiuojanti 40-ties metų patirtį.
Link jos sodybos vykstame viena ilgiausių gatvių apylinkėse. Pakeliui mums lenkiasi 130 metų senumo ąžuolai. Anksčiau šioje gatvėje veikė net 30 parduotuvių, dabar likusios tik 3.
Odos meistrystė Inese – hobis. Grįžusi į gimtąjį kraštą ji nusprendė imtis savo verslo. Prikalbino buvusias klasės drauges darbuotis kartu. Iš pradžių dar šios spyriojosi: kaip darželio auklytės taps odos gaminių meistrėmis? Tačiau ryžtas nugalėjo. Kartu moterys išdirbo 19 metų. Visas kortas sumaišė pandemija.
„70 proc. veiklos buvo sustoję. Mūsų keliai išsiskyrė, tačiau išgelbėjo sodyboje įkurti svečių namai. Kadangi vietiniai negalėjo dėl ribojimų niekur išvažiuoti, apsistodavo aplinkinėse sodybose – bent tokia pramoga. Paklausa buvo, tad antrame aukšte turėtas odos dirbtuves pakeitė kambariai svečiams“, – tai, kad valdo dar ir apgyvendinimo verslą, atskleidė pašnekovė.
Iš viso sodyboje Inese gali apgyvendinti 20 žmonių.
Dvejus metus gamino kario aprangą
Šiandien Inese odos dirbtuvėse pluša ir ukrainietė.
Amatų centro savininkė pasiūlo patiems pasigaminti asmeninį suvenyrą. Prieš tai pademonstruoja apdirbtą skirtingų gyvūnų odą. Nustebina nėriniuotą staltiesę primenantis minkštutis audinys iš ožkos odos.
„Jei padegtum tikrą odą, pajustum kvapą, kaip pas dantistą. Gali priminti ir degančius plaukus. Dirbtinė oda smirda guma ir rūksta“, – kaip atskirti tikrą dirbinį nuo padirbto, paaiškino Inese.
Ji dažnai žlugdo užsukančių ponių iliuzijas. Šios mano, kad nešioja prabangią, firminę rankinę, o paaiškėja, kad ji – net ne iš odos pagaminta.
Paklausta, kokiu kūriniu labiausiai didžiuojasi, Inese prisiminė beveik dvejus metus kurtą Napoleono armijos karininko aprangą. Prieš tai moteris turėjo atlikti istorinį tyrimą.
-
Aplankykite Kuoknesę: po parką – golfo mašinomis, milžiniški šamai ir iš vandens išnyranti pilis
-
Kelionė į Latviją: galingiausia Baltijos šalyse hidroelektrinė ir latvis, savo žemėje tiesiantis geležinkelį
-
Brangu ne visiems: kol lietuviai traukia apsipirkti į Lenkiją, latviai pigesnių prekių ieško Lietuvoje
„Pati gamyba tokios aprangos, jei pluštum kasdien, truktų apie 2 mėnesius. Tačiau daug laiko „suvalgė“ pasiruošimas, informacijos, kaip atrodė tokia apranga, rinkimas. Iš viso iš arklio odos buvo pasiūti 4 komplektai. Vienas muziejuje eksponuojamas“, – patikino odos dirbinių meistrė.
Padeda jai darbuotis ir vaikai. Štai sūnus per pandemiją sukūrė elektroninę parduotuvę. Iš pradžių Inese nesuprato, kam jis tiek laiko prie jos gaišta, tačiau vėliau atžalai tik padėkojo – karantino metu internetinė prekyba klestėjo.
Inese dukra taip pat 7-erius metus išdirbo dirbtuvėse, nors nuolat kartojo, kad niekad nedirbs, matė, kaip mamai sunku.
„Ar įmanoma iš odos gaminių pragyventi? Galima, jei iš širdies dirbi“, – patikino 60-metė Inese, kurios kūrinių galima rasti net 6 Vilniuje veikiančiose parduotuvėse.
Kaip marketingistas tapo fermeriu
Bilstinyje veikiančios putpelių kiaušinių ir mėsos delikatesų gamyklos „Olala!“ savininkas Bruno Cirulis 20 metų Rygoje užsiėmė rinkodara bei reklama. Kai sostinė atsibodo, jis nusprendė keltis į ramesnes apylinkes.
