Po jo mirties nerezultatyviai ruošiausi toliau, ir tik kai nevaldomai ėmė plėstis pažįstamų, buvusių Kuboje, skaičius ir Kuba po kelių dešimtmečių tylos užmezgė santykius su JAV, supratau, kad delsti nebereikėtų, nes masiškai ėmė sklisti kalbos, kad štai tuoj tuoj Kuboje nebeliks socializmo autentikos, šalis drastiškai pasikeis ir „suamerikonės“.
Kuboje besilankę pažįstami nuramino: esą per daug nesijaudink, Kubai greiti pokyčiai tikrai dar negresia. Šalyje valdžią tebelaiko senoji komunistų gvardija ir durys į laisvą pasaulį yra tik kiek pravertos, bet toli gražu neatvertos. Vis tik nusprendžiau, kad atidėlioti kelionės nebereikia.
Į Kubą geriausia skristi taip, kaip lietuviams ir patogiausia – tiesiai iš Europos. Lėktuvo bilietų kainas dabar galima rasti visai patrauklias. Tačiau jau yra įprasta, kad aš dažniausiai darau ne taip, kaip normaliam žmogui patogiausia. Į Kubą keliavau savarankiškai ir į ją skridau iš šalies, iš kurios tą padaryti yra bene nepalankiausia – iš JAV.
Nepalanku pirmiausia dėl to, kad skrydžių iš JAV į Kubą kainos nedaug skiriasi nuo europietiškų (nors atstumas – kitas). Tačiau yra ir kitų niuansų.
Dar mažiau nei prieš metus iš JAV nuskristi į Kubą tiesiogiai buvo neįmanoma, nes šalys ilgus dešimtmečius buvo dideli nedraugai. Prieš baigdamas kadenciją prezidentas Barackas Obama atkūrė diplomatinius santykius su Kuba, ir amerikiečių oro linijos greitai sukūrė naujus maršrutus į vos už 200 kilometrų nuo Floridos krantų esančią salą. Visgi amerikiečiams keliauti į Kubą turizmo tikslais vis dar yra uždrausta.
Pagal JAV vyriausybės nuostatus, perkant bilietus į Kubą, reikia nurodyti, kokiu tikslu ten vyksti. Kad būtų paprasčiau, yra išdėstoma dvylika vizito Kuboje tikslų, iš kurių reikia išsirinkti tau palankiausią. Tie tikslai yra, pavyzdžiui, žurnalistika, šeimos lankymas, humanitarinė pagalba, mokslo išvykos ir panašūs.
Tik nurodžius vieną iš šių tikslų, galima išvykti. Laimei, amerikiečiai nereikalauja įrodymų, todėl, išsirinkus bent vieną iš šių priežasčių, kelias iš JAV į Kubą yra atviras.
Sakysite, kad tai yra JAV ir Kubos vidinių santykių reikalai ir mums tai visiškai neturėtų rūpėti. Būsite neteisūs, nes bet koks užsienietis, keliaujantis iš JAV į Kubą ir besinaudojantis JAV oro linijų paslaugomis, yra prilyginamas amerikiečiui.
Todėl turi susitvarkyti visas JAV piliečiams privalomas procedūras, tokias kaip tikslų išsirinkimas, brangesnės ir kitokios formos turistinės kortelės ir specialūs draudimai.
Bet koks užsienietis, keliaujantis iš JAV į Kubą ir besinaudojantis JAV oro linijų paslaugomis, yra prilyginamas amerikiečiui.
Keleiviai, atskrendantys iš JAV, turistines korteles turi būti susitvarkę prieš skrydį. Europiečiams skirtos žalios Kubos turistinės kortelės negalios, jei į šalį atvyksite iš JAV. Prisiminkite tai, kad išvengtumėte didelio galvosopio.
Gerai tai, kad kai kurios JAV oro linijos visą šią dokumentaciją sutvarko registruojantis skrydžiui, todėl papildomas laikas negaištamas. Tik siūlau prieš perkant bilietus pasitikslinti, ar jūsų pasirinktos oro linijos šią paslaugą suteikia. Perspėju, dėl to kaina gali skirtis. Mano pasirinktos „Delta“ oro linijos už Kubos turistinę kortelę ir privalomą draudimą paprašė 50 JAV dolerių.
Daug skaičiau, kaip, atsiradus galimybei amerikiečiams nuvykti į Kubą, jie labai aktyviai ja naudojasi. To savo kailiu patvirtinti negaliu, nes per visą viešnagės laikotarpį amerikiečių Kuboje sutikti neteko. Turbūt jie arba „nusėdę“ konkrečiuose kurortuose, arba tiesiog nėra tokio antplūdžio, kaip pasakojama.
