Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“.
Grįžkime į Winthrop, kuriame kaip tik praleidome naktį. Pramiegoję motelio tiekiamus nemokamus pusryčius, išdidžiai nuskubėjome į žaislinę miestelio gatvę išbandyti salūnuose teikiamų gėrybių.
Aš žinau, kad ne visada elgiamės protingai bei logiškai, bet neadekvatūs eksperimentai kartais atneša įdomių potyrių. Siatle paragavę įspūdingo skonio eggs benedict, eksperimento dėlei jų užsisakinėjome visada, kai tik pasitaikydavo galimybė. Tokių galimybių buvo bent trys. Taip gerai, kaip Sietle, jau neradome. Užtai kartelį pasitaikė taip blogai, kad realiai tikėjausi jei ne salmoneliozes, tai bent jau lengvo apsinuodijimo. Aišku proto nuo to nepadaugėjo, tad ir šį rytą jų užsisakėme.
Truputį painspektavę vietines suvenyrų parduotuves ir knygynus, nušvilpėm Šiaurės Kaskadų nacionalinio parko link. Oras ir vėl nei stebino, nei lepino. Dangus apsiniaukęs, protarpiais lietus, o kylant į kalnus – jau ir sniegas. Šis kelias buvo atidarytas vos prieš porą savaičių. Dauguma įspūdingųjų apžvalgos aikštelių vis dar palaidotos po sniegu ir uždarytos.
Buvome visiškai vieni tarp didingų ir niūrių kalnų.
Šioje kelionėje išmokę nepasiduoti ir eiti prieš sistemą, palikome mašiną prie užtvaro, užkertančio kelią į nuostabią atodangą. Perlipę užkardą, nužygiavome pėsčiomis. Už kelių minučių sutikome grįžtančią triukšmingą ir tvirtai sudėtą amerikiečių šeimynėlę (kaip iš filmų), o toliau buvome visiškai vieni tarp didingų ir niūrių kalnų.
Kažkas nerealaus sėdėti ant uolos krašto, kvėpuoti gaiviu ir tyru kalnų oru, klausytis tylos ir nedrąsių pavasario garsų. Aš nemoku net nupasakoti tos kalnų ramybės, kai tuo pačiu metu rodos negirdi nieko ir girdi viską.
Net neabejoju, kad saulei šviečiant viskas atrodytų dar įspūdingiau, tačiau sunkus ir pilkas dangus kūrė savo įtaigią nuotaiką. O įvertinant, kad saulėtą ir šiltą dieną šį nuostabų gamtos kampelį tektų dalintis su kokiu šimtu turistų, manau, mums žiauriai pasisekė.
Lekiant vakarų kryptimi pasiekėme ir pirmuosius ežerus bei užtvankas. Man asmeniškai labiausiai patiko Diablo ežeras ir to paties pavadinimo užtvanka. Šis nuostabus turkio spalvos ežeras, yra labai mėgstamas turistų, garsus gausia upėtakių populiacija bei tuo, kad netoliese, gaisrų stebėjimo bokštelyje, 63 dienas praleido rašytojas Jackas Kerouacas.
Vyrukas parsisamdė į stebėtojus, tikėdamasis, kad vienatvė, atsitolinimas nuo pagundų (alkoholio ir narkotikų pavidale) padės jam rašyti. Ir nors rašyti veikiamam gamtos didybės ir abstinencijos jam nesisekė, tačiau ši patirtis vėliau nugulė dvejose jo knygose.
Pralėkę visu Šiaurės Kaskadų greitkeliu vakarop grįžome į Siatlą. Paskutinei vakarienei išsirinkome jūros gėrybių restoraną gretimoje Takomoje, ant įlankos kranto. Prisikirtome pasakiškai skaniai, keldami sau ūpą pokalbiais apie ateities keliones. Ir ko jau visiškai nesitikėjome – naktį, važiuojant į viešbutį, tarsi atsisveikinant prieš pat automobilį iššoko gražuolis baltauodegis elnias.
Daugiau kelionių po JAV rasite tinklaraštyje „Zuikių kelionės“.
