Lankantis Rusnėje, išbandyti sodybos, kurioje gyvenome, savininko pasiūlytą keturių valandų kelionę laivu nutarė ir mūsų dešimties žmonių kompanija. Sėdant į laivą – didelę motorinę valtį, talpinančią 18 žmonių, – galvoje kirbėjo įvairios mintys. Dangų užtraukę debesys sakė, kad bet kada gali prasidėti lietus, o perspektyva nuplaukus į marias slėptis po skėčiu nežavėjo.
Vis dėlto laivui lėtai sukiojantis Rusnės protakomis, kanalais ir senvagėmis atsivėrę vaizdai įtikino, kad keliauti buvo verta. Saloje puikiai dera civilizacija ir gamtos ramybė – nors niekada nenutolsti nuo gyvenamųjų pastatų, o pakrantėse gausu draugiškai visiems praplaukiantiems mojuojančių žvejų ar šiaip vasarotojų, žmonės ir gamta čia sugyvena puikiai. Tik turėjome spėti dairytis, kad nepraleistume kokio, atrodo, niekad nematyto paukščio.
Mūsų vairininkas tuo tarpu mus linksmino įvairiomis istorijomis. Pavyzdžiui, apie sovietmečiu statytą pėsčiųjų tiltą, kurį išbandant jis tiesiog... sugriuvo. Teko atlikti skaičiavimus ir statyti iš naujo.
Taip lėtai besisukiodami įplaukėme į Kuršių marias. Tolumoje jau buvo matyti Kuršių nerija. Kokį pusvalandį mūsų kelionė tęsėsi pro čia. Ramybę drumstė tik keli kateriai. Iš po debesų išlindus saulei, atvirose mariose pasidarė netikėtai šilta.
Priartėję prie Ventės rago, bet jo neapiplaukę, pasukome į Nemuną. Paplaukę šia upe dar keletą kilometrų, pasukome Minijos upe link Mingės – žvejų kaimo, vienintelio tokio Lietuvoje, kurio pagrindinė gatvė yra upė.
Kaimą aplankyti išties verta. Abiejose upės pusėse čia stovi po keliasdešimt namų, daugelis – naujos statybos. Ir prie kiekvieno galima išvysti kokią nors vandens transporto priemonę. Matėme ir būrį besimaudančių vietinių, atrodo, pripratusių, prie nuolatinio judėjimo upe. Greitis miestelyje, beje, ribojamas – vos 5 kilometrai per valandą. Nors Mingė dažnai vadinama Lietuvos Venecija, nemanau, kad toks pavadinimas visiškai tikslus.
Beje, iš Mingės kasdien plaukia laivas į Nidą. Tad poilsiaujantys nerijoje ir norintys išvysti, ko dar nematę, gali tiesiog sėsti į laivą ir atplaukti čia.
Vairininkas papasakojo, kad, nors miestelyje vis dar nemažai senųjų gyventojų, didelę jo dalį sudaro ir naujakuriai, čia atsikraustę iš Klaipėdos ar turintys vasarnamius. Tiesa, naujakurių skaičių riboja tai, kad naujų namų statyti čia neleidžiama – jie gali iškilti tik jau egzistavusių pastatų vietoje.
Beje, miestelyje esama ir keletas apleistų namų. Vienas jų, pradėtas statyti, bet nebaigtas, anot mūsų vairininko, priklausė liūdnai pagarsėjusiam Klaipėdos nusikaltėlių vadeivai Sigitui Gaidjurgiui. Šiam sėdus į kalėjimą iki gyvos galvos, statyba taip ir nebuvo baigta.
Tilto iš vienos upės pusės į kitą nėra, tad kaimynus norintys pasiekti gyventojai turi plaukti arba daryti nemenką lankstą. Tiesa, vienas tiltas kaimo teritorijoje yra, tačiau jis jungia ne Minijos krantus, o yra nutiestas per nedidelį kanalą, jungiantį Miniją su Krokų lanka. Pasak mūsų vairininko, kadaise SSRS laikais Mingėje šventę sovietiniai funkcionieriai, jau būdami nelabai blaivūs, žemėlapyje nubrėžė naujo tilto vietą ne ten. Kadangi statybininkai ir inžinieriai prieštarauti bijojo, tiltas buvo nutiestas į niekur...
Praplaukę Mingę, apsisukome ir Minija grįžome atgal į Nemuną. Į kairę nuo mūsų liko Krokų lanka – vienas unikaliausių Lietuvos ežerų, valstybės saugomas draustinis, kuriame laivyba draudžiama, o baudos griežtos. Pradėjo lyti ir gerokai atvėso. Ateityje besileisiantiems į panašų maršrutą verta žinoti, kad orai gali pasikeisti labai greitai, tad verta pasiruošti tiek kaitriai saulei, tiek atšalimui po lietaus.
Sugrįžus į Nemuną, netrukus mūsų kelias ėmė driektis palei Rusnę. Kaip pasakojo vairininkas, pora tūkstančių gyventojų turinčio miestelio gyvenimas iki šiol glaudžiai susijęs su vandeniu ir jūra – kas žvejoja, kas priima turistus, kas dar ko prasimano. Praplaukę tiesiai po vienintelį salą su likusia Lietuva jungiančiu tiltu, dešinėje išvydome statulą Mahatmai Gandžiui ir jo draugui, rusniškiui Hermanui Kalenbachui.
Netrukus iš Nemuno pasukome link Skirvytės, savo sodybos link. Kuriam laikui atsidūrėme visiškai arti Rusijos sienos – ji čia eina upės vagos viduriu. Tiesa, Rusijos pusėje matėme tik keletą pernelyg mumis nesidominčių žvejų. Paklausėme šeimininko – kaip greitai į mus sureaguotų, jei nutartume netikėtai kirsti sieną. Jis atsakė: „Patikėkite, greitai.“
Lyti pradėjo tik kelionės pabaigoje, tad mūsų nuogąstavimai buvo nereikalingi. Grįžę mėgavomės skania pakeliui nusipirkta ką tik rūkyta žuvimi: vienoje maršruto vietoje tiesiog sustojome paupyje, kur mūsų vairininkas jau buvo sutaręs su savo draugu, kad mūsų lauks žuvis. Nustebino jos kaina: už karšį mokėjome po 3 eurus, ir vietiniams atrodė, kad tai jau daug.
Tad jei ieškosite, ką veikti rudens savaitgalį, o orai bus geri – prisiminkite, kad vakarų Lietuva pasiūlyti gali ne tik Baltijos jūrą ir kad Lietuva kupina kampelių, kuriuos verta išvysti.