Savitas kiekvieno krašto klimatas, maistas, tradicijos ir bet koks kitas išskirtinumas yra tai, ko ieško tikras keliautojas.
Šį kartą apie tai, kaip keliavau Vietname. Ne viena, o su tėčiu. Nuotykiai jį patys susirasdavo, o aš visuomet norėjau būti tų nuotykių sūkuryje. Tėtis neprieštaravo – mes buvome neatskiriami. Geriausi draugai!
Taip ir Vietnamas atsirado mano gyvenime – šalis, į kurią noriu sugrįžti.
Atsidūrėme beveik 97 mln. gyventojų turinčiame Vietname, kuriame žaidžia prabangos ir skurdo kontrastai, kuriame keroja komunizmo ir budizmo labirintai.
Man tai buvo pirma kelionė į tokią tolimą šalį, o tėčiui – ne. Ir ši kelionė jam buvo ne paskutinė – tai savaitės komandiruotė, kurią lydėjