Lichtenšteinas – mažas didelis nykštukas

Tęsiant temą apie nykštukines valstybes atsigręžkime į Lichtenšteiną. Ši valstybė, įsispraudusi tarp Austrijos ir Šveicarijos, yra jau be jokių išlygų nykštukinė. Tai šešta pagal ploto mažumą valstybė pasaulyje. Jos ilgiausias ilgis yra 24 kilometrai. Pagal gyventojų skaičių šalis irgi „blizga“. Ji yra ketvirta pagal mažumą valstybė Europoje, turinti beveik 38 tūkstančius gyventojų. Tai kaip Kėdainiai prieš emigracijos bangą, kartu su šalia esančiais Pelėdnagiais.
Vaduco pilis
Vaduco pilis / Vaido Mikaičio nuotr.

Beje, Lichtenšteine gyventojų stabiliai daugėja. Į jį emigruoja ne tik skurdesnių šalių, bet ir tokių ekonominių gigantų kaip Vokietija ar Austrija piliečiai. Trečdalis dabartinių gyventojų ir du trečdaliai dirbančiųjų šalyje yra gimę užsienyje.

Būtent dėl šalies ekonomikos šį nykštuką pavadinau dideliu. Jo mažumas yra atvirkščiai proporcingas jo turtingumui. Mažas Lichtenšteinas yra viena turtingiausių valstybių pasaulyje. Įdomu, iš ko ši nykštukinė valstybė ir jos gyventojai semia gėrybes, nes gamtinių išteklių joje nėra, o didelę teritorijos dalį sudaro kalnai.

Viena iš priežasčių yra ta, dėl kurios daugelis mažų valstybių yra turtingos – tai buvimas mokesčių rojumi su puikiai išvystytu finansinių paslaugų sektoriumi. Lichtenšteinas tą moka geriau nei bet kas kitas. Šalyje registruotų įmonių yra daugiau nei piliečių. Joje apie 74 tūkst. holdingo kompanijų turi centrinius biurus, ir tai duoda valstybei apie 30 proc. įplaukų.

Valstybė gauna pajamų ir leisdama registruoti įvairius finansinius fondus, kurie saugo savo privatumą. Pastaruoju metu Lichtenšteinas ryžtingai siekia išnaikinti tarptautinį pinigų plovimą ir nori formuoti šalies, kaip legalių finansinių operacijų centro, įvaizdį.

Kažkiek keista, kad tokioje mažoje šalyje pramonė vaidina nemažą vaidmenį ir įneša beveik pusę biudžeto pajamų. Žinomiausia Lichtenšteino kompanija yra „Hilti“, gaminanti betono priedus. Iš Lichtenšteino kilę „Curta“ kalkuliatoriai.

Kad ir kokia turtinga būtų šalis, šiai mažytei savos valiutos turėjimas yra per sunki užduotis. Šveicarai leido jiems naudotis savo franku, o vokiečiai paskolino savo kalbą.

Kuo dar žymi ši šalis? Man atrodo, tai tokia Europos šalis, kurios pavadinimą rašydami lietuviai padarytų daugiausia klaidų. Dar nelengva užduotis ir su Bosnija ir Hercegovina. Šios dvi konkuruotų dėl sunkiausio Europos šalies pavadinimo. Čia šį išskirtinumą aš pats išmąsčiau sėdėdamas traukinyje ir vykdamas į Lichtenšteiną.

Vaido Mikaičio nuotr./Scena Vaduce
Vaido Mikaičio nuotr./Scena Vaduce

Iš tiesų tai traukiniai į patį Lichtenšteiną nevažiuoja, nes šalyje nėra geležinkelio. Nenuostabu, kad nėra ir oro uosto, kuris užimtų didelį plotą, ir savo vietą prarastų čia gausiai auginami burokai ar saulėgrąžos.

Nenuostabu, kad nėra ir oro uosto, kuris užimtų didelį plotą, ir savo vietą prarastų čia gausiai auginami burokai ar saulėgrąžos.

Visgi patekti į šalį nesudėtinga. Tereikia nuvykti į Šveicariją ir iš bet kurio jos taško pasiekti Lichtenšteiną jau nėra sunku. Bet kokiame Šveicarijos kaime galima nusipirkti bilietą į Lichtenšteiną, net jei tiesiogiai ten ir niekas nevažiuoja. Ir nors gali tekti persėsti bent tris kartus, bilietėlio galinis sustojimas vis tiek bus Lichtenšteinas, ir persėdimai bus suorganizuoti taip, kad jums reikėtų kuo mažiau laukti tarpinėse stotelėse. Ideali sistema.

Jei į norimą nuvykti vietą nėra nutiesti geležinkelio bėgiai, prie bilieto prijungiamas ir autobusas. Čia maždaug panašiai, jei Marcinkonyse jums parduotų traukinio bilietą, tarkim, į Šilalę. Būtent taip ir vykome į Lichtenšteiną iš Liucernos – trimis traukiniais ir autobusu.

