Laikydamas rankoje lenkų kalba išleistą Łukaszo Wierzbickio knygą „Mój chłopiec, motor i ja“ („Mano vaikinas, motociklas ir aš“) nemaniau, kad tarpukariu be A.Poškos ir M.Šalčiaus dar kažkas yra išbandęs šią ekstremalią keliavimo priemonę. Tuomet iš bičiulio paskolintą knygą perskaičiau per kelias dienas, o štai neseniai atsirado proga apie jos atsiradimą pakalbėti su pačiu autoriumi – Łukaszu Wierzbickiu.
Garsus lenkų rašytojas lankėsi Vilniuje, kur susitiko su sostinės lenkų mokyklų mokiniais. Tad pasinaudojau pasitaikiusia proga užduoti jam keletą klausimų.
– Esate istorijų tyrinėtojas, parašėte ir išleidote ne vieną knygą apie įdomių žmonių likimus, kurie savo gyvenimo dalį paskyrė pasaulio pažinimui – kelionėms. Jūsų dėka pasaulį išvydo Halinos Korolec-Bujakowskos „Mano vaikinas, motociklas ir aš“ knyga. Kuo įdomūs knygos personažai?
– Tai tiesa. Jau dvidešimt metų stengiuosi nupūsti dulkės nuo seniai pamirštų istorijų ir iškelti jas į dienos šviesą. Darau tai, nes esu įsitikinęs, kad šios istorijos yra labai įdomios ir vertingos, galinčios būti įkvėpimo šaltiniu mums ir mūsų vaikams.
Halinos ir Stanisławo Bujakowskių povestuvinė kelionė motociklu viena tokių neįtikėtinų istorijų. Dėl keleto priežasčių. Prisimenu akimirką, kai pirmą kartą pamačiau nuotrauką ir joje užfiksuotą smulkutę merginą, apsirengusią baltu kombinezonu ir stovinčią priešais didelį, sunkų, purviną motociklą. Tuomet pagalvojau – „kas yra ši moteris, kas privertė ją leistis į tokią kelionę, apie ką ji galvojo, kokie troškimai slypėjo jos širdyje, ar ji buvo laiminga?“
Skaitydamas dienoraščius ir vėliau dirbdamas prie šios knygos radau nuostabius atsakymus į visus šiuos klausimus. Kartu susipažinau su savo knygos herojais. Nors niekada nesusitikome, jaučiuosi tarsi jie būtų mano draugai. Būtent taip veikia knygų skaitymo magija, suteikianti mums galimybę plėtoti draugystės santykius su žmonėmis iš kitų pasaulių ar laikmečių.
– Neseniai lankėtės Vilniuje ir Druskininkuose, papasakokite, koks buvo jūsų vizito tikslas?
– Periodiškai lankausi Lietuvoje, kur gyvena daug mano draugų. Parašęs naują knygą, visuomet stengiuosi čia atvažiuoti ir pasidalinti naujais pasakojimais su Lietuvos lenkų vaikais.
– H.Bujakowskos knyga „Mano vaikinas, motociklas ir aš“ parašyta gyvai ir žaismingai. Nesu didelis lenkų kalbos žinovas, todėl skaitant šią knygą kai kuriems žodžiams reikėdavo žodyno, tačiau kartais taip įsijausdavau į kontekstą, kad beveik viską suprasdavau ir be keleto nežinomų žodelių. Kokius žingsnius reikėtų žengti, kad ši puiki knyga būtų išversta į lietuvių kalbą?
– Knyga „Mano vaikinas, motociklas ir aš“ – tai visų pirma labai vaizdingas kelionės aprašymas. Kartu tai vieno žygdarbio dokumentavimas ir pasakojimas apie brendimą ir pokyčius. Juk namus Druskininkuose paliko faktiškai du jaunuoliai, kurie pasiekė Šanchajų jau būdami suaugusiais žmonėmis. Pasiekė būdami išalkę, sublogę, persirgę, apsirengę drapanomis, bet... laimingi.
Kelyje jie tapo pora, sukūrė šeimą, įgavo galią, kurios dėka galėjo įveikti visas kliūtis, susidoroti su visomis problemomis, kurios juos ištiko gyvenime. Tai labai graži, universali istorija. Esu įsitikinęs, kad ji sudomintų daugybę skaitytojų, tarp jų ir Lietuvoje.
