Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“
Ir nors „Saulėlydžio“ karštinė jau seniausiai praėjo, bet noras prasukti pro knygose aprašomus Forks, La Push miestelius, miškus ir laukinius paplūdimius niekur nedingo.
Tik štai mažytis niuansas – nė viena filmo scena nebuvo filmuota šiose vietose. Bellos namai ir vampyrų irštva filmuotos Portlande ir aplink jį, o vietoje La Push paplūdimio žiūrovams buvo prakištas Canon paplūdimys. Nebijokite, prasisukome ir ten, tik jau kitą dieną.
Galima nesunkiai suprasti, kodėl knygų autorė pasirinko šį Dievo pamirštą kampelį. Vašingtono valstija iškrentančių kritulių kiekiu perspjauna net Lietuvą. Lyja čia visada, kada nesninga. Augmenija bujoja nevaržomai, miškai praktiškai neįžengiami. Net jei tai nuvirtęs rąstas, kelmas ar tiesiog akmuo – ant jo gausiai želia samanos, ant samanų paparčiai, o šalia jų stiebiasi gėlės. Viskas beveik nuolat skendi rūke, kurį retai ir tingiai kartais bando praplėšti saulė.
Prisižiūrėję kitų keliautojų rekomendacijų nutarėme aplankyti Flaterio kyšulį – patį šiaurės vakariausią JAV tašką. Oras nelepino, lietus, protarpiais rūkas, matomumas – ne pats dėkingiausias grožėjimuisi gamta.
Kirtome nedidelį pakrantės kaimelį, nelabai kreipdami dėmesį į ženklus ir įspėjimus. Kas labai greitai atsirūgo, kai Flaterio kyšulio stovėjimo aikštelėje privažiavo šerifas ir žiūrėdamas į mus ėmė kažką užsirašinėti.
Sėdime mašinoje ir kontempliuojame idėjas, kuo tokios garbės nusipelnome. Lietus pliaupia, lipti iš mašinos nei šerifas, nei mes didelio noro neturime. Po kelių minučių pamatėme, kad tokio paties dėmesio susilaukė ir kiti automobiliai.
Šoferiukas pagaliau susikaupė ir nulėkė aiškintis, kokiu būdu ir ką sugebėjome pažeisti. Paaiškėjo, kad 15 km atgal, indėnų kaimelio informaciniame turistų centre turėjome išsipirkti rekreacinį bilietą (angl. recreational pass). Čia buvo šioks toks siurprizas, nes per beveik 10 metų kelionių po Ameriką buvome jau įpratę, kad visi mokesčiai už viską renkami vietoje arba prie pat įvažiavimo, kas keli žingsniai nurodant kiek, kur ir kam reikia sumokėti.
Pasakius, kad nežinojome ir galime tuoj pat nusipirkti – šerifas abejingai pasakė – nesvarbu dabar jau, duodu įspėjimą, bet jei dar kart pagausiu – bus bauda. Kur jis mus gaudys ir kada nežinau, bet rizikuoti nesinorėjo. Pasivaikščiojome, pasigrožėjome kvapą gniaužiančiais laukiniais vaizdais ir dėl viso pikto grįžome į kaimelį ir išsipirkome tą nelemtą metinį pasą už 20 pinigų. Nesinorėjo Manitu užrūstinti.
Kaip bebūtų – man ši vieta buvo viena iš pačių gražiausių aplankytų šioje kelionėje, ir jei tik bus galimybė, būtinai norėčiau grįžti mažiau debesuotą dieną.
Ropoti po tuos neįžengiamus miškus, ieškoti nuostabiai gražių krioklių, įspūdingų skardžių ir laukinių paplūdimių buvo grynas malonumas. Kad esame perlyti kiaurai pajautėme tik vakare, susėdę į mašiną.
Atvykę į fantastiškai mielą moteliuką dar prisėdome prieangyje pasigėrėti lietumi. Tuoj pat prisistatė gerokai įkaušęs vietinis jaunuolis, matyt ieškantis sugėrovų vakaro uždarymui. Tokiam intymiam bendravimui jėgų neturėjome.
Vairuotojas skystai sumelavo, kad nevartoja (manęs tiesą sakant niekas ir neklausė). Naujasis bičiulis įtariai pažvairavo į mane, supratingai linktelėjo mano bendrakeleiviui ir liūdnai nuspūdino šalin.
Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“