Nuvykti nėra sudėtinga, tačiau to paties negalima pasakyti apie pigumą. Šveicariškos kainos yra žinomos visame pasaulyje ir yra brangumo sinonimas. Mūsų bilietas Liucerna–Vaducas, kurį sudarė trys traukiniai ir autobusas, kainavo 35 eurus. Tai tikrai daug žinant, kad atstumas yra tik 130 kilometrų.

Vaido Mikaičio nuotr./Vaduco panorama nuo pilies kalno
Vaido Mikaičio nuotr./Vaduco panorama nuo pilies kalno

Traukinukai gražūs, švarūs, patogūs, tylūs, galima grožėtis pasakiška šveicariška gamta pro langą ir mąstyti apie Lichtenšteino pavadinimo sudėtingumą. Tačiau paskutinis iš trijų traukinukų vėlavo atvykti – net 12 minučių, tuo labai nustebinęs ir paneigęs įsitikinimus, kad šveicariški traukiniai važiuoja minutės tikslumu. Gerai, kad autobusas į Lichtenšteiną kantriai laukė traukinuko atvykimo.

Tarp Lichtenšteino ir kaimynių nėra sienų ir atrodo, kad tai ne atskira valstybė, o veikiau ramus Šveicarijos provincijos miestelis. Atskirti galima nebent iš automobilių numerių, plevėsuojančių mėlynai raudonų vėliavų ar po šalį kursuojančio turistinio traukinuko, ant kurio vagonėlių gražiai parašytas šalies pavadinimas.

Lichtenšteinas yra įsispraudęs tarp Šveicarijos ir Austrijos, bet iš pastarosios taip lengvai į Lichtenšteiną nepateksi, nes jo rytinė siena su Austrija yra Alpėse. Visa vakarinė siena su Šveicarija yra suformuota Reino upės.

Vaido Mikaičio nuotr./Einant Šano link
Vaido Mikaičio nuotr./Einant Šano link

Truputį neapdariai pasielgėme neužsakę nakvynės iš anksto. Jau temo, o mes tik turėjome kažkiek pigesnio viešbutuko Vaduce adresą, bet nuėję prie jo pabučiavome spyną. Pasibeldus pasirodė susivėlusi moteriškė ir nuvijo mus šalin, net durų neatidariusi: „Ko reikia, negi nematot, kad uždaryta?“ Vokiškai išvijo, bet kalbos mokėti net ir nereikėjo, kad suprastumėm, kur esame siunčiami. Neįprasta matyti vasarą atostogaujančius viešbučius.

Apsistojome gretimame miestelyje Šane, esančiame už 4 km nuo Vaduco, į kurį nuėjome pėsčiomis. Viešbutukas buvo miestelio pakrašty, ramioje ir tylioje vietoje tarp bulvių ir burokų laukų.

Vaido Mikaičio nuotr./Vaduco pilies mūrai
Vaido Mikaičio nuotr./Vaduco pilies mūrai

Žinomiausios šalies lankytinos vietos – Vaduco pilis, Gutenbergo pilis, Raudonasis namas, Šelenbergo griuvėsiai. Vaduco pilyje dar ir dabar gyvena Lichtenšteino kunigaikštis. Ji yra ant aukšto kalno, todėl reikia ilgai lipti į viršų gražiais serpantinais.

Nors lipimo takai puikiai pritaikyti pėstiesiems turistams, pavargti vis tiek truputį teks. Belipant galima pailsėti ant suolelių, pasigrožėti vis žemiau esančiu miestu. Deja, pilis turistų bet kada neįsileidžia, nevalia trikdyti kunigaikščio ramybės. Tačiau į kalną ropštis verta dėl atsiveriančio Vaduco peizažo.

Vaido Mikaičio nuotr./Vaduco panorama nuo pilies kalno
Vaido Mikaičio nuotr./Vaduco panorama nuo pilies kalno

Kaip ir Šveicarijos, taip ir Lichtenšteino miestukai spindi idealia švara, švarūs net autobuso stoties tualetai. Sostinė Vaducas yra mažas ir ramus miestelis, didumo kaip Ignalina. Jei ne visur besiplaikstančios vėliavos, taip pat pagalvotum, kad esi ramiame Šveicarijos provincijos miestelyje, kur vairuotojai prie pėsčiųjų perėjos stoja tavęs praleisti taip anksti, kad tu dar net nebūni sugalvojęs, ar nori eiti per gatvę.

Turėjome galimybę aplankyti ir dar vieną įdomų renginį Vaduce. Tuo metu vyko futbolo rungtynės, kuriose žaidė vietinis klubas FC „Vaduz“. Tačiau pagailėjome pinigų bilietams, kurie kainavo 50 eurų. Galėjom tik nuo pilies kalno žiūrėti į tolumoje šviečiantį ir gaudžiantį stadioną.

Sutemus Vaduco ir Šano gatvės visiškai ištuštėja, panašiai kaip ir Lietuvos provincijose.

Lichtenšteiną palikome pėsčiomis. Du kilometrai lygiu kaimo keliuku, tiltas per Reiną, ir mes jau Šveicarijoje.

Vaido Mikaičio nuotr./Lichtenšteino keliais
Vaido Mikaičio nuotr./Lichtenšteino keliais

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų