Širdyje tikėjo
Iš Marijampolės rajono, Balsupių kaimo, kilusi Vilija per pastaruosius metus turėjo 173 skrydžius, aplankė daugiau nei pusšimtį skirtingų valstybių. Vidutiniškai per mėnesį ore ji praleidžia maždaug po 110 valandų. Mergina Kataro oro linijose dirba stiuardese ir skrydžių metu rūpinasi keleivių saugumu, suteikia jiems penkių žvaigždučių aptarnavimą, stengiasi, kad šiems laikas ore neprailgtų ir būtų kuo malonesnis.
Nuo mažens pasaulį pamatyti svajojusi Vilija tikino, jog per pastaruosius metus planeta jos pasąmonėje išties tapo šiek tiek mažesnė.
„Keleivius ne tik pamaitiname, bet ir ištikus nelaimei suteikiame jiems pirmąją pagalbą, kartais guodžiame ar raminame įsiplieskusius konfliktus. Situacijų būna pačių įvairiausių. Galbūt kai kam ir atrodo šis darbas nesunkus, tačiau beveik visi mano kolegos pasakytų, kad kuo ilgesnis skrydis, tuo labiau pavargstame. Galima priprasti prie darbo specifikos, skirtingų keleivių, bet nuolatinis šokinėjimas tarp laiko juostų net ir labiausiai patyrusį keliautoją išmuša iš ritmo, sutrikdo bet kokią susikurtą rutiną“, – pasakojo Vilija.
Jai ne kartą tą pačią savaitę teko pabuvoti skirtinguose pasaulio kraštuose. Pavyzdžiui, vieną dieną mergina leidžia laiką Adelaidėje, Australijoje, o jau po poros parų lankosi San Paule, Brazilijoje. Tiesa, tą pačią dieną skirtingose valstybėse lankytis netenka, nes po kiekvieno skrydžio palydovai gauna tam tikrą poilsio valandų skaičių.
Prieš įsidarbindama lėktuvų palydove ji Vilniaus universitete įgijo anglų filologijos ir skandinavistikos bakalauro diplomą. Vos pabaigusi studijas V.Plečkaitytė vasarai išvažiavo padirbėti į Norvegiją. Jos tikslas buvo ne tik užsidirbti šiek tiek pinigų, bet ir dar labiau išlavinti norvegų kalbos žinias. Kurį laiką mergina dirbo viešbutyje, tad nuolatinis bendravimas su vietiniais gyventojais jai padėjo pasiekti norimų tikslų. Po kelių mėnesių lietuvaitė persikėlė į tautiečiams puikiai pažįstamą Angliją. Ji pati prisipažino, kad baigusi studijas ėmė šiek tiek blaškytis, nežinojo, kur ir ką norėtų dirbti.
Vieną kartą visai atsitiktinai socialiniuose tinkluose Vilija pamatė skelbimą, kviečiantį į Kataro oro vežėjų stiuardesių atranką. Kaip tik tuo metu baigėsi jos darbo sutartis Anglijoje, tad mergina grįžusi į Lietuvą apie atrankas bei jose užduodamus klausimus ėmė rinkti visą įmanomą informaciją, kokią tik pavyko rasti internete.
„Skaičiau dirbančiųjų oro palydovų istorijas, kuriose jie pasakojo kaip jiems pavykdavo gauti svajonių darbus iš trečio ar net šešiolikto karto. Savo šeimai ir draugams juokavau, kad gal ir mane priims po kokių penkių bandymų, tačiau širdyje labai norėjau, kad pasisektų iš pirmo karto – taip ir įvyko. Gal ir sutapimas, bet vaikystėje net kelis metus iš eilės prieš užpučiant gimtadienio torto žvakutes svajojau įgyti skraidymo super galią. Po 10 metų svajonė beveik išsipildė“, – šypsojosi pašnekovė.
Ėmė vertinti išvykusi
Nuo mažens pasaulį pamatyti svajojusi Vilija tikino, jog per pastaruosius metus planeta jos pasąmonėje išties tapo šiek tiek mažesnė. Šiuo metu lietuvaitė jau aplankiusi maždaug penktadalį pasaulio valstybių, tačiau šį skaičių siekia didinti ir toliau. Keliaudama po pasaulį ji mato skirtingus žmonių įpročius, kultūras, įsitikinimus, ragauja įvairių tautų nacionalinius patiekalus. Vienos vietovės jai palieka neišdildomą įspūdį, o kitos priešingai – sukelia slogią nuotaiką.
„Vienareikšmiškai nemėgstamiausia valstybė man būtų Bangladešas ir jos sostinė Daka. Ne tik dėl nesibaigiančių kamščių mieste keliaujant nuo oro uosto iki viešbučio, bet ir dėl pačių vietinių gyventojų, kurie skrydį padaro tikru kantrybės iššūkiu. Kalbant apie malonesnius skrydžius ir miestus, tikriausiai niekaip neišsirinkčiau vieno. Pavyzdžiui, Azijoje – Singapūras panašus į ypač technologijose pažengusį miestą, o Balio sala ir jos gamta tiesiog užgniaužia kvapą. Sidnėjuje ir Adelaidėje, Australijoje, negali neįkvėpti žmonių polinkis į sveiką gyvenseną, aplinkosaugą bei gerą maisto kokybę. Kai pasiilgstu namų, visada su dideliu džiugesiu skrendu į Europą, nes čia bet kuriame mieste jaučiuosi kaip namuose: viskas artima ir sava, bet kai norisi kažko naujo ir visiškai skirtingo – tuomet Azija visada randa kuo sužavėti. Kartais bandau įsivaizduoti save gyvenančią tam tikrame mieste. Paskutinį kartą taip maniau apie Budapeštą, prieš tai – apie Sidnėjų, dar prieš tai įsivaizdavau save gyvenančią Balyje, Singapūre, Tokijuje ar Bostone. Kiekvienas naujai aplankytas miestas atrodo, kaip pats geriausias ir nuostabiausias apsistoti ilgam laikui. Visgi tikiuosi, kad paskutine stotele taps Lietuva“, – vylėsi V.Plečkaitytė.
Nors viešėdama skirtinguose pasaulio kraštuose mergina mėgsta išragauti vietinius tradicinius patiekalus, vis dėlto su maistu ji stengiasi pernelyg neeksperimentuoti – renkasi sau labiau priimtinus patiekalus. Iš Marijampolės rajono kilusi Vilija tikino labiausiai vertinanti lietuviams įprastą virtuvę, todėl grįžusi atostogų į Lietuvą pas mamą, senelius, giminaičius ar draugus, ji stengiasi kuo dažniau paskanauti cepelinų, šašlykų, desertinių sūrelių ar jogurtų. Pašnekovė juokavo, jog lietuvišką maistą vertinti ėmė tik pradėjusi skraidyti po pasaulį.
„Aišku, yra nepaprastai skanių patiekalų ir užsienyje. Pavyzdžiui, tikriausiai nesu ragavusi skanesnio kepsnio už tuos, kurie ruošiami Pietų Afrikos restoranuose. O štai, kad ir Bankoko naktiniame turguje galima rasti ne tik ypač aštraus maisto virtuvių, bet ir keptų skorpionų, vabzdžių, tarakonų ir visų kitų mums neįprastų patiekalų, bet jų paragauti kol kas neskubu“, – juokėsi lietuvaitė.
Turi savo kainą
Nors V.Plečkaitytės socialinių tinklų „Facebook“ ar „Instagram“ puslapiai mirga nuo nuotraukų iš skirtingų pasaulio valstybių, bet visa tai turi savo kainą. Vilija pasakojo, kad beveik visi skrydžių palydovai susiduria su didžiuliu miego trūkumu, dažnai prisikabinančiais įvairiais virusais, sloga ar alergijomis. Jos teigimu, norinčių dirbti stiuardesėmis ar stiuardais vidurinių rytų oro linijose yra daug, bet dažnai, ypač europiečiai, darbus meta išdirbę vos kelis mėnesius ar dienas. Taip dažniausiai atsitinka dėl kultūrinių skirtumų šoko, didelio fizinio krūvio ar vienišumo jausmo, kuris šiame darbe yra neišvengiamas.
