Gatvės prekeiviai vaikšto su naščiais ir skrybėlėmis bandydami apsimesti autentiškesniais
Daug į Vietnamą atvykusių turistų pasipuošia tradicinėmis vietinių nešiojamomis kūgio formos kepurėmis, vadinamomis „nón lá“. Nuo XIII a. gyventojai čia tiesiog nusipindavo bambukinių vytelių pagrindą, kurį apkaišydavo palmių lapų juostelėmis. Taip paprastai buvo gaminamas galvos apdangalas, saugantis nuo svilinančios saulės, kuris išliko populiariu iki pat dabar.
Ekskursijoje, į kurią ėjome, gidės pasakojo apie daugybę šios skrybėlės panaudojimo būdų. Ją galima ne tik užsidėti ant galvos, bet ir apdengti maistą nuo musių, neštis į ją sukrautus daiktus, atsivėdinti, mosuojant išsklaidyti garus ar kvapus, o, pasidėjus apverstą kepurę ant žemės, – į ją netgi atsisėsti ir taip nesusipurvinti rūbų ilsintis lauke.
Vos pirmąjį vakarą išėjome pavalgyti, pastebėjau pro šalį einančią „vietinę“ moteriškę su tradicine kepure, kuri nešė kažką parduoti. Norėjau paslapčiomis ją nufotografuoti, bet ji nuspėjo mano ketinimus ir pati ėmė pozuoti. Apsidžiaugiau, kad internete pateikiama informacija, įspėjanti turistus būti atsargiais, neteisinga – čia juk tokie malonūs žmonės.
Oi, kaip per anksti vietinius išteisinau. Apsisukusi moteriškė jau siūlė pirkti savo nešiojamas prekes, o aš, kadangi jaučiausi skolinga už gražias nuotraukas, nebegalėjau atsisakyti. Buvome tik įžengę į Vietnamo teritoriją ir dar nežinojome vietinių kainų, todėl mus išgelbėjo nusižiūrėtos kavinės padavėjas, išbėgęs iš pastato ir pradėjęs bartis su prekeive dėl už braškes norimų nerealių sumų.
Moteriškė, aišku, supyko dėl jai sutrukdyto sandorio, bet jos labai nenuskriaudėme – už braškes sumokėjome ne keturis, o tik du kartus brangiau. Bet pamoką išmokome – ne viskas auksas, kas auksu blizga ir ne visi senoviškai apsirengę žmonės yra autentiški kaimo gyventojai.
Prekyba ir gyvenimas ant motorolerio
Taigi tokios kepurės labai populiarios tarp turistų ir gatvės prekeivių, nes atkreipia dėmesį kaip į kažką tikrai savito vietnamietiško. Be to prekeiviai dažnai savo prekes nešiojasi ant pečių. Lietuvoje mes dar turime tokį gražų senąjį žodį „naščiai“, bet baisu, kad šiuolaikiniai skaitytojai jo jau gali nebesuprasti. Tai ant pečių laikoma svirtis su dviem kabliais galuose, kur gali būti pakabinamos lėkštelės su prekėmis ar vandens kibirai.
Vietname naščiai netgi vaizduojami skelbimuose, draudžiančiuose išnešiojamąją prekybą stotyse. Nupieštas toks pas žmogelis su tradicine skrybėle ir kartele ant pečių, kokius galima sutikti ir gatvėse. Draudžiant prekybą stotyse ir traukiniuose, jais važinėti gana ramu. Ten prekybą vykdo tik rimtai lyg darbuotojai atrodantys ir turbūt kažkokius leidimus iš geležinkelių kompanijų gavę žmonės.
Ant motorolerių ne tik važiuojama, bet ir sėdima laisvu nuo darbo metu.
Didesnius krovinius populiaru gabenti ant motorolerių, kurie čia atskira gyvenimo ir darbo vieta. Kadangi Vietnamas nėra turtinga valstybė, o įsigyti motorolerį daug pigiau nei automobilį, žmonės juos perka ir naudoja nuo ryto iki vakaro.
Ant motorolerių ne tik važiuojama, bet ir sėdima laisvu nuo darbo metu, žaidžiama telefonais, susėdus bendraujama su draugais, net miegama. O daiktų ant jo galima sukrauti neįsivaizduojamus kiekius. Kartais net nusistebėdavome, kaip toks kiekis daiktų ir dar su žmogumi ant motorolerio apskritai telpa. O gulėdami ant dvirãčių transporto priemonių žmonės žavėdavo tobulu gebėjimu išlaikyti pusiausvyrą.
Ypatingasis Vietnamo gėrimas – kava su kiaušiniu
Prieš keliaudami prisiskaitėme, o čia labai norėjosi paragauti vietinės įdomybės – kavos su kiaušiniu, vietnamietiškai vadinamos „cà phê trúng“. Kavos ir kiaušinio derinys buvo sugalvotas apie 1940 m. Vietnamo sostinėje Hanojuje, kai šalyje kažkodėl trūko pieno, o kavą norėjosi pabalinti. Vėliau tokia kava išpopuliarėjo visame Vietname, besidžiaugiant, kad kiaušinių čia niekada netrūksta.
Bet ne taip paprastai mes tos kavos gavome. Dažniausiai kavinėse siūlydavo tik įprastos kavos su kondensuotu pienu, todėl teko paklausti ekskursijas mums vedusių gidžių rekomendacijų ir po to lankyti jų nurodytas kavines.
Pradžioje kavos ir kiaušinių derinys man skambėjo keistai. Paragavusi gėrimo, savo nuomonę pakeičiau. Kol nežinojome gamybos proceso subtilybių, atrodė, kad tai tiesiausias kelias į salmoneliozę, bet, geriant gerai paruoštą kavą, pavojaus tiek pat, kiek valgant vidutiniškai iškeptą kepsnį ar kiaušinį, kurio baltymas jau sutvirtėjęs, o trynys dar šiek tiek skystokas.
Kavos ir kiaušinio derinys buvo sugalvotas apie 1940 m.
Plakamas kiaušinio trynys po truputį kaitinamas, taip jį pasterizuojant ir užkertant kelią galimoms ligoms. Kai plakant pasiekiama purių putų konsistencija, jos sumaišomos su kondensuotu pienu ir tiršta puta šaukštu kraunama ant kavos viršaus. Viskas atrodo labai skaniai, o paragavus net kiek primena crème brûlée. Tokią kavą mėgdavome gerti net ne kaip gėrimą, o kabinti šaukšteliu kaip desertą po valgio.
Lietuvoje ilgais nagais didžiuojasi moterys, o Azijoje ir vyrai
Gyvendami Taivane jau žinome, kad čia net vyrai nekerpa nagų trumpai. Ilgesni nagai rodo, kad žmogus nedirba fizinio darbo, kuriam tokie trukdytų. Reiškia – yra pakankamai turtingas, kad leistų sau tokią prabangą. Bet Taivane nagai paauginami vos šiek tiek ilgesni. Tam, kam įdomu, pastebės, bet darbui netrukdys. Vietnamiečiai kol kas mėgsta kraštutinumus.
Daug vietnamiečių dar užsiima žemės ūkiu ar dirba kitus „juodus“ darbus. Kaimo žmonės ilgų nagų neaugina, nes jie būtų nepatogūs ir labai gąsdintų, kad nagai kur nors užklius ar nulūš. Be to prisidėtų ir užduotis visą laiką išlaikyti juos švarius – paprasti darbo žmonės neturi kada užsiimti tokiais niekais.
Jiems tai gerai susiklosčiusio gyvenimo, statuso, prabangos požymis.
Bet, jei vietnamietis jau išvažiuoja iš kaimo į miestą ir dar suranda darbą, kuriame galima išsaugoti švarias rankas, jis būtinai puikuosis ilgais nagais. Jiems tai gerai susiklosčiusio gyvenimo, statuso, prabangos požymis.
Kartais sau net keldavome klausimus – kaip vyrai su tokiais nagais iš vis sugeba neapsidraskyti ir dar žinutę telefone parašyti ar vairuoti? Nagai švarūs ir išpuoselėti, o savo kasdienius darbus daryti, matyt, įprantama. Toks savo sėkmės parodymas nieko nekainuoja, o į akis krenta, todėl ir su nepatogumais susigyvenama.
Gal sutriaukšime po kojytę?
Turgus Vietname – atskira istorija. Čia praktiškai kiekvienas šaligatvis gali virsti prekyviete. Hanojaus valdžia paskelbė norinti grąžinti šaligatvius pėstiesiems, išvaduodama juos nuo prekybos ir transporto priemonių stovėjimo. Bet kol kas tik gatvės savaitgaliais kai kur užtveriamos eismui ir tampa pėsčiųjų zonomis. Būdami mieste nepastebėjome, kad žmonės jaustų kažkokius kitus suvaržymus.
Prekeivių ir kilnojamų „restoranų“ buvo kiekviename žingsnyje. Vienur ant dujinės krosnelės kažką virė ir iškart parduodavo valgymui ant mažų kėdučių susėdusiems žmonėms, kitur – kirto vištoms galvas ar kapojo kaulus. Labai įdomi patirtis tokioje gyvoje gatvėje pasivaikščioti. Vienintelis trūkumas, kad tada dažniausiai reikia eiti gatve, nes šaligatvius užima parduotuvės ar kavinės.
Kaip ir Taivane, Vietname labai mėgstamas užkandis yra vištų kojos. Ir mes susigundėme jų paragauti. Manęs, tiesa sakant, toks užkandis nesužavėjo. Tik kauliukai ir oda, taigi daug vargo bandant taip pavalgyti. Bet vietiniai mėgsta tuos kauliukus patriaukšinti.
Sakoma, kad nors valgant vištų kojas reikia laiko, pastangų ir kantrybės, bet už viską atlyginama labai puikaus skonio patirtimi. Kojų matėme ir supakuotų kaip greiti užkandžiai mažose šalikelių parduotuvėse ir skrudinamų turguose.
Lankydamasi šioje socialistinėje šalyje aš mieliau rinkausi ryžius su ta pačia kepta vištiena. Ir skonis įprastas, ir pavalgyti galima lengviau bei sočiau. Todėl pasakojimą baigiu gerdama tradicinę kavą ir atsisveikindama lengviausiai išmoktu vietnamietišku žodžiu „Cảm ơn“ (tarti „kamon“, t. y. ačiū). Cảm ơn už dėmesį.
