Širdį traukiantys Himalajų kalnai
Kažkas mane traukė link kalnų. Nelabai planuotai, bet turėdama stiprų ketinimą žygiuoti po 3 mėnesių keliavimo aš atsidūriau Indijoje – Vakarų Bengalijoje.
Keliaudama po Indiją, vidutinio sunkumo žygyje pamačiau aukščiausias pasaulyje kalnų viršūnes: Everestą (8850 m), Kančendžangą (8586 m), Lhocę (8516 m) ir Makalu (8481 m). Ši viršukalnių šeima dėl savo unikalios išvaizdos dar yra gerai žinoma kaip „Miegančioji Buda“.
Apie netikėtą pažintį, pasirinkimą keliauti į Indiją, pirmuosius įspūdžius atvykus bei patirtis kalnuose pasidalinsiu šiame pasakojime. Taip pat įspūdžiais ir filmuota medžiaga apie Indiją bei kitas aplankytas šalis dalinuosi savo instagram paskyroje.
Kodėl Indija?
Indija – tai šalis, dvelkianti dvasingumu, kvapais ir skoniais. Tai šalis, kurioje pabuvus nori nenori pergalvoji savo vertybes. Tačiau išgirdus žodį „Indija“ ne dažnai pirmas vaizdas, kuris mums iškyla prieš akis, būna nepaprasto grožio gamta ir kalnai.
Nors dar būdama Lietuvoje praktikavau jogos asanas ir Indija man būtent asocijuojasi su joga, šį kartą aš nusprendžiau į šią šalį patraukti visai dėl kitokių priežasčių. Taigi, kodėl būtent Indija? Mane patraukė Himalajų kalnai.
Kodėl kalnai Indijoje, o ne Nepale?
Pastaraisiais metais aš tiesiog leidau gyvenimui tekėti savo tėkme, per daug neplanuojant ir nesikišant, tačiau atmerktomis akimis stebint gyvenimą ir priimant naujas galimybes. Taip nutiko ir su Indija.
Pirma mintis apie kalnus gimė tada, kai išsiruošiau keliauti į Nepalą. Tai buvo mano pirma aplankyta šalis šioje kelionėje. Kolegos ir draugai išgirdę, kad vykstu į Nepalą, dalinosi savo svajonėmis pamatyti Everestą ir Anapūrną. Dar būdama namie pasižiūrėjau filmą „14 peaks: nothing is impossible“ ir per daug nesijaudindama apie tinkamą pasiruošimą supratau, kad šioje kelionėje aš tikrai nuvyksiu į Himalajus. O kada, jeigu ne dabar?
Mintyse žinojau, kad kalnai manęs laukia, tik kaip, kur ir kada tai įvyks, aš neįsivaizdavau.
Visgi į Nepalą vykau dėl Vipassana meditacijos, todėl laiką skyriau būtent tam. Prisipažinsiu, jau pirmą dieną Vipassana meditacijos stovykloje mano mintys nesustojo vietoje ir ragino iš čia greičiau skubėti į kalnus. Tačiau meditaciją tęsiau ir kalnus palikau ateičiai. Taigi mintyse žinojau, kad kalnai manęs laukia, tik kaip, kur ir kada tai įvyks, aš neįsivaizdavau.
Kelionė tęsėsi, po Nepalo aš išvykau į Šri Lanką ir būtent ten, indiškame restoranėlyje, sutikau indą, kurio dėka ir atsidūriau Indijoje, kažkur Himalajuose.
Netikėta pažintis su indu Šri Lankoje
Keliaujant dažnai susipažįstu su žmonėmis iš viso pasaulio, tačiau ši pažintis buvo šiek tiek kitokia. Su drauge atvykome į miestelį Šri Lankoje, kuris yra apsuptas kalnų, todėl jame buvo kur kas vėsiau nei likusioje Šri Lankos dalyje. Vakarais temperatūra nukrisdavo iki 7 laipsnių šilumos.
Kalendamos dantimis, ieškojome, kur susišildyti ir pavalgyti. Mūsų akis patraukė indiškas restoranas. Atvykusios ten užsisakėme masala arbatos. Belaukdamos pagrindinio patiekalo, mano akis vis traukė didelis stalas, prie kurio sėdėjo 10–15 žmonių grupė. Kartais mano akys susitikdavo su moterimi, kuri už to stalo sėdėjo.
