Kaimas, į kurį galima patekti tik kopiant kalnu
Apie Malana kaimą ir jo „neliečiamuosius“ gyventojus pirmą kartą išgirdau kalbant Himalajų kaimelyje: „Tu istorijų ieškotoja, būtinai nuvyk ten“, – man patarinėjo sutikti keliautojai. Tuo metu dar nežinojau, jog su mašina galėsiu važiuoti tik dalį kelio. Likusi kelio į kaimą atkarpa – status kalnas, į kurį reikės užkopti pačiai.
Taksi nusukę nuo pagrindinio kelio, vedančio iš Himalajų kalnų, įvažiavome į siaurą keliuką, apsuptą aukštų miškingų kalnų, kurių viršūnes jau dengė ir neištirpusio sniego likučiai. Kelią, kuriame vos prasilenkia du automobiliai, dengė mašinos dydžio nuošliaužos, todėl mėgindami išvengti kelio kliūčių, riedėjome sulig skardžio pakraščiu. Su kiekvienu mašinos šoktelėjimu vis stipriau sugriebdavau priešais esančios sėdynės atlošą, nors mintyse ir suvokiau, jog jei krisime nuo skardžio, man jau niekas nebepadės.
Taksi kelionę užbaigė užkarda, padengta nutrupėjusiais raudonais dažais, o vairuotojas pasisukęs į mane su šypsena veide pranešė, jog po dešine stūkstantis kalnas yra likęs mano kelias link Malana kaimo.
Suvokiau, jog jei krisime nuo skardžio, man jau niekas nebepadės.
Iššokus iš taksi automobilio, akimis nužvelgiau savo kelią į padangę – kalno viršūnėje esantį uždarą ir nuo pasaulio atsiskyrusį kaimelį – šiuo keliu gyventojai leidžiasi ir kyla kasdien: ar tai moterys su krepšiais ant nugaros, ar kasdieniai darbininkai su savo įranga.
Už prisilietimą pirštu – 55 eurų bauda
Valandos bėgyje jau mačiau viršūnėje stovinčias palinkusias trobeles ir išgirdau pirmuosius kaimelio garsus. Ritminga muzika ir vaikų šauksmai pasiekė mano ausis, o mano padususi dvasia vėl prisikėlė naujai ekspedicijai.
Vos įžengus į miestelio teritoriją, mane pasitiko dirbančių vyrų būrys. Perduodami cemento maišus vienas kitam, darbininkai galiausiai juos krovė ant liesų asilėlių kuprų. Vienas po kito šie pajudėdavo kalnu žemyn, nešdami reikiamas statybos medžiagas kalno apačioje esantiems gyventojams. Tuo tarpu iš apačios lynu skriejantys krepšiai į viršų tempė sunkias metalo konstrukcijas. Pagavę krepšį vyrai atrišdavo metalo strypus ir vėl paleisdavo krepšį žemyn.
Priartėjusi prie tankiai namų apstatytos kaimelio dalies, aikštėje aptikau moterų grupelę, kurioje mamos su dukromis šnekučiavosi bei dideliuose dubenyse skalbė spalvotus ir raštuotus drabužius.
Buvau sustabdyta piktų žvilgsnių bei piršto, kuris bedė į iškabą „Draudžiama įžengti – bauda 5000 rupijų“.
Norėjau prieiti ir užkalbinti šią žavingą kampaniją, tačiau tik nukėlus koją nuo pagrindinio takelio, buvau sustabdyta piktų žvilgsnių bei piršto, kuris bedė į iškabą „Draudžiama įžengti – bauda 5000 rupijų“.
Apie gyventojų keistus draudimus jau buvau informuota taksi automobilyje: „Tik nieko neliesk pirštu ar ranka, nesėsk, kur vietiniai neleidžia bei venk bet kokio fizinio kontakto su vietiniais – jiems tai šventa“. Tuo metu dar nelabai supratau, ką vairuotojas turėjo omenyje, jog jiems tai šventa.
