Baltijos šalyse viešėję autorius negailėjo komplimentų abiem valstybėms. Anot jo, Lietuva ir Latvija yra mažos, bet didingą istoriją ir architektūrą turinčios šalys. Ir tai išvysti privalu kiekvienam.
Savo įspūdžiais iš šios kelionės jis pasidalino su Telegraph.co.uk skaitytojais. Siūlome susipažinti su jais.
Savo pažintį su dviem mažom, bet istoriškai didingomis šalimis – Lietuva ir Latvija, kurių dydis kartu sudėjus yra toks kaip pusė Anglijos, – pradėjau Rygoje.
Virš šio miesto, kaip ir 1812 metais, galima pajusti tvyrantį pušų kvapą, o nusileidus žemiau, į turgavietes, nusipirkti barsuko ar kokio kito gyvūno kailio.
Šis miestas įspūdingas savo grožiu ir jame mielai būčiau apsistojęs ilgesniam laikui. Tačiau turėjau keliauti toliau. Kelionė link pietinės Latvijos sienos neprailgo, o kraštovaizdis pasikeitė kardinaliai: aplink buvo vien plokštumos, sušalusi, sniegu padengta žemė ir didingi ąžuolai.
Pirmasis aplankytas objektas – BBC filmuotos istorinės dramos vieta – Rundalės rūmai. Nemanau, kad aš kada nors esu matęs tokį neįtikėtiną pastatą: didelis šafraniškai geltonas Versalis.
Jo statyba buvo pradėta 1730 metais, čia dirbo daugiau nei 1000 amatininkų, o kiekvieną dieną atkeliaudavo daugiau nei 433 vagonų.
Rundalės rūmai: nemanau, kad aš kada nors esu matęs tokį neįtikėtiną pastatą. Tai didelis šafraniškai geltonas Versalis.
Surasti ženklų, rodančių, jog čia lankėsi Prancūzų kariai, nesunku: auksinėje salėje esančiame gipse galima rasti jų inicialus.
Klajonės po šiuos rūmus truko visą pusdienį, nes norėjosi aplankyti visus rūmuose esančius kambarius. Nepaisant Napoleono, nacių, rusų invazijų, ši vieta yra tiesiog atgijusi.
Čia galima pamatyti kiniškų vazų, prabangių sienų apmušalų, stručio plunksnų ir įvairiausių muškietų. Aptikau net originalų Žano Etjeno Liotaro piešinį ir mažą kambariuką, kuriame gyveno grafienės tarnaitė. Tai buvo puiki vieta filmo „Karas ir taika“ filmavimui.
Pirmo stotelė Lietuvoje – Rumšiškėse esantis Lietuvos liaudies buities muziejus. Nors ir paprastesnė, tačiau ši vieta taip pat buvo savaip graži: senų pastatų kolekcija atkeliavusi iš visos šalies – tarp kurių vėjo malūnai, bažnyčios ir aviliai – tikrai sužavi.
Toliau – Kaunas, kur užkilęs ant Napoleono kalno grožėjausi miesto panorama.
1812 metų liepą Napoleonas pasiekė Kauną ir nuo aukščiausio ten esančio taško stebėjo, kaip jo didžioji armija kėlėsi per Nemuną. Po dviejų amžių ir aš užlipau į tą patį Napoleono kalną ir stebėjau tą pačią upę. Džiugu, jog Kaunas dabar jau atsigavęs po visų jį nukamavusių mūšių.
Tarp daugybės gotikinio stiliaus pastatų ir bokštų, Kaune atradau trolių statulas ir Velnių muziejų. O miesto centre, barokinio stiliaus aikštėje, buvo pastatyta pribloškianti Kalėdų eglutė – tokia milžiniška, jog galėjau vaikščioti jos viduje.
Keliaudamas iš Kauno į Vilnių sustojau tik kartą, Trakuose. Tačiau atvykus čia prieš akis pasirodė dar vienas neregėtas statinys – šį kartą tai buvo raudonos spalvos pilis ant užšalusio ežero.
Vasarą, kaip teigė mano vairuotojas Linas, čia galima išsinuomoti kotedžą ir kasdien grožėtis ne tik pilimi, bet ir ežerais, kuriuose gausu nedidelių salelių.
Vilnius – tai miestas, kuris tiesiog be jokių pastangų atrodo kaip filmavimui paruošta aikštelė
Filmų kūrėjams ši vieta taip pat paliko didelį įspūdį, tačiau filmavimams Trakų pilis buvo per ryškios spalvos, todėl čia buvo filmuojamos vos kelios scenos pilies viduje.
Ši vieta, mano manymu, būtų pakerėjusi ir Napoleoną. Tačiau tuo metu, kai jis keliavo pro Trakus, čia buvo tik griuvėsiai.
Paskutines kelionės dienas aš praleidau Vilniuje. Filmuojant „Karas ir taika“, šis miestas „virto“ Maskva ir keletu kitų didmiesčių.
Nesunku suprasti, kodėl tam buvo pasirinktas Vilnius, nors jis nėra didelis, ir pagrindines senojo miesto dalis galima aplankyti keliaujant pėsčiomis.
Miesto vaizdai nuostabūs. Kalvotose gatvėse įsispraudusios barokinio stiliaus bažnyčios, vienuolynai, keletas pylimų, universitetas, įspūdinga katedra ir akmens grindinys.
Vilnius – tai miestas, kuris tiesiog be jokių pastangų atrodo kaip filmavimui paruošta aikštelė.
