Legendinis „Wembley“ stadionas suvienijo tautą – futbolo kelionė į Londoną

Visi keliai vedė į „Wembley“

Kovo 27-ąją visi lietuvaičių keliai vedė ne į Romą, o į Londoną. Į „Wembley“ šventovę, kurioje tą vakarą 22-iems aikštėje bėgiojusiems dievukams meldėsi 83 671 jais tikintis žmogus. 

Kaip sporto žurnalistė, futbolo sirgalė (gink Dieve, ne kokia ekspertė!), į Londoną leidausi kišenėje neturėdama jokios akreditacijos. Negyvenau ir „hiltonuose“. Kaip paprasta sirgalė dar lapkritį įsigijau bilietus į sirgalių sektorių (norėjau patirti tikrąsias emocijas) ir su nekantrumu laukiau išvykos.

K.Stažytės nuotr./Daug dėmesio susilaukęs papuošalas.

Dienos prieš rungtynes rytą į palto atlapą nusprendžiau įsisegti segę „Moterys už futbolą“. Raudoną. Rankas pasidabinau ryškiomis apyrankėmis, skelbiančiomis, kad aš „tikrai myliu futbolą“.

Norėjau, kad tuo niekas neabejotų, bet nė nenumaniau, kokiu eksperimentu tai virs.

Dar Tauragės autobusų stotyje susidūriau su vaiko, avinčio sportinius futbolo batelius, godžiu žvilgsniu. Matyt, žygiavo iš treniruotės. Praeidamas pro mane jis neatitraukė akių nuo apyrankių. Net nežinau, kaip jas pastebėjo.

Pasiūliau vieną. Būtumėte matę, kaip išsišiepė – lyg gavęs pačią geriausią kalėdinę dovaną. Panašią šypseną, tiesa, iškreiptą nuostabos, išvydau ir lipdama į autobusą. Įsistebeilijęs į raudonąją segę vairuotojas nutęsė: „Moteris už futbolą? Kažkas naujo.“ 

Lėktuve pritrūko alaus

Kelionė iki Vilniaus užsitęsė 4,5 val. Oro uoste, eilėje prie įlaipinimo vartų pastebėjau ne vieną Lietuvos rinktinės atributika vilkintį, lengvai „apšilusį“ vyrą. Vienas jų prasitarė statęs už Lietuvos pergalę 20 eurų.

„Todėl mūsiškiai privalo laimėti. Kitaip pinigai nuplauks,“ – su draugais ėmęs aptarinėti didžiulį koeficientą, tarstelėjo jis.

Vaikinai prisipažino laukiantys aršios fizinės kovos ir daug geltonų kortelių. Mėgiamiausiu Lietuvos rinktinės žaidėju sutartinai įvardino vartų sargą Giedrių Arlauskį. 

Lėktuve sirgaliai įsismarkavo. Kuo labiau mažėjo baro atsargos, tuo garsesni buvo lietuvių šūksniai. „Lietuva, Lietuva, hey hey“ aidėjo lėktuvo salonas.

Girdėjau, kaip skrydžiui įpusėjus stiuardesė pranešė, jog alus išparduotas. Tuomet pagalvojau, jog „Wembley“ rajono barų artimiausias dienas laukia neblogas uždarbis...

Londono oro uoste tiesdama asmens tapatybę įrodančią kortelę patikros tarnybos pareigūnui pastebėjau, jog jis nenorom žvilgčioja į mano krūtinę.

Supratau: ir vėl kaltas ženkliukas „Moterys už futbolą“. Pasigirdo britiškas akcentas: „Football? You are here for football? Nice“ (liet. Futbolas? Jūs čia dėl futbolo? Šaunu). Taigi, galiu drąsiai patarti: moterys, jei norite vyrų dėmesio, įsisekite tokį ženkliuką. Sėkmė garantuota.

K.Stažytės nuotr./Vaizdas į „Wembley“ stadioną

Nuokrypis į Bektoniškes

Atvykusi į išsinuomotą gyvenamąją vietą garantuota sėkme jau džiaugiausi ir aš. Modernus namas, 12 aukštas, bet svarbiausia – per miegamojo langus – vaizdas į didingąjį „Wembley“.