Pavalgėme sočiai. Beeinant prie padavėjo susimokėti už vakarienę pastebėjau, kad ta pati moteriškė kažką sušnibždėjo šalia sėdinčiam vaikinukui į ausį ir jau po kelių sekundžių jis prisistatė prie manęs.
Drąsus, jaunas vyrukas iš Indijos prisistatė Tanmay vardu. „Tan – angliškai reiškia įdegęs, May – gegužė“, – prisistatė jis. Tanmay – tai keliautojas, kuris gauna pinigų už tai, kad keliauja. Nieko sau, pagalvojau mintyse. Va čia tai darbas.
Jis taip pat yra sertifikuotas parašiutininkas ir vedlys į kalnus. Ekstremalioji jo pusė taip pat man pasirodė artima. Apsikeitėme instagramo paskyromis ir jau po kelių savaičių aš nusipirkau lėktuvo bilietus į Indiją. Sakau aš, nes draugė, su kuria keliavau Šri Lankoje, nusprendė grįžti į Europą, o aš ir toliau tęsiau keliavimą po Aziją.
Ši atsitiktinė pažintis man atvėrė galimybę pamatyti Himalajus, tik ne iš Nepalo pusės, o iš Indijos.
Į Indiją ryžausi keliauti viena, bet nepraleidau progos pakalbinti brolį, kuris tuo metu buvo Lietuvoje.
Pirmieji įspūdžiai keliaujant į Indiją
Indija mane pasitiko su trenksmu. Visų pirma – likus 20 minučių iki vartų užsidarymo, manęs nenorėjo įleisti į lėktuvą. Kodėl? Turėjau vizą, visus reikalingus dokumentus, susijusius su COVID-19, tačiau neturėjau atgalinio bilieto iš Indijos. Kodėl niekur nemačiau tokios informacijos, kad reikalingas atgalinis bilietas? Kodėl vietinis žmogus man to irgi nepasakė? – tokios mintys šokinėjo galvoje.
Pradėjau panikuoti paraginta pasitraukti iš eilės ir grįžti į ją turint atgalinį bilietą. Laikas mane labai spaudė. Apėmusi panika nepadėjo efektyviai veikti. Man drebėjo rankos, akyse kaupėsi ašaros.
Nors kelionėse esu drąsi ir viskuo pasirūpinu pati, tačiau tą akimirką atrodo lyg pamiršau, kas esu ir kaip atsitraukti nuo visos šios neplanuotos situacijos. Džiaugiuosi, kad paskambinau Tanmay (indui gidui) ir jis likus 3 minutėms iki vartų užsidarymo man tiesiog užrezervavo bilietą. Kur? Jau nebeatsimenu. Tik atsimenu, kad su dideliu palengvėjimu kažkaip atsidūriau lėktuve.
Nusileidus Čenajaus mieste, toliau kelionė tęsėsi traukiniu į Keralą, kur savaitę praktikavau jogą. O toliau jau manęs laukė skrydis į Indijos šiaurės rytus – Kalkutą, susitikimas su broliu ir kelionė traukiniu bei kalnų džipais į išsvajotuosius Himalajus.
Dar norėčiau paminėti faktą, kad keliaujant Indijoje reikėtų nepamiršti, kad filtruotas vanduo, tai nėra vanduo iš parduotuvės. Be to, jis taip pat gali sukelti stiprų apsinuodijimą. Taigi, paminint tai, dar pridursiu, kad šioje kelionėje praleidau ir porą dienų indiškoje ligoninėje.
Indijoje reikėtų nepamiršti kad filtruotas vanduo, tai nėra vanduo iš parduotuvės ir jis taip pat gali sukelti stiprų apsinuodijimą.
Žinoma, buvo baisu, viskas kitaip, didelis žmonių skaičius daug kvapų, šurmulio. Tai tik mano antra diena Indijoje ir aš jau ligoninėje! Tačiau džiaugiuosi, kad buvau ne viena ir manimi puikiai pasirūpino Tanmay, kuris mane ir nugabeno iki ligoninės.
Pasiruošimas žygiui ir pirmieji įspūdžiai
Nors visą reikiamą inventorių nusipirkome 30 min. prieš užsidarant Decathlon parduotuvei, viskas buvo puiku. Batai kojų nenutrynė, raumenų pernelyg stipriai neskaudėjo.