Juolab kad jau nusipirkus bilietus į Kubą vienos oro linijos nusipirktą skrydį netrukus apskritai atšaukė, o mane skraidinusių oro linijų du šimtus vietų turinčiame lėktuve iš Niujorko į Havaną skrido tik dvidešimt keleivių, iš kurių keli buvo lietuviai. Tai kur čia anšlagas?
Skrydžio palydovai pasyvumo priežastį nurodė ne sezono metą ir ką tik Kubą nusiaubusį uraganą Irmą. Gal tai ir buvo tiesa, nes rugsėjis yra mėnuo, kai Karibuose uraganų tikimybė ypač didelė.
Kelionė į Kubą išpuolė būtent Irmos siautėjimo metu. Iki pat skrydžio jaudinausi, ar apskritai pavyks išskristi. Planavome keliauti keliese, bet pasisekė ne visiems. Bendrakeleiviai, turėję atskristi iš Majamio, Kuboje taip ir nepasirodė, nes jų skrydis buvo atšauktas. Maniškis iš Niujorko įvyko pagal planą, nors tai buvo viso labo tik antrasis skrydis po to, kai dėl Irmos visi skrydžiai buvo atšaukti.
Kad tarp JAV ir Kubos toli gražu nėra viskas gerai, patvirtino ir skrydžio palydovai. Lėktuvas į Kubą pakilo vėluodamas pusantros valandos. Skirtingai nei Lietuvą pamėgusių pigių oro linijų atstovai, kurie esant skrydžių nesklandumams mįslingai ir puse lūpų kažką išmekena tik žiniasklaidai juos užspaudus į kampą, amerikiečiai yra atviresni ir mielai kalba su keleiviais.
Pasirodo, JAV lėktuvo personalui Kuboje išlipti yra uždrausta. Darbuotojai visą lėktuvo stovėjimo laiką lieka lėktuve. Tai yra įprasta praktika ir Europoje, tačiau amerikiečiai dar turi vežtis ir savo mechaniką, kuris Kuboje paruošia jų lėktuvą atgaliniam skrydžiui.
Nepavyko tik išsiaiškinti, ar amerikiečiai nenori, kad kubiečiai kištų nagus prie jų lėktuvo, ar kubiečiai tikslingai ignoruoja JAV lėktuvus. Balsuočiau už pirmąjį variantą.
Mano skrydžio vėlavimo priežastis buvo paprasta. Mechanikas, turėjęs skristi į Kubą, vėlavo, o be jo lėktuvas pakilti negalėjo. Per daug dėl to nesijaudinome, nes skristi tik dešimtadaliu užpildytame lėktuve buvo labai malonu. Jaučiausi kaip savo nuosavame lėktuve, ir nuobodžiaujančių skrydžio palydovų dėmesys buvo malonus. Juolab kad esant mažai keleivių ir atsiprašinėjant už vėlavimą lėktuvo personalas atvėrė ne tik užkandžių, bet ir nemokamo alkoholio atsargas.
Tai mane ypač pradžiugino, nes nemokamas alkoholis JAV lėktuvuose jau yra gerokai primirštas reikalas. Mano pradžiugimu pernelyg akivaizdžiai džiaugėsi ir skrydžio palydovai, tarsi jie, o ne aš, būtų gavę nemokamai išgerti. Skrydis neprailgo, nes pokštauti su plepiais ir gerą humoro jausmą turinčiais skrydžio palydovais buvo labai smagu.
Bet čia tik malonios smulkmenos. Smagiausia buvo, kai pro lėktuvo iliuminatorių pamačiau artėjančią Kubos žemę ir jos žydrą pakrantę. Artėjo ji, žinoma, ne per greitai, o normaliu lėktuvo žemėjimo greičiu.
Žiūrėjau aš į ją ir svarsčiau, ar mūsų čia laukia pusę šimto metų skaičiuojantys amerikietiški „kadilakai“ ir „buikai“, cigarai, „Cuba libre“, nuostabūs paplūdimiai, klasikinė Havanos architektūra ir salsa gatvėse? Pasirodo, laukė!
Ir ne tik tai. Dar laukė įspūdžiai ir patirtys, apie kurias kelionių agentūros paprastai nutyli savo reklaminiuose bukletuose. Apie juos – kitame pasakojime.
