Pavasario galios pojūtis Lukenskų namuose, kai augalai eina iš proto žydėdami kas kaip gali. O jei į tą žiedų spalvų ir kvapų magiją pažvelgia budri biochemiko akis, tai žydintis pasaulis atveria tokias paslapčių skrynias, kad net neįtari jas esant.
Kai visa tai dar persipina su bliuzo garsais, sodrioj žalumoj išnyra nuo beprasmio puošnumo ugnies liežuviais išlaisvintos medžių sielos, kai ima skambėti surūdiję civilizacijos pražūties pjūklų diskai, supranti, kad mokslas, menas ir gamta yra neatsiejamas vienis.
Pas Rūtą ir Česlovą Lukenskus paneri į tokias gelmes, kad išnirus nebeturi kuo kvėpuoti. Tas paviršutinis pasaulis atrodo tarsi be deguonies ir nejučia pradedi galvoti – o kaip man čia vėl sugrįžti.
Bartninkų bažnyčios griuvėsiai atminties kloduose tūnojo jau seniai. Vis su pavydu stebėjau ten vykstančias veiklas, o šiemet ištaikiau akimirką ir vėlyvą vakarą paklajojau po B'ART surengtą Manto Krukausko (Covarnis) ir Roberto Becerra (Resonant Digit) muzikinę šviesos kelionę „Nakties saulės kalba“.
Užburianti muzika, šviesų žaismas, bažnyčia be stogo, kur Dievas iš savo aukštybių žiūri tiesiai į akis... Tai tiesiog pakeri ir nuneša toli toli. Miegas tokiomis akimirkomis gali tikrai palaukti.
Jei pasakysiu Talpūnai, daugelis gūžtelės pečiais – o kur tai yra? Kažkur vidury Lietuvos prie pat geležinkelio. Mažoj mažoj trobelėj šalia vištidės gyvena knygų karalienė Laura su labai skambia pavarde – Stirnienė. Toje trobelėje gyvuoja vienintelis visame Kaišiadorių rajone knygynas – Stirnų knygos.
Knygos skaitytos, kai kurios labai suskaitytos, kai kurios naujut naujutėlės, bet buvusiems šeimininkams visai nereikalingos. Laura šioms knygoms suranda naujus šeimininkus.
Atrodytų, kas čia naujo – skaitytų knygų knygynėlis. Bet kai pasikalbi su Laura, kai aplankai tą keistą jos namelį, kur geriausia muzika vištų kudakavimas ir traukinio dundesys, kai kasdien matai jos išmonę, sąmojį, pokštus, aukcionus ir green fraidžius ieškant naujų knygų šeimininkų, tai jau į jokį glamūrinį blizgantį knygyną kojos tiesiog nebenuneša...
Ant Nevėžio aukšto šlaito yra vieta, kur nuvažiuoja stogas. Tikrąja to žodžio prasme. Nuvažiuoja pastato stogas, o kai po Visatos platybes paklajoji su Simu Šatkausku, stogas nuvažiuoja kiekvienam. Garsios Tylos Observatorijoje net šunų vardai kosminiai – Tamsa ir Žvaigždė.
Ar bereikia stebėtis, kad po pokalbio su Simu kiekvienas išeina susivokęs, esąs žvaigždžių vaiku? Tai tokia unikali patirtis vidury seno seno sodo, kuris įtrauktas į vertingiausiųjų sodų sąrašus Lietuvoje. Kuo jis ypatingas? Obelų įvairove ir visai kitokiu požiūriu į sodininkystę – obelis čia prižiūri ožiai. Taip taip, ožiai.
O kodėl Garsi Tyla? Visko čia neišpasakosi, tiesiog reikia šį kosmosą atrasti patiems, nes pojūčių ir minčių audrų bus tiek, kad į klajonių kuprinę tikrai netilps.
Seniai norėjau dalyvauti liuteroniškoje Kapinių šventėje. Tai toks unikalus reiškinys, kuris susiformavo tik Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Savo atostogų laiką planavau būtent pagal šios šventės datą. Kodėl? Nes šventė vyko Bitėnuose, Mažosios Lietuvos panteone.
Klausytis Dievo žodžio ir ypatingų giesmių po atviru dangumi, kai virš galvos siūbuoja pušų garbanos, o karštą saulėtą dieną tose kapinaitėse dvelkia gaiva, yra tikrai neįkainojama patirtis. Prisilietimas prie autentiškų tradicijų, kurios visiškai nepaliestos jokios komercijos, įstringa atminties kloduose labai ilgam.