Indijos gamta – nuostabi. Buvo taip gera išvykti iš Kalkutos miesto. Aš nesu didelių miestų gerbėja, todėl palikus šurmulį, užterštą orą užnugaryje, labai džiaugiausi galėdama praleisti savaitę kalnuose. Per 6 dienas nužygiavome 65 km ir pakilome į 3636 m aukštį. Pasirinkome taip vadinamąją Sandakphu Phalut Trek, kurio metu matėme 4 aukščiausias pasaulyje viršukalnes.
Buvo šiek tiek juokinga šnekėti su žmonėmis, kurie taip pat kopė ir pasakojo istorijas, kaip jie šiam kopimui ruošėsi pusę metų. Kas dieną ne tik eidavo aktyviai vaikščioti, bet ir laipiojo laiptais aukštyn bei žemyn. O aš? Brolis? Ne. Tiesiog nėrėme į šį nuotykį stačia galva.
Ką patyriau būdama Indijos kalnuose?
Gidas mane tikino, kad kalnai yra kaip terapija. Daug korporacijose dirbančių žmonių išeina į kalnus susibalansuoti ir rasti vidinę ramybę. Vidinę ašį. Einant buvo visko, nuovargis kėlė kažkokias neišspręstas vidines problemas.
Laikas kalnuose leido geriau pažinti save. Iš pradžių aš nedrįsau sau pripažinti, kad pavargstu ir neprašiau stabtelėti atsikvėpti. Galvoje grojo muzikinė plokštelė, kuri mane tikino, kad esu stipri ir sustoti man nereikia. Tačiau tai supratusi pradėjau žvelgti į šią „stiprybę“ iš kitos pusės. Taip pat suvokiau, kaip svarbu žmogui yra klausytis savo kūno ir vidines ambicijas kartais atidėti į šoną.
Laikas kalnuose buvo laukinis, valgėme rankomis.
Laikas kalnuose buvo laukinis, valgėme rankomis. Tiesa, indai ir restoranuose valgo rankomis. Šalome ir šildėmės prie laužo gerdami arbatą. Mūsų kelionę lydėjo šunys, o anot indiškos mitologijos, jei šunys tave lydi į Himalajus, tai simbolizuoja tiesos atradimą. Taip pat yra tikima, kad kalnuose žmonės sutinka tikrąjį save, nes kalnai yra jų atspindys.
Kadangi šis maršrutas driekėsi palei Nepalo sieną, ne kartą kirtome ir ją. Taigi neplanuotai ir vėl teko pabuvoti Nepale. Kalnuose gyvenantys žmonės visai kitokie, jie man labiau priminė nepaliečius nei indus. Eidami matėme Everestą, taip pat kalnų virtinę „Miegančią Budą“. Po 6 dienų kalnuose sėkmingai grįžome į stovyklavietę.
Kalnuose buvo netikėtumų
Kai užkopėme į viršūnę, vietiniai žmonės mums pasiūlė pasivažinėti džipu kalnų keliukais. Manau, tai ir buvo pati baisiausia kelionės dalis. Eidama savomis kojomis, jaučiausi kur kas saugiau nei sėdėdama mašinoje ir matydama, kaip skardžiu žemyn rieda dideli akmenys.
Taip pat supratau, kad reikia gerbti kalnus ir elgtis apgalvotai.
Taip pat supratau, kad reikia gerbti kalnus ir elgtis apgalvotai. Žmonės mėgsta vienus dalykus, kitų nemėgsta, tačiau gamtoje ne viskas yra pagal mūsų norus.
4-tąją kelionės dieną vienai kartu keliavusiai moteriai staiga kraujyje pradėjo kristi deguonies kiekis, ji aimanavo, prašėsi pagalbos. Džiugu, kad mus lydėjo profesionalai ir jai laiku buvo suteikta reikiama pagalba.
Kiek laiko truko mūsų kelionė Indijoje?
Mes su broliu Indijoje praleidome 28 dienas, kas, anot vietinių, yra labai trumpas laikas. Tikrai neaplankėme žinomiausių Indijos vietų, bet turbūt šios kelionės tikslas ir nebuvo toks – pamatyti viską. Visgi Indija yra 50 kartų didesnė už Lietuvą ir ten neatsidūrus kartais sunku įsivaizduoti, kokio iš tiesų masto yra ši šalis. Indija pagal plotą yra septinta valstybė pasaulyje ir antra pagal gyventojų skaičių. Tad Indijoje galima labai daug ką tyrinėti ir patirti.