Nepaisant to, mergina teigia negalinti pernelyg daug skųstis ir visiems norintiems padirbėti skrydžių palydovais, rekomenduoja pabandyti jais tapti. Anot pašnekovės, tai puikus būdas keliauti, užsidirbti bei susipažinti su įdomiais žmonėmis iš viso pasaulio. Tiesa, nors didžioji dalis keleivių ir būna mandagūs bei draugiški, tačiau neretai pasitaiko ir tokių, kurie skrydžių palydovams sukelia itin daug rūpesčių.
Šiuo metu Vilija atostogauja Lietuvoje – pas mamą valgo braškes, stengiasi kuo ilgiau pamiegoti.
„Dažnai sakoma, jog stereotipais vadovautis negalima ir visi žmonės yra skirtingi, bet oro linijų aptarnavimo sferoje stereotipai dažnai pasiteisina ir netgi padeda mums labiau suprasti žmones iš tam tikrų šalių. Pavyzdžiui, prieš skrydžius į Kiniją visada nusiteikiame, jog sulauksime labai daug prašymų pripildyti keleivių termosus karštu vandeniu. Pamenu, jog iš pradžių buvo gana sunku suprasti indus iš tam tikrų regionų, ne tik dėl stipraus akcento, bet ir dėl įpročio pritariant papurtyti galvą. Mūsų „ne“, reiškia jų „taip“, o jie dažnai atsakydami į mūsų klausimus vartoja tik kūno kalbą. Prie viso to teko priprasti, todėl dažnai iš pradžių jų prašymų tiesiog nesuprasdavau. Pavyzdžiui, paklausiu, ar jie norėtų kavos ar arbatos, o šie lyg ir purto galvą, kad ne, bet lyg ir tiesia ranką paimti puodelį. Po skrydžio, rodos, ir pats perimi tą specifinį galvos papurtymą ir taip pradedi daryti ne tik tu, bet ir tavo kolegos. Iš kolegų azijiečių dažnai girdžiu nusiskundimus, jog jiems vieni sunkiausių yra skrydžiai į Rusiją ar Lenkiją. Šių šalių keleiviai kalba grubiai ir skrydžio metu dažniausiai suvartoja beveik visą lėktuve esantį alkoholį. Dažnai kolegoms tenka aiškinti, kad nereikėtų tokio šiaurietiško šaltumo priimti asmeniškai“, – pasakojo V.Plečkaitytė.
Ji teigė, jog per skrydžius su dauguma keleivių pavyksta nesunkiai susikalbėti angliškai. Šia kalba puikiai šneka tiek jaunesni, tiek vyresni žmonės. Tiesa, lietuvaitė yra pastebėjusi, kad prancūzai ir kinai vengia bendrauti angliškai, o bando susikalbėti gimtosiomis kalbomis.
Šiuo metu Vilija atostogauja Lietuvoje – pas mamą valgo braškes, stengiasi kuo ilgiau pamiegoti. Ji juokavo, kad dirbdama tokios prabangos neturi, tad dabar nesunkiai gali išmiegoti net ir po 16 valandų per parą. Kitu laiku ji stengiasi investuoti į save, domisi pačiais įvairiausiais dar nepažintais dalykais: nuo kvantinės fizikos paskaitų internete iki gyvūnų fotografijos.
Kol kas mergina atostogas renkasi praleisti Lietuvoje, tačiau ateityje planuoja pakeliauti į tas šalis, į kurias Kataro oro linijos neskraido.
„Mėgstu laisvalaikį leisti tiek aktyviai atrakcionų parkuose ar lankant istorines pažintines vietas, tiek ramiai, besideginant paplūdimyje ant smėlio. Bet kokiu atveju, pailsėti nuo „nesibaigiančių atostogų“ taip pat kartais reikia“, – šypsojosi Kataro oro linijose lėktuvo palydove dirbanti Vilija.
