Kelionė į ją prasidėjo Italijoje, Livorno uoste. Plaukimas keltu truko netrumpai – apie 5 val., kol prisišvartavo Bastjoje.
Pirmasis taikinys – Korsikos salos pietuose esantis Bonifacijus. „Su automobiliu jį pasiekti iš Bastjos trunka apie 3 val.
Su sustojimais – kiek ilgiau, priklausomai nuo to, kokias vietas pakeliui norisi aplankyti. Mano vienas svarbiausių punktų buvo Polombaggia – įspūdingas smėlio paplūdimys.
Kiek paėjus tolėliau, atsivėrė dar vienas kvapą gniaužiantis vaizdas – uolėta pakrantė, kuri niekuo nesiskiria nuo Seišelių Anse Lazio“, – pasakojo keliautoja.
Pavakary pavyko pasiekti Bonifacijaus miestą, kuris yra ne tik istorinis ir kultūrinis lobynas, bet ir viena gražiausių vietų Europoje, todėl jo svarba tiek praeityje, tiek dabartyje yra didžiulė.
Keliautoja pasakojo, kad miestas pastatytas ant stačių kalkakmenio uolų, kurios driekiasi virš Viduržemio jūros. Iš čia atsiveria įspūdingi vaizdai į jūrą ir netgi galima pamatyti Sardiniją, esančią maždaug už 12 km.
„Aplink Bonifacijų yra daug jūrų urvų, kuriuos galima apžiūrėti plaukiant laivu.
Senamiestis (citadelė) yra gerai išsilaikęs Viduramžių miestelis, apsuptas gynybinių sienų. Tai svarbi gynybinė tvirtovė.
Viena žinomiausių Bonifacijaus vietų yra Aragono karaliaus laiptai – 187 laiptelių išpjovos uoloje, – vedantys žemyn prie jūros.
Gražūs vaizdai lydi vaikštant takais, kurie kiekviename žingsnyje gniaužia kvapą.
Na, ir uostas… Tiek įspūdingų laivų vienoje vietoje, kad sunku įsivaizduoti, kaip jie telpa. Kiti švartuojasi net jūroje ir savininkai atplaukia mažais laiveliais (sąlyginai mažais)“, – įspūdžiais dalijosi V.Razmaitė-Baguckienė.
Toliau keliautoja riedėjo Korsikos vakarine pakrante ir stabtelėjo, kaip pati pastebėjo – per trumpai – Piano.
Tai, pasak jos, mažutis, jaukus miestelis su ypatinga aura. Tad suprantama, kodėl ten nepavyko rasti nė vienos laisvos lovos.
„Tai ypatinga vieta, kur atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į tikrą raudonų uolų tvirtovę“, – paaiškino lietuvė.
Tolesnė pažintis su Korsika tęsėsi lankant UNESCO saugomus gamtos rezervatus: Calanques de Piana, Capo Rosso, Scandola ir Girolata kaimelį.
„Tai ypatingi gamtos kampeliai vakarinėje Korsikos pakrantėje. Calanques de Piana – įspūdingi uolų dariniai. Keliaujant šiuo maršrutu, atsiveria nuostabūs vaizdai, ypač saulėlydžio metu.
Capo Rosso žymus savo aukštomis raudonomis uolomis, kurios stačiai leidžiasi į Viduržemio jūrą.
Capo Rosso žymus savo aukštomis raudonomis uolomis, kurios stačiai leidžiasi į Viduržemio jūrą. Capo Rosso yra populiari vieta pėsčiųjų žygiams.
Scandola gamtos rezervatas garsėja savo unikaliu kraštovaizdžiu, kuriame dera ugnikalnio kilmės uolos, jūrinės uolos, povandeniniai urvai ir turtinga flora bei fauna. Teritorija yra griežtai saugoma, todėl prie jos galima priplaukti tik laivu.
Girolata – tai mažas, izoliuotas žvejų kaimelis, prieinamas tik pėsčiomis ar laivu. Girolata garsėja savo ramybe bei unikaliu senoviniu žavesiu. Kaimelyje nėra kelių, todėl tai yra ideali vieta tiems, kurie ieško ramybės ir gamtos grožio.
Šios vietovės kartu sudaro vieną iš įspūdingiausių gamtos kampelių ne tik Korsikoje, bet ir visame Viduržemio jūros regione“, – pasakojo V.Razmaitė-Baguckienė.
Kaimelyje nėra kelių, todėl tai yra ideali vieta tiems, kurie ieško ramybės ir gamtos grožio.
