Abu pusiasalio krantus skalauja Baltijos jūra, yra dviračių takai, traukinys, daug laukinio paplūdimio kilometrų. Negana to, ir pusiasalio istorija labai turtinga.
Helio pusiasalis driekiasi kiek daugiau nei trisdešimt kilometrų. Nuo Lietuvos iki čia – truputį daugiau nei 550 kilometrų. Tuo metu nuo Vilniaus iki Nidos – 350 kilometrų. Skirtumas nedidelis, tad, jeigu ieškote ko nors nematyto ir kur pigiau pailsėti, patarčiau išbandyti Lenkiją.
Į Helio pusiasalį įvažiavome su automobiliu. Pirmiausia mus nudžiugino tai, kad įvažiavimas čia yra nemokamas, o žmonėms be automobilių kursuoja autobusai ir traukinys, be to, pajūriu nutiesti dviračių takai.
Neringoje kartais mane aplanko jausmas, kad tai vieta, kur neturėčiau būti.
Na, kaip kokių prabangių kailių salonas, kuriame supranta, kad mano piniginė nėra pakankamai pilna, kad turėčiau teisę tuos kailinius matuotis. Helyje viskas paprasta – per visą kelią yra daug parkavimo vietų, kempingų, kur galima ir pigiai pamiegoti, ir, priglaudus automobilį, tiesiog pasibastyti pajūriu.
Kai kurios Helio nerijos vietos yra tokios siauros, kad vienos dešinėje pusėje matai jūrą, o kairėje pusėje girdi ją atošiant iš už nedidelio miško. Prie jūros auga mišrūs miškai, tai yra peizažas yra kiek kitoks, nei lietuviai pratę – ne pušys, o daug lapuočių.
Miškai, beje, priešingai nei daugelis kopų ir augmenijos kituose Lenkijos paplūdimiuose, nėra aptverti tvora, todėl blaškytis gali tiek po pajūrio smėlį, tiek po mišką. Žmonių čia daug nesutiksi, ypač tada, jei automobilį pastatei kur toliau nuo miestelių – niekas toli nenuklysta. Nėra ir gelbėtojų bokštelių. Tik tušti paplūdimiai, kurių pabaigos nematyti.
Be kempingų, pusiasalyje yra keli miesteliai, kuri galima rasti ir labiau civilizuotą nakvynę. Kaina už kambarį dviem su visais patogumais svyruoja apie trisdešimt eurų – nori, rasi pigiau, nori, gali sumokėti ir daugiau, tačiau kosminių kainų čia nėra. Nes nėra itin prabangių viešbučių, kitokių „rezervatų“ pasiturintiems.
Maisto kainos ir porcijos čia taip pat džiugina. Kaip, beje, džiugina ir visoje Lenkijoje. Pajūryje populiarūs žuvies restoranai. Šviežios žuvies patiekalas nebus labai pigus – kainuos apie devynis eurus, tačiau galima rasti ir kur kas pigesnių alternatyvų, tarkime, už kepsnį su bulvytėmis ir salotomis sumokėti 4–5 eurus.
Po patį tolimiausią pusiasalio miestą – Helį – kursuoja nedideli autobusai, ekskursija kuriais ir gido paslaugos žmogui kainuoja tik kiek daugiau nei eurą. Palyginimui, Vilniaus prekybos centre „Panorama“ po antrą aukštą kursuojantis vaikiškas traukinukas kainuoja 2 eurus.
Negana to, pusiasalis yra turtingas savo istorija. Helio pusiasalis buvo Prūsijos, o vėliau Vokietijos dalimi nuo 1772 iki 1919 metų. Po pirmojo pasaulinio karo jis atiteko Lenkijai ir įgavo didelę karinę reikšmę. Regiono apsauga buvo sustiprinta, jis paverstas vienu didžiausiu karinės amunicijos „sandėliu“ pasaulyje. Antrojo pasaulinio karo metu teritoriją valdė vokiečiai, tačiau vėliau ją lenkai atgavo.
Ilgą laiką pusiasalis buvo naudojamas daugiausia karinėms reikmėms, o dabar bunkeriai ir kiti įvairūs karinę istoriją menantys statiniai, mašinos ir ginklai yra prieinami turistams netoli Helio miške veikia turtingą pusiasalio istoriją pasakojantis muziejus. Pigiausio bilieto į muziejų kaina nesiekia nė euro, greta jo veikia šaudykla norintiems išbandyti savo taiklumą.
