– Kaip kovos atsirado tavo gyvenime? Ar tai buvo sena svajonė, atvijusi gyventi į Tailandą?
– Daug metų dirbau asmenine trenere Dubline. Aš padėdavau žmonėms tobulinti savo kūnus. Mums su vyru persikrausčius į Tailandą, pirminis planas buvo toks pats – dirbti asmenine trenere. Tačiau atsitiko taip, kad patyriau traumą – turiu kaklo išvaržą. Dabar nebegaliu kilnoti svorių, tad pradėjau ieškoti naujų sporto šakų, kurioms mano išvarža trukdytų mažiau.
Muai tai kovos man visada patiko, tačiau, niekad nebuvau kovojusi. Kadangi jau gyvenome Tailande, kur muay tai yra labai populiari sporto šaka, nusprendžiau ją išmėginti pati. Juolab kad ir mano turima trauma šioje sporto šakoje man beveik netrukdo.
– Kas paskatino ruoštis tikroms muai tai kovoms ringe?
– Kai pradėjau treniruotis, tai tikslo būti kovotoja nebuvo. Muai tai treniruotės man buvo tiesiog puikus būdas išlaikyti gerą fizinę formą. Tačiau po poros mėnesių pradėjau jausti nuobodulį kovodama su bokso kriauše. Aš paklausiau savo tuometinio trenerio, ar, jo nuomone, aš galėčiau kovoti. Mano treneris sakė, kad man prireiks bent metų pasiruošti pirmai kovai ringe, nes turiu priprasti prie skausmo. Ir tik tada atėjo kiek gąsdinantis suvokimas, kad tikroje kovoje ir man skaudės. Tačiau mano entuziazmas neišblėso.
Trenerio atsakymas man buvo nepriimtinas, ir aš nusprendžiau pasitikrinti savo galimybes pas kitą mokytoją. Naujasis treneris, įvertinęs mano pasiruošimą ir norą būti kovotoja, pradėjo mane spausti ir negailėti, priešingai nei pirmasis treneris, norėjęs prie kovos patirčių mane pripratinti per metus laiko. Bet kovoje juk nėra vietos gailesčiui. Taigi, mano antrasis treneris jau po savaitės išbandymų pažadėjo mane kovai paruošti vos per mėnesį!
– Kaip manai, kokie būdo bruožai būdingi kovotojams? Ar tik „muštukai“ gali priimti sprendimą išbandyti save ringe?
– Aš atsidūriau kovotojų aplinkoje, pamačiau, kaip ruošiamasi kovoms. Pati turėjau didžiulę baimę kovoti, tačiau užsimaniau išmėginti save. Nors iki tol aš niekad nesu su kuo nors susimušusi. Net mokykloje niekad neįsivėliau į muštynes. Pamenu, kad kartą gavau per veidą mokyklos laikais, bet tiesiog nusisukau ir nuėjau – nepuoliau atgal.
– Tai koks turi būti tikro kovotojo mentalitetas?
– Kovotojas negali parodyti, kad skauda, kad pavargo. Jei gauni spyrį, turi jį priimti taip, lyg jis tau nieko nereikštų. Susvyravimas parodys tavo silpnybę priešininkui. Tailande sakoma, kad reikia kovoti iš širdies – tai reiškia, kad turi būti narsus ir nepasiduoti. Tai tajams labai svarbu.
– Kaip jautiesi prieš išeidama į ringą?
– Nervinuosi labai! Atrodo, kad net apsivemsi iš nervų ir nė žodžio nepratarsi tiems, kas tave kalbina. Bet kai savęs klausiu, ar noriu apsisukti, viską palikti ir pasiduoti – tai ne. Nė sekundės nenorėjau pasiduoti ir išeiti!
– Kiek laiko trunka paruošti muai tai kovai?
– Kovotojai Tailande paruošiami labai greitai. Jie turi itin daug kovų, dažnai kovoja, bet mokomasi tik per praktiką ringe.