Ar įmanoma iš odos gaminių pragyventi? Galima, jei iš širdies dirbi.
Įsigiję kelių hektarų sklypą šalia Kuoknesės, jis ėmė svarstyti, kuo užsiimti. Kadangi valdomas žemės lopinėlis – nedidelis, ūkininkauti nepasimokėjo.
„Pasižvalgėme, kas ką apylinkėse augina. Vienas laikė putpeles, tad susidomėjome. Taip viskas ir prasidėjo – nuo dviejų putpelių tėvų namuose. Šios greitai virto į 150 putpelių“, – šyptelėjo Bruno.
„Olala!“ – tai 8-erius metus veikiantis šeimos verslas, kuriame pluša tik 4 darbuotojai.
Iš viso Bruno ir jo žmonos Baibos valdomoje fermoje auginama apie 5 tūkst. putpelių, kurios kasdien padeda apie 3 tūkst. kiaušinių.
„4 putpelių kiaušinukai atitinka vieną vištos kiaušinį, tačiau juos, kitaip nei vištų, gali valgyti ir alergiški žmonės. Be to, putpelės neserga, jų kiaušiniuose nėra salmoneliozės“, – paaiškino Bruno.
Apie 1800 kiaušinių visuomet padedami į inkubatorių. Išsirita apie 1300 putpelių jauniklių. Tik po mėnesio „berniuką“ galima atskirti nuo „mergaitės“.
„Mėsai tinkami tik „berniukai“. Ir subręsta jie per 2,5 mėnesio. Patelės kiaušinius pradeda dėti po metų“, – putpelių auginimo subtilybes atskleidė Bruno.
Panaudojama, rodos, viskas: putpelių plunksnas pamėgę žvejai, o galvas klientai perka augintinėms katėms.
„Anksčiau ir pašarą putpelėms patys auginome, bet supratome, kad poilsio jau visai nebeturime“, – nusijuokė pašnekovas.
Ėmė gaminti skanėstus
Bruno teigimu, Latvijoje veikia 3 didelės putpelių fermos, o didelės jos laikomos, kai augina 15-20 tūkst. putpelių. Jų šeimos ferma priskiriama vidutinėms, kurių šalyje yra gal 3.
„Anksčiau putpelės kiaušinis parduotuvėje kainuodavo 10 centų. Atsiradę dideli pardavėjai numušė kainą iki 6 centų. Tuomet pradėjome galvoti, ką įdomaus galime iš kiaušinių sukurti. Taip gimė morengų, krembriulė, marinuotų kiaušinių, kokie yra populiarūs Korėjoje, receptai“, – kaip keitė verslo kursą, atskleidė fermos savininkas.
Minėtas naminis krembriulė – pasakiško skonio. Vienam jam pagaminti prireikia 4 putpelės kiaušinių trynių. Sodyboje veikiančioje parduotuvėlėje galima įsigyti ir užtepėlių, žalios putpelės mėsos, džiovintos mėsytės.
6 švieži kiaušinukai atsieis 1,5 euro, 18 jų – 3 eurus.
Patelės kiaušinius pradeda dėti po metų.
„Galima mūsų produkcijos įsigyti kai kuriuose prekybos centruose, tiekiame restoranams, šeštadieniais prekiaujame Rygos turguje. Sumąstėme vietoje kepti ir tiekti 5 kiaušinių iešmelius. Žmonėms labai patinka šis užkandis, vien vaizdas sudomina“, – patikino Bruno.
Ir šioje sodyboje netrūksta lietuviškų akcentų – produkcija pakuojama į Lietuvoje pagamintas pakuotes.
„Jei 10 tūkst. pakuočių reiktų, gali ir Latvijoje rasti, bet kai mažesnio mums kiekio reikia – lietuviai pasiūlo geresnę kainą, labiau apsimoka“, – paaiškino Bruno.
Įkūrė jie su žmona šalia ir su meile prižiūrimą stiklinį šiltnamį, vadinamą „Meilės sodu“.
Jame vyrauja romantiška atmosfera, galima prisėsti ir pasigėrėti egzotiniais augalais. Šalia – fontanėlis bei vaisių ir daržovių sodas.
4 kartus per metus sodyboje organizuojamas maisto festivalis, kurio metu svečiai leidžiasi į gastronominę kelionę, o kiekvieno sekmadienio vidurdienį kepamos putpelės – galima atvykti išskirtinių pietų.