Su vietiniais gyventojais susikalbėti buvo sudėtinga – jiems ne tik anglų kalba svetima, bet ir hindi (vienos pagrindinių Indijos kalbų) jie nemokėjo. Todėl ištraukti atsakymus apie mistiką supančias taisykles nebuvo lengva. Atradusi vietinį vertėją, pasinaudojau proga užklausti gyventojų apie jų taisykles ir po tuo slypinčią mintį.
Neliečiami, nes yra dievai
Vietinė legenda pasakoja apie šventąjį Jamlu Devta, kuris atvykęs į kalno viršūnę susikovė su čia gyvenančiu monstru. Įveikęs pabaisą, Devta tapo kaimo Dievu, o jo žmonės – šventi ir „neliečiamieji“. Nuo to laiko kaimo gyventojai siekia išsaugoti savo „tyrumą“ ir Devta suteiktą šventumą.
Padėti savo rankos negalėjau net ir ant daugelio pastatų ar griuvėsių. Vos pasukus nuo takelio, būdavau sustabdoma griežto balso ir prašymo grįžti į savo vietą. Manęs tai negąsdino, gal ir kiek žavėjo. Bet koks kontaktas su Malana gyventojais vykdavo iš toli – aš padedu pinigus ant žemės, o jie man šalia pastato vandens buteliuką. Apsikeičiam šypsenomis ir aš toliau judu savu keliu.
Bet koks kontaktas su Malana gyventojais vykdavo iš toli.
Šventieji jie būtų ar ne, marketingo gudrybes Malana gyventojai išmanė puikiai. Jau pirmosiomis akimirkomis man buvo pasiūlyta įsigyti „geriausio hašišo Indijoje“.
Pasirodo, vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių šiems gyventojams yra jų pačių auginama ir atvykėliams parduodama ši vartojimui paruošta kanapės rūšis. Jos lapus laukuose skina tiek senolės, tiek ir paaugliai, o gera reklama pritraukia ne tik patiklius turistus, bet ir pačios Indijos gyventojus.
Vestuvės vyksta tik naktimis
Nors vietiniai ir mėgsta gyventi savo privatų bei uždarą gyvenimą, kamerų šie neliečiamieji nebijo – lyg leistų pasauliui pamatyti jų mistikos nuotrupas. Senos močiutės juokiasi bei šypsosi, pajautusios susidomėjimą, o kortomis žaidžiantys vyrai pasuka savo veidus ir įsmeigia gilias rudas akis tiesiai į mano objektyvą.
Dienomis kaimas atviras visiems lankytojams, kurie paiso gyventojų taisyklių, tačiau vakare viskas užsidaro ir kalno viršūnėje lieka tik šventieji. Naktis šiems gyventojams ypatinga ir tuo, jog šiuo paros metu įvyksta vestuvių ceremonijos. Santuokos, žinoma, galimos tik tarp vietinių, o bet koks pabėgimas iš kaimo reikštų Devta Dievo bausmę.
Santuokos, žinoma, galimos tik tarp vietinių.
Malana bendruomenė uždara ir policijos institucijoms – visi konfliktai sprendžiami kaimo prezidento arba Dievo. Suprasti „tvarkos ir teisingumo“ procesą buvo sudėtinga. Vieni teigė, jog abi pusės užnuodija avies koją – kurio avis miršta pirma, tas yra pasmerktas Dievo teismo. Kiti teigė, jog visa tai nusprendžia kaimelio prezidentas, prabilęs Devta vardu. Ligoniai taip pat gydomi liaudies kalnų medicinos būdais, o sunkiausieji nešami žemyn į kalno apačioje esančią dispečerinę.
Prieš palikdama kalno viršūnę, dar kartą sustojau įamžinti savo akimis šią mistišką Indijos bendruomenę. Malana gyventojai man priminė lyg perdėtos karikatūrinės istorijos gyventojus – šventi ar tik apsimeta, tik žino jie patys. Tradiciškai suglaudusi rankas prie krūtinės bei palenkusi galvą žemyn, padėkojau vietiniams ir nusekiau kalną palydinčiais laiptais žemyn.