– Nori pasakyti, kad neanalizuojami priešininkai?
– Ne! Tu nieko nežinai apie savo priešininką – jį pamatai tik ringe. Nors prieš kovą ir paruošiami reklaminiai plakatai su nuotraukomis, vardais, sporto klubu ir svoriais, bet tai mažai ką tereiškia. Prieš pat kovą tavo priešininkas gali būti pakeičiamas kitu, o tokiu atveju svorio kategorijos gali smarkiai skirtis. Gali būti net taip, kad tai nėra pradedantysis kovotojas, nors taip ir pristatoma. Mano pirmoji kova buvo su mergina, turėjusia daugiau kaip 10 kovų. Negana to, ji buvo už mane aukštesnė bei sunkesnė. Antroje kovoje situacija buvo tokia pat, o svorio skirtumas dar didesnis.
Mano kovas filmavo mano vyras – aš galiu atsukti įrašą, pažiūrėti, kas buvo padaryta ne taip. Tačiau visa tai yra mano iniciatyva, treneriai tuo nesirūpina ir neskatina, neskiria laiko kovos permąstymui.
– Ar yra dar kokių nors stiprių skirtumų tarp tajų ir vakariečių trenerių?
– Kovotojams labai svarbi pagarba – mokytojui, priešininkui. Po kovos nusilenkiama vienas kitam, apsikabinama ir viskas, kas buvo, lieka ringe. Treniruočių aplinka čia ypatinga – beveik visi treneriai yra buvę kovotojai, turėję daug kovų. Kai kurie net daugiau kaip 500! Vienas iš mano mokytojų buvo aštuoniolikmetis, turėjęs virš 300 kovų. Pavyzdžiui, Europoje yra mažiau įprasta, kad kovotojai turėtų tiek daug kovų.
– Koks jaunas! Kaip manai, kokio amžiaus jis pradėjo kovoti, kad spėjo tiek daug kovų dalyvauti?
– Berniukai kartais pradeda kovoti vos nuo 6 metų. Žmonės čia gyvena neturtingai, o kovos yra vienas iš pagrindinių būdų užsidirbti pinigų, išlaikyti šeimą ir save. Maža tokių, kurie kovotų dėl pašaukimo – viskas dėl pinigų. Tradiciniai neturtingų berniukų pasirinkimai yra būti vienuoliu, kai pragyvenimas nieko nekainuoja ir atsiranda galimybė studijuoti universitete. Kitas pasirinkimas yra tapti kovotoju, gauti grynųjų ir pasirinkti, kaip juos išleisti, pačiam.
Tailande yra nemažai ir merginų, kurios kovoja mui tai ringe. Tačiau, dažniau merginos kovoti pradeda vyresniame amžiuje nei berniukai – baigusios mokyklą ar įstojusios į universitetą, kada labai trūksta pinigų.
– Ar esi sutikusį tajų kovotojų, kurie būtų iš pasiturinčių šeimų?
– Ne, dažniausiai kovoja tie, kuriems trūksta pinigų. Kovotojai net kovoja kuo dažniau – kas dvi savaites, nes už kiekvieną kovą, laimėtą ar pralaimėtą, gaunami pinigai.
– Kovas žiūrintys turistai dažnai turi įsitikinimą, kad kovos netikros ar režisuotos. Ar egzistuoja kokie nors susitarimai muai tai ringe?
– Daug merginų kovose nenaudoja alkūnių, nes jei bus pramušta gili žaizda, tai jos ilgą laiką negalės kovoti ir uždirbti pinigų. Kai ruošiausi pirmai kovai, treniruočių metu mokiausi kovoti su alkūnėmis, tačiau prieš pat kovą treneris mane įspėjo, kad ši kova bus be alkūnių. Tai buvo išankstinis mūsų kovos susitarimas, nors man ir netikėtas.
Būna atvejų, kai jau po ketvirto raundo būna žinoma, kas laimės kovą, ir paskutinis raundas praleidžiamas tik trepsint. Abu treneriai pasako savo auklėtiniams, kad nebekovotų.
– Kaip galima pasakyti pralaiminčiai pusei, kad nebesiimtų veiksmų?
– Sunku tai suprasti. Galbūt tai pagarba priešininkui tais atvejais, kai akivaizdžiai pralaimima, arba užkulisiniai susitarimai.
– Tradiciškai boksas buvo vyrų sportas. Ar dabar moterys kovotojos turi tiek pat pripažinimo, kaip ir kovotojai vyrai?
– Yra nemažai skirtumų tarp vyriškų ir moteriškų muai tai kovų. Skiriasi laikas ringe – merginos kovoja trumpiau. Ir eidamos į ringą merginos nelipa per virvių viršų, kaip daro vyrai. Moterys lenda po virvėmis. Be to, Bankoke moterims kovotojoms neleidžiama kovoti visuose bokso stadionuose – yra tik pora, kur moterų kovos leidžiamos. Tačiau Čiang Majaus mieste, kur ilgą laiką treniravausi aš, tokių apribojimų nėra.
Negana to, kad egzistuoja visi šie apribojimai moterims kovotojoms, jos ir už kovas gauna perpus mažesnį užmokestį nei vyrai. O ir pats užmokestis paprastai dalijamas į kelias dalis: mokytojui, sporto klubui ir kovotojui. Dar viena dalis, kurios dydžio negaliu patikslinti, atitenka tarpininkams, kurie suveda kovoms skirtingų trenerių kovotojus.
– Treniruotis muai tai Tailande nėra pigu. Ar tajams galioja tie patys įkainiai ir taisyklės, kaip užsieniečiams kovotojams?
– Taip, treniruotės užsieniečiams kainuoja nuo 8 000 batų, kas yra beveik vidutinis atlyginimas Tailande, iki 15 000 batų per mėnesį. Tačiau, tajai uždirba pinigus sporto klubui, todėl jie nemoka už treniruotes, o atsiskaito po kovų. Nors yra ir vakariečių, kurie atstovauja sporto klubams, nemoka už treniruotes, tačiau ne visada gali atsisakyti kovos, nes yra įsipareigoję klubui.
– Minėjai, kad prieš pirmą kovą susitarėt, kad nekovosit su alkūnėmis. Kaip manai, ar dažni atvejai kad susitariama tiesiog dėl kovos baigties?
– O taip, gali būti. Būna atvejų, kad kovose, kai nėra nokauto, laimėtojas pasirenkamas nepriklausomai nuo to, kas pasirodė geriau. Vyksta daug statymų – vietiniai vyrai labai įsitraukia į lažybas, tad jiems labai svarbu, kad laimėtų tas, už kurį pastatyti pinigai.
– Pakalbėkim apie pinigus. Ar didelius pinigus kovotojai uždirba ringe?
– Už savo kovas gavau nuo 1500 iki 2500 batų. Tačiau, nepamirškime, kad kovotojai vyrai uždirba dvigubai daugiau.
– Kaip į tavo pasirinkimą būti kovotoja reaguoja šeima?
– Mano namiškiai Lietuvoje nesupranta mano pasirinkimo, bet aš juos suprantu. Kovos menai yra tikrai ne kiekvienam. Man anksčiau taip pat nepatikdavo net žiūrėti kovų! O didžiausio palaikymo sulaukiu iš savo vyro.
– Irma, koks tavo tikslas? Ar seksi savo trenerių pėdomis ir skaičiuosi kovas šimtais?
– Aš noriu turėti 20 kovų. Kol kas turėjau tik tris. O grįžusi į Airiją, kur gyvenau prieš Tailandą, norėčiau būti muai tai trenere. Nemanau, kad ruošiu žmones kovoms, bet muai tai treniruotės dėl geros fizinės formos man atrodo puiki mintis.
