Savaitės atostogos Kipre, žinoma, prabėgo gepardo greičiu. Jokių „viskas įskaičiuota“ ir jokių ištaigingų viešbučių.
Viskas – gerokai paprasčiau. Turbūt todėl kelionė dviem žmonėms – lėktuvo bilietai ir dviejų žvaigždučių viešbutis savaitei – kainavo 551 eurą. Bet į Kiprą keliavome ne skaičiuoti viešbučio žvaigždučių, matuotis baseino gultų, ne dėl į kainą įskaičiuotų gėrimų ar valgymo iki negaliu.
Populiariausi – keli kurortai
Ką pamatyti ir ką veikti Kipre, informacijos nestinga, be to, ši Viduržemio jūros sala lietuviams – puikiai pažįstama.
Paprastai keliautojams siūloma rinktis iš keturių kurortų – Larnakos, Aja Napos, Limasolio arba Pafo. Mūsų kelionės kryptis – nedidelis kurortinis Pafas.
Salos pietvakariuose esantis Pafas yra vadinamas muziejumi po atviru dangumi, o istorijos ir mitologijos dvasia juntama ir iki šiol, miestas yra įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.
Vos 15 kilometrų iki oro uosto, nuo kurio į miestą galima lengvai nuvažiuoti viešuoju transportu. Tačiau jei skrydis ankstyvas, tuomet reikia arba užsisakyti pervežimą, arba vykti taksi.
Taksi mes važiavome grįždamos namo, mat skrydis buvo labai ankstyvas. Iš vakaro užsisakius automobilį, kelionė iki Pafo oro uosto atsiėjo 25 eurus.
Keliauti po Pafo apylinkes viešuoju transportu nėra brangu – vienkartinis bilietas kainuoja 1,5 euro, o jei perki visos dienos bilietą – 5 eurus.
Beje, įdomu tai, kad kartais autobuso gali ir nesulaukti, mat čia periodiškai streikuoja vietinės susisiekimo paslaugas teikiančios įmonės vairuotojai. Tada autobusai tiesiog nevažiuoja. Nė vienas.
Žavėjo kalnų keliai
Į Kiprą važiavome dar neįsibėgėjus vasaros sezonui, todėl nevargino nei dideli karščiai, nei turistų spūstys. Be to, pigiau įsigyti ir ekskursijas – vietoje prašomų 50–60 eurų patys agentūrų atstovai net neprašomi kainas nuleidžia iki 40.
Nors visą dieną belstis su bendra nepažįstamų turistų grupe nėra pats maloniausias laiko praleidimo būdas, tačiau jis geras tada, jei pats bijai vairuoti „atbulai“ – eismas Kipre vyksta kaire kelio puse.
Mudvi su drauge pirkome dvi ekskursijas – į sostinę Nikosiją ir išvyką į vynuogynų ūkį – ir plaukimą į Žydrąją lagūną, aplankant kelias kitas žinomas Pafo vietas.
Tiek man, tiek bičiulei didžiausią įspūdį paliko uolėti krantai ir kalnų keliai, kur kartais nuo aukščio ausis užgula taip, lyg skristum namo.
Dažnai sakau: kai Dievas turėjo daug laiko, jis sukūrė du įstabius dalykus. Kalnus ir moterį.
Sustojimai kalnų miesteliuose, kur moterys į nėrinius, regis, įaudžia savo mintis, siauros ir jaukios gatvelės, pritaikytos ne automobilių, o asilų eismui, senieji namai, kurių, atrodo, niekaip nepalietė laikas.
Žydroji lagūna – kaip atvirukas
Pafas garsus legendomis. Sakoma, kad būtent čia iš Viduržemio jūros išniro meilės deivė Afroditė. Lankomi miesto objektai – katakombos, karalių kapai, Afroditės akmuo ir jos maudynių vieta, fortas.
Tačiau labiau nei meilės deivės legenda mudviem patiko atviruko spalvų Žydroji lagūna, o kūną glostė jau šiltas Viduržemio jūros vanduo. Tiesa, maudytis tenka leistis tiesiai iš laivo.
„Aš neisiu, – užprotestavau gidei. – Neisiu, nes plaukt moku tik ten, kur kojomis siekiu dugną, o čia – pustrečio metro gylis.“
„Eik. Aš tau užvilksiu gelbėjimo liemenę“, – turiu pasakyti, kad gidė buvo išties puiki ir turėjo tobulo humoro jausmą.
Iki Žydrosios lagūnos galima patekti ir kitu keliu – kalnų keliais. Tačiau jei nesate ekstremalių pojūčių mėgėjas, tuomet tikrai geriau rinktis kelionę laivu.
Į Turkiją – per kelias minutes
Ekskursijos man patiko ir dėl kitko: per gana trumpą laiką gauni koncentruotą informaciją apie lankomus objektus. Jų minusas – pernelyg mažai laiko viskam, ką nori pamatyti.
Todėl Kipro sostinėje turėjome vos pusantros valandos, per kurią spėjome pereiti centrine gatve ir įkišti nosį į Turkiją bei papietauti. Domino pats procesas – praeiti per apsaugos punktą.
Tačiau viskas – gana paprasta. Kipro ir Turkijos pareigūnai tiesiog patikrina asmens dokumentus, ir jau po minutės atpypsi mobiliojo ryšio operatoriaus telefono: „Sveikiname jus Turkijoje“.
Vos įžengus į Turkiją atrodo, kad netyčia atsidūrei Gariūnų turguje (nors gal ten geriau, tiesą sakant, niekada gyvenime nesu buvusi Gariūnuose). Čia – dolčių gabanų ir armanių, o kitaip tariant – padirbinių rojus.
„Aš niekaip nesuprantu, kaip jie gali taip laisvai padirbtus daiktus pardavinėti?“ – valgydama turkišką kebabą, sakiau draugei.
Prie mūsų stalelio įsitaisė du katinai. Tad maistu teko dalintis.
Tiesa, apie kebabą. Tiek Kipre, tiek Turkijoje kebabas nereiškia nudrožtos mėsos ir daržovių, aplietų puslitriu padažo.
Tai – labai skanus patiekalas su normalia kepta mėsa ir gausybe daržovių.
Kiek apmaudu, kad laiko turkiškame Kipre neturėjome daug, mat teko girdėti pasakojimus, kad čia reiktų praleisti jo gerokai daugiau laiko, taip pat – aplankyti Kirenijos miestą.
Vynuogynai – šeimos tradicija
Vietiniai gidai papasakoja ir istorijų, kurių dažniausiai nerasi internete. Tarkim, apie įkalnę, į kurią automobiliai nepaaiškinamu būdu savaime važiuoja atbulomis (beje, išbandėme patys – neįtikėtina, tačiau tai tiesa).
Įdomi pažintis su vietiniais vynuogyno šeimininkais bei vyno gamintojais – šeimos tradicijos, sunkus darbas kiaurą parą, kai prasideda derliaus nuėmimo sezonas, o apie savo gaminamą vyną jie pasakoja taip, tarsi rankomis liestų šilką.
Tiesa, šeima gamina ne tik vyną, bet ir vietinę degtinę. Jei dar važiuosiu į Kiprą, labai tikiuosi, kad toje šalyje nepasikeis valdžia ir nebus įvesti įvairūs „veryginiai draudimai“.
Nes alkoholis – ne tik laipsniai. Ten jis – ir kultūros bei tradicijų dalis.
Katinai niekam netrukdo
Rytai Pafe buvo šilti. Tokie, kad norisi keltis iš lovos ir nieko negalvojant eiti pajūriu. Tą ir darėme – beveik kasdien, o per dieną nueitų kilometrų skaičius svyravo nuo 10 iki 20. Uolėtais krantais, prabangių viešbučių teritorijomis, privačių namų kvartalais ir plentu, kai priėjimo prie jūros nebuvo, po kojomis pinantis katinams ir driežams.
Tikra tiesa – Kipras, bent jau Pafas yra katinų kraštas. Dar daugiau – katinų pagarbos šalis. Jų čia – itin daug, o vienas katinas gyveno ir mūsų viešbutyje.
Kažkodėl palyginau juos su savo gimtąja Jonava, kur pikti žmonės siūlo juos naikinti, nes šie teršia aplinką.
O kipriečiai turistams siūlo įsigyti bronzinių kačių skulptūrėlių ir parsivežti jas kaip suvenyrą.
Kiekvienai kelionei – laiko per mažai
Maudynių mėgėjams Pafas galbūt nėra toks patrauklus – ties kiekvienu viešbučiu nėra maudynėms tinkamo paplūdimio, jūros krantai – uolėti.
Tačiau autobusu nuvažiavus iki maždaug už 12–15 kilometrų esančio Coral Bay paplūdimio čia galima praleisti kad ir visą dieną. Įrengti gultai, o paplūdimys paruoštas turistams.
Nemažą paplūdimį atradome ir pačiame Pafe, maždaug kilometras nuo uosto, su smėlėta jūra ir neakmenuota pakrante.
Bet ne tik gulėjimas saulei atsukus save turi žavesio. Mudvi ėjome palei vietos gyventojų daržus ir ragavome petražolių, o radusios laukinį apelsinmedį jį purtėme kaip lietuvišką obelį.
Vaisiai krito žemėn, o juos lupant rankomis tekėjo sultys. Tiesa, po to maždaug pusvalandį ieškojome priėjimo prie jūros – kad galėtume nusiplauti rankas.
Man patiko ir maistas, kai padavėjo atnešama maisto lėkštė žaliuoja nuo salotų, o į patiekalus nėra pripilta jokių padažų.
Tačiau kaip ir iš kiekvienos kelionės, į savo minčių lagaminą susipakuoji tai, kas labiausiai įsiminė tau.
Tad jei reiktų prisiminti Pafą, aš jį prisiminčiau kaip laukinį – todėl, kad ėjome ten, kur nėra turistų, todėl kad statūs krantai ir uolos man simbolizavo laisvę, todėl, kad akis maitino kalnai. Ir jei tektų rinktis – ar aplankyti penkias istorines bažnyčias, ar vieną uolėtą pakrantę, aš be dvejonių pasirinkčiau pastarąją. Galbūt todėl ir parsivežtose nuotraukose dominuoja gamtos vaizdai.
Ir dar viena kiekvienos kelionės taisyklė: kai laiko būna šiek tiek per mažai. Kai gailiesi galbūt per ilgai miegotų rytų, neišlydėtų visų saulių ir nepasitiktų aušrų. Kad gailiesi neišliesto, neišjausto, neišmatyto viso Kipro.
Bet per vieną savo gyvenimo savaitę neišbraidysi visų krantų. Kaip ir neįsimylėsi visų savo gyvenime kartų, neišpasakosi paslapčių, į tylą neiššauksi visų praradimų.
Neišgyvensi viso skausmo, nepadarysi visų klaidų, neišmoksi pamokų, neišjausi visos gėdos, neišbarstysi visos druskos.
Ir per vieną gyvenimo savaitę neišgersi viso džiaugsmo.