Antos energija pakerės
Lietuvių laukia ir Dauguvos gamtos parko teritorijoje įsikūrusi organinė ferma „Janavas“. Šis ūkis buvo sukurtas, siekiant išsaugoti upės senslėnį, unikalų gamtos paveldą.
Pažadame, kad neišdildomą įspūdį paliks fermos šeimininkė, žolininkė Anta Kučere, į susitikimą su mumis parskuodusi su rugiagėlėmis iš laukų. Sodyboje jau džiūsta bijūnų ir rožių žiedai.
Lyg tikras energijos kupinas viesulas ji šiltai apkabina kiekvieną, užsukusį į svečius. Tuomet pasodina prie gėrybėmis nukrauto stalo, liepia rankose patrinti žolelių mišinį, kad pasklistų aromatingas gūsis. Vėliau žolelės užpilamos verdančiu vandeniu. Kol mėgaujamės natūralia arbata, Anta nuotaikingai papasakoja savo kaip verslininkės istoriją.
„Tris kartus bankrutavau. Iš pradžių valerijoną pardavinėjau – 4 latus už kilogramą gaudavau. Uždirbau gerai. Tikėjausi tiek uždirbti ir kitais metais, tačiau atsirado lenkai, kurie valerijoną pardavinėjo po 0,5 lato. Bankrutavau. Tuomet ėmiau ruošti natūralias arbatas, tačiau 2008 metais smogė krizė.
Galiausiai išvykau į Prancūziją mokytis, kaip gaminti natūralią kosmetiką. Moteris juk visuomet norėjo ir norės būti graži“, – savo pasirinkimu nustebino visą gyvenimą inžiniere bei ekonomiste buvusi Anta.
Moteris juk visuomet norėjo ir norės būti graži.
Natūralios kosmetikos gamyba ji užsiima jau 14 metų.
Netrukus, kūrėjos paliepti, mes jau dedame ant savo akių hidrolatuose išmirkytus vatos tamponėlius. Ir nesvarbu, kad blakstienos padengtos tušu, – reikia!
Kol mes tyrinėjome natūralios kosmetikos privalumus, ant stalo nugulė visas korys su nuo jo varvančiu šviežutėliu medumi.
„Štai, dar ir bičių nusipirkau. Bijau jų, bet susidraugavome“, – šyptelėjo energijos pliūpsniu dažno pavadinama Anta.
Ji net joga užsiima, yra dažna įvairiausių stovyklų dalyvė.
„Sveikata yra ne vaistinėje, o gamtoje“, – patikino dar vieną arbatos puodelį užsiplikyti pasiūliusi fermos šeimininkė.
Po kelių minučių Anta jau traukė iš šaldytuvo savąjį rabarbarų likerį.
Išsikalbėjus paaiškėjo, kad Antos ekologinis ūkis buvo sukurtas siekiant apsaugoti Dauguvos senslėnį ir jo unikalų gamtos paveldą, išsiskiriantį savo gausia gėlių rūšių ir kitų augalų įvairove.
Sveikata yra ne vaistinėje, o gamtoje.
Net ir čia galima atrasti lietuvišką akcentą. Pasirodo, savo kosmetikai gaminti Anta naudoja mineralinį vandenį, kurio įsigyja Druskininkuose. Jis tarnauja kaip pagrindinis, o, svarbiausia, natūralus konservantas.
„Siūlau įsigyti arganų aliejaus. Jo, tikro, ekologiško, man parūpina viena marokietė, su kuria susipažinau“, – atskleidė Anta.
Pasigražinus ir pasisotinus, verta pasivaikščioti po sodybos apylinkes, nes jose nutiestas beveik kilometro ilgio basų kojų takas.
Projektą Nr. LLI-474 „Gyvenimas prie upių: turizmo produktų kūrimas, remiantis ankstesne ir dabartine Baltijos šalių istorija“ – „Living Rivers“, iš dalies finansuoja 2014–2020 m. Interreg V-A Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programa. Veiklą įgyvendina Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras.
15min žurnalistės kelionė į Latviją apmokėta iš Europos regioninės plėtros fondo lėšų. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
Jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad straipsnis atspindi Europos Sąjungos nuomonę.