Druskininkuose paliko faktiškai du jaunuoliai, kurie pasiekė Šanchajų jau būdami suaugusiais žmonėmis. Pasiekė būdami išalkę, sublogę, persirgę, apsirengę drapanomis, bet... laimingi.
– H.Bujkowskos rankraštis buvo rastas 2004 m. Gdanske pono Huberto Twardowskio, jo tetos Halinos užrašai buvo sudėti į seną lagaminą kažkur palėpėje. Ar daug tokių lagaminų palėpėse dar galime aptikti šiandien? Ar tikslinga jų paieška, ar tiesiog reikėtų pasikliauti nuovoka, tokios istorijos pačios prašosi viešumos?
– Kai prieš 20 metų aptikau Kazimierzo Nowako kelionės dviračiu po Afrikos kontinentą ataskaitą 1931-1936 metais, maniau, kad radau tikrą lobį, vienintelį ir nepakartojamą. Tik iš dalies mano įsivaizdavimai buvo teisingi. Vėliau atradau dar kelias pamirštas istorijas, pasimetusias laike.
Manau, kad prisimindami šiandien tuos didvyrius tarsi sugrąžiname per dešimtmečius išbarstytą laiką. Komunizmo laikais tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje gyvenome atsitvėrę geležine uždanga nuo likusio pasaulio. Tuometinės aplinkybės nebuvo palankios plėtoti pasakojimus apie tokius žmonės kaip Halina arba Stachas. Dabar turime sugrąžinti mūsų istoriją, nuvalyti dulkės nuo palėpėse ar rūsiuose paslėptų lagaminų. Esu įsitikinęs, kad keletas jų išliko iki mūsų dienų.
– Halinos ir Stanisławo Bujakowskių atminimo įamžinimas svarbus ne tik lenkams – jeigu tokia atminimo lenta atsirastų Druskininkuose, būtų puikus traukos objektas visiems, kurie suvokia keliones kaip pasaulio pažinimą. Druskininkų merijos pastate prieš karą gyveno Stanislawas su tėvais. Jo tėvas buvo miesto gydytojas – vienas turtingiausių ir gerbiamų žmonių Druskininkuose.
– Halina ir Stanisławas Bujakowskiai gyveno Druskininkuose, čia jie susipažino ir susituokė. Būtent iš Druskininkų 1934 m. vasarą jie išsiruošė į kelionę į tolimą Kiniją. Jos metu labai ilgėjosi Druskininkų, dažnai apie juos galvodavo.
Galų gale, po ilgai trukusių klajonių į Druskininkus sugrįžo. Halinos ir Stacho kelionė neatsiejama nuo šios vietos. Jų likimai įsipina į bendrą miesto istoriją. Juk būtent Druskininkuose prasidėjo viena iš netikėčiausių moto kelionių pasaulyje, kuri pasibaigė taip pat Druskininkuose. Šiemet aplankiau šį nuostabųjį miestą ir dar kartą leidausi būti pakerėtas jo ypatingos atmosferos, sužavėtas turtingos istorijos. Manau, kad būtų nuostabu, jei kartu rastumėme būdą, kaip įamžinti šią nutrūktgalvišką, romantišką kelionę. Iš Druskininkų į Šanchajų ir atgal. Jei tik surastumėme gera idėją, kaip tai padaryti, esu pasiruošęs remti ją visa širdimi.
Juk būtent Druskininkuose prasidėjo viena iš netikėčiausių moto kelionių pasaulyje, kuri pasibaigė taip pat Druskininkuose.
Nors Bujakowskiai Europoje nebuvo pirmieji motociklininkai, nes jau 1929 m. iš Kauno Antanas Poška ir Matas Šalčius leidosi į panašią kelionę į Indiją, tačiau žmonių atmintyse Halina ir Stanisławas išlieka kaip drąsių, iššūkių nepabūgusių keliautojų pavyzdys.
Net ir šiandien ryžęsi kvapą gniaužiančiai kelionei motociklu į tolimąją Kiniją avantiūristai įkvepia panašiems žygdarbiams vis naujus keliautojus. Tuo tarpu kelionės džiaugsmus ir vargus atspindintys užrašai ilgainiui tapo puikiu dokumentinės prozos arba egodokumentikos pavyzdžiu, atverčiančiu iki šiol nežinomą mūsų bendros kelionių istorijų knygos puslapį.