Ar kada svajojote pabusti prabangiame viešbutyje ir pro langą regėti vandenyną? Aš svajojau apie tokį vaizdą, kokį išvydau: ankstyvos rytinės saulės nutviekstas vienas didžiausių pasaulio stadionų atrodė įspūdingai.

Su buto šeimininku vengru Tomasu aptarėme vengrų tautos triumfą „Wembley“. Anot jo, šiame stadione jo tautiečiai praėjusio šimtmečio viduryje turėjo vieną didingiausių istorinių įvykių – sutriuškino tą pačią Anglijos rinktinę 6:3.

„Galite ir jūs“, – optimistiškai nuteikė mane baigdamas pokalbį.

Po trumpo tiesioginio interviu nacionaliniam Lietuvos radijui apie tai, „ką regiu ir girdžiu Londone“, išsiruošiau skanauti angliško alaus ir tikrų angliškų pusryčių.

Londone gyvenantis draugas nusivežė aprodyti Bektoniškėmis vadinamo lietuvių rajono. Kelionė iš vakarų į rytų Londoną užtruko 40 min. Ar žinojote, jog Londoną juosia susisiekimą spartinantis greitkelis M25, kurio ilgis – virš 180 km?

Kuriame name įsikūręs lietuvis, gali atspėti iš kieme stovinčios „BMW“, „Audi“ ar „VW Golf“. 

Kad Bektone lietuvių daug, įsitikinti gali dar neįvažiavęs į patį rajoną. Ant šalia esančios kalvos pastatytų stulpų puikuojasi Lietuvos vėliavos spalvos.

Man sakė, kad anglai uždažo, tačiau lietuviai vėl nuspalvina. Vyksta savotiškas karas. Bektoniškėse – lietuvių kirpyklos, prekybos centras „Lituanica“, mokyklėlė, ore galima užuosti kepamus šašlykus.

Kuriame name įsikūręs lietuvis, gali atspėti iš kieme stovinčios „BMW“, „Audi“ ar „VW Golf“. Iš Bektono nuvykome prie 2012 m. Londono olimpiadai pastatyto stadiono (trečias pagal dydį Anglijoje).

Praėjus metams nuo atidarymo jis imtas renovuoti – pritaikomas renginiams. Anot londoniečių, dėl šio 80 000 žiūrovų talpinančio pastato vyko kova tarp kelių „Premier“ lygos futbolo klubų. Laimėjo, atrodo, „West Ham United“. Po antrojo atidarymo 2016 m. vietų skaičius stadione sumažės iki 54 000.

Lietuvos ir Anglijos futbolo sirgaliai Londone ir „Wembley“ stadione

+98

Aikštėje pralaimėjome, tribūnuose triumfavome

Tačiau laikas grįžti į vakarinį Londoną ir įsilieti į bendrą psichozę. Tauragės „Tauro“ raudona kepurė su juodais ragais (dėl to daugelis iš pradžių pamanė, kad aš „Manchester United“, tai yra, „raudonųjų velnių“, klubo fanė), Lietuvos rinktinės geltoni marškinėliai, šalikas su užrašu „Lietuva“ – futbolo šventei buvau pasiruošusi.

TAIP PAT SKAITYKITE: Palaikyti Lietuvos rinktinės futbolininkų į Londoną skrenda per 1400 sirgalių

Pakeliui į stadioną užsukau į mažą bažnytėlę. Nepakenks. Juk kare visos priemonės pateisinamos. Keletas prašymų deivei Fortūnai ir aš jau kalbinau „Wembley“ prieigose sutiktus lietuvius.

K.Stažytės nuotr./Lietuvos futbolo sirgaliai.

Visi puikiai nusiteikę. Vienas alytiškis į Londoną atskubėjo netgi su ramentais. Jis teigė prieš tris dienas koją susilaužęs žaisdamas futbolą. Kita lietuvaitė kiekvienam panorusiam praeiviui ant žandų piešė mūsų šalies vėliavas.

Daugelis ant kaklų ryšėjo 10 eurų kainavusius, specialiai šiai progai „nuaustus“ šalikus, rankose laikė net 6 svarus kainavusią neploną rungtynių programą.

Išsiskyrėme ryškiomis spalvomis, atributika bei garsu. Plojimai nuvilnydavo net ir tuomet, kai uždirbdavome baudą ar kampinį. 