Dar vienas ypatingas renginys, apsprendęs mano atostogų datą buvo Priekulės šventė, kurios metu renkama gražiausia Skrybėlėta dama. Žirgai ir damos. Tai Priekulės savastis.
Po šimtamečių ąžuolų lajomis, prie apvalių stalelių kafiją gurkšnoja skrybėlėtos damos. Šypsenos, pasitempimas, nežymus jaudulys ir spindinčios akys. Skrybėlaitė reikalauja vidinės elegancijos, o jos nei nusipirksi, nei išsinuomosi. Gal dėl to mano akių favoritėmis tapo priekuliškė buhalterė Rūta, kuri savo kostiumu išreiškė aistrą žirgams, baltoji senjorė Teresė iš Drevernos, kurios vietiniai nėra matę be skrybėlaitės, ir priekuliškių senjorų pora Elvyra ir Algis, kuriuos vietiniai vadina nacionaline vertybe.
Teresė ant scenos su tokiu sveiku humoru kalbėjo apie savo norą dalyvauti šiame konkurse, kad visi leipo juokais iš 86-erių damos pamąstymų. O kai nuo scenos prabilo Elvyra, atvykėliams, tokiems kaip aš, reikėjo net vertėjo, nes ta gryna šišioniškių šnekta prisodrinta tokių žodžių žodelyčių, kurių Didžiosios Lietuvos gyventojai nėra niekad girdėję. Mažosios Lietuvos kultūra ir tradicijos labai skiriasi nuo Didžiosios Lietuvos.
Kai kurios vietos tiesiog sukelia minčių audras. AJJU lauko galerijos įkūrėjai Andrius Seselskas su žmona Jurgita kviečia į provokaciją – o kas yra menas, o kiek mums kiekvienam jis yra svarbus, o kada paskutinįsyk įsigijome meno kūrinį?
Meninė provokacija gauromečio, usnių ir smilgų džiunglėse, kur sąžinės kirmino balsas tampa labai šaižus – o kada iš tiesų atsigręžėme į kuriantį menininką??? Galerija stovi Kelmės pakraštyje, taip kaip daugelis menininkų gyvena visuomenės paribiuose. Galerijoje vyksta susitikimai su kūrėjais. Be pompastikos ir politikų kalbų, be kvietimų ir šilkinių staltiesių. Per usnis atbrenda tie, kam iš tiesų reikia meno, kūrėjo, kaip kasdieninio oro gurkšnio.
Pažintis su Algimantu užsimezgė kiek daugiau nei prieš metus. Jau senokai kirbėjo mintis, nuvilioti ką nors į jo dirbtuves, kur žydi ne tik gėlės, bet ir kristalai. Prakalbinti šias gėles pavyksta ne kiekvienam. Algimantas bene vienintelis Lietuvoje augina kristalus glazūroje. Kaip?
Kristalai auga karštyje, tikroje pekloje, kur temperatūra gali pakilti aukščiau 1300 laipsnių. Tai neapsakomos kantrybės, žinių, patirties ir nuolatinių eksperimentų rezultatas. Į mūsų klausimą, kuris kūrybos etapas mieliausias, Algimantas šmaikščiai atsako – kai darbus perka.
Mintys ir vėl nuskrieja iki Kelmės, kur miesto paraštėse stovi meno galerija po atviru dangumi su užkoduotu klausimu – o kada paskutinįsyk įsigijai ne menkavertį suvenyrą, o meno kūrinį? Išeinant pro Algimanto Keramikos rojaus vartus, akyse mirgėjo kristalai, o mintyse jau augo kitas – tikrai sugrįšiu. Nes tai taip tikra ir nuoširdu, šilta ir artima.
Na ir pabaigai dar viena meninė provokacija pagal Tadą Vosylių. Klampi, tąsi, bet tuo pačiu metu blizgi ir kažkuo prabangi. Provokacija apie skulptūros medžiagiškumo taurumą. Apie spalvos gylį ir susikurtus mitus. Apie žmogaus ydas ir emocijas. Derviniai užkabina ir labai giliai.
Tos gotiško ažūro būtybės, žmogaus jausmų fosilijos dar ilgai iškils prisiminimuose. Apleistas sovietmečio epochos statinys užkaltais langai – tobula ekspozicijos erdvė su dar tobulesniu apšvietimu, kur šešėlis kuria atskirą dervinių pasakojimą. Bubių kaimelis, kurį visi tiesiog pravažiuoja, jau šluosto nosį MO ar ŠMC parodų kuratoriams. Nepravažiuokit. Užsukit. Sustokit.