Toliau keliautojai planavo judėti link Calvi, bet planus pakoregavo esama situacija – nepavyko rasti nakvynės vietų aplink visą Calvi regioną.
„Situacija darėsi nebejuokinga, nes neradome vietų nakvynei. Apsistojome tolėliau nuo Losari, kempinge, kuriame irgi nebuvo vietų. Bet buvo dušas. Dvi nakvynės automobilyje, kurių kol kas nenoriu ir prisiminti.
Jaučiausi kaip pabėgėlė miegodama ant miegmaišio svilinant 29–30 laipsnių karščiui. Bet užtat buvo nuostabus paplūdimys, iki kurio pėsčiomis reikėjo paėjėti 30–40 minučių“, – prisiminė keliautoja.
Pagaliau lietuviams pavyko rasti vietą nakvynei kalnuose, 12 km nuo Kortė miestelio. Šis miestelis žinomas dėl savo senamiesčio, kuriame yra išlikusi Viduramžių citadelė. Miestelio architektūra, siauros gatvelės ir istorinės vietos pritraukia turistus, besidominčius Korsikos kultūra ir istorija.
Situacija darėsi nebejuokinga, nes neradome vietų nakvynei.
„Atskirai norėčiau užsiminti ir apie Restonika slėnį. Pasirinkome trumpąją atkarpą, kuri yra apie 5 km į vieną pusę. Upė atstoja viešbučiams baseinus. Kažkaip akis įprato matyti standartinius pliažus, o čia žmonės kaitinasi ant akmenų, maudosi upėje, kuri yra srauni ir šniokšianti, besiskverbianti tarp didžiulių akmenų.
Slėnį supa aukšti kalnai, tankūs miškai ir uolėti šlaitai. Upė Restonica teka per slėnį, formuodama gražius krioklius ir baseinus, kuriuose lankytojai gali atsigaivinti karštomis vasaros dienomis“, – pasakojo keliautoja.
Pasak jos, Prancūzijoje gyvenimas verda. Net ir mažose gyvenvietėse žmonės susirenka į restoranus, barus, bendrauja. „Jausmas toks, kad vieni kitus pažįsta, sveikinasi... Apima toks jausmas, tarsi pats esi to bendruomeniškumo dalis“, – džiaugėsi lietuvė.
Dar viena vietovė, kur ji lankėsi – Cap Corse. Tai šiaurinėje Korsikos salos dalyje esantis pusiasalis, dažnai vadinamas Korsikos pirštu dėl savo siauro ir išsikišusio į Viduržemio jūrą pavidalo.
Apima toks jausmas, tarsi pats esi to bendruomeniškumo dalis.
„Cap Corse yra žinomas dėl savo natūralaus grožio, atšiaurios pakrantės linijos, vaizdingų kaimų ir turtingos istorijos. Tai viena iš unikalių Korsikos vietovių, išsiskirianti ne tik kraštovaizdžiu, bet ir kultūriniu paveldu.
Pusiasalis pasižymi įspūdingais gamtos kontrastais – nuo kalvotų vynuogynų iki stačių uolų. Vaizdingi pakrantės keliai leidžia keliautojams grožėtis nepakartojamais vaizdais ir aplankyti mažus žvejų kaimelius bei apleistus uostus.
Pusiasalis pasižymi įspūdingais gamtos kontrastais – nuo kalvotų vynuogynų iki stačių uolų.
Taip pat Cap Corse yra žinomas dėl savo bokštų, pastatytų XVI amžiuje siekiant apsaugoti salą nuo piratų. Šie bokštai yra išsibarstę po visą pusiasalį ir tapę svarbia istorinio paveldo dalimi.
Cap Corse yra viena iš garsiausių Korsikos vynuogynų vietovių. Iš čia kilę vietiniai vynai vertinami dėl savo kokybės. Be vynų, regione gaminamas ir vietinis alyvuogių aliejus bei kiti tradiciniai produktai. Pavyzdžiui, niekur kitur nebuvo tekę ragauti tokio sūrio, vytintos ar brandintos mėsos. Tai tradiciniai Korsikos patiekalai“, – prisiminė keliautoja.
Tiesa, lietuvė užsiminė, kad kelionė Korsikos keliais primena „amerikietiškus kalnelius“, keliaujantieji motociklais esą net žviegia iš smagumo skriedami tais keliais.
„Kiekviena Korsikos dalis ar pakrantė vis skirtinga, tad vaizdai keliaujant po šią įdomią, unikalią Prancūzijos dalį tikrai neatsibosta“, – taip pasakojimą pabaigė V.Razmaitė-Baguckienė.