Įėjimas į stadioną neužtruko. Jokios grūsties. Tribūnuose išvysti bičiuliai dar labiau praskaidrino nuotaiką. Visi kaip vienas teigė jaučiantys tą giliai viduje virpantį nerimą.

Keista ir smagu buvo švieslentėje regėti Lietuvos futbolo federacijos emblemą, girdėti Lietuvos himną.

Stadionas, kuriame buvo transliuojami ir rungtynių epizodų pakartojimai, – įspūdingas. Kaip ir mūsų sirgaliai, kurie visų varžybų metu, kitaip nei 80 000 anglų, stovėjo.

Išsiskyrėme ryškiomis spalvomis, atributika bei garsu. Plojimai nuvilnydavo net ir tuomet, kai uždirbdavome baudą ar kampinį. O štai anglai atsistodavo tik pavojingiausių momentų metu.

Tai, kad mes, keli tūkstančiai lietuvių, girdėjomės, vėliau pripažino ir Lietuvos futbolininkai, ir per TV ekranus mačą stebėję tautiečiai. Taip, rungtynės nesusiklostė, tačiau Lietuvos sirgaliai buvo tikrosios to vakaro žvaigždės.

Tiesa, ne visi... Už nugaros nuolat girdėjau kelių lietuvaičių mėtomas rasistines replikas. Anglijos rinktinės juodaodžiams žaidėjams jie siūlė užkąsti bananų ar apelsinų...

Sunkus sugrįžimas į realybę

Iš pradžių skanduotės aidėjo garsiai. 0:2, 0:3 – ir jos ėmė tilti. Balsai tribūnuose rimo, veidai tįso. Pralaimėjome. Eidama lauk iš tribūnų jaučiau, kaip ką tik buvusius pakilios nuotaikos lietuvius vėl ėmė valdyti pesimizmas.

Vienas gailėjosi nepardavęs bilietų, kai juos norėjo pirkti pažįstamas. Kitas prisipažino sugrįžęs į realybę. Treti vartėsi parke, prižiūrimi policininkų. Iš jų lūpų skambėjo rusiški keiksmai. Pakilti nuo žemės jiems sekėsi sunkiai.

K.Stažytės nuotr./Liūdnas sirgalius.

Masinių muštynių, kaip daug kas tikėjosi, nekilo.

Išsiskirstę po barus vieni bokaluose skandino liūdesį, kiti, pripažinę Anglijos rinktinės jėgą, šventė istorinį Lietuvos futbolui įvykį.

Kitą dieną buvo įdomu perversti vietinę spaudą. TV apžvalgininkai Lietuvos rinktinės gynybą lygino su sekmadienine lyga. 

Matyt, jie pamiršo, kaip jau dešimtmečius nenustojama tyčiotis iš tos pačios visas sąlygas turinčios, tačiau nieko nuo 1966 m. nelaiminčios Anglijos rinktinės.

„Mirror sport“ futbolo apžvalgininkai taip pat džiaugėsi Anglijos rinktinės septynių pergalių iš eilės serija, o mačą su Lietuva vadino „seventh haven“ („septintam dangui“ – alegorija į pragarą, kurį Anglija išgyveno Pasaulio čempionate).

Išsiskirstę po barus vieni bokaluose skandino liūdesį, kiti, pripažinę Anglijos rinktinės jėgą, šventė istorinį Lietuvos futbolui įvykį.

Įdomu, kad tame pačiame laikraštyje buvo aprašytos šalys, kuriose patys svarbiausi turistams dalykai – pigiausi. Vilnius buvo nurodytas pirmoje vietoje. 

Į skrydį namo susirinko visi: ir sirgaliai, ir Lietuvos futbolo federacijos atstovai, ir koncertą dieną prieš rungtynes viename didžiausių Londono klubų surengę „G&G Sindikatas” bei „Biplan“. 

Tuo pačiu reisu skrido net darbą kaip sostinės vadovas baigiantis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Visi jautėsi kažkuo susisieti tarpusavyje.

Visi išgyvenome tą pačią futbolo psichozę, guodėmės, jog kada nors išauš geri laikai ir Lietuvos futbolui.

Lėktuve ir vėl retėjo baro atsargos, skambėjo dainos. Šįkart – Lietuvos čempionui Vilniaus „Žalgiriui“: „Žaliai balti ir vėl pirmi“.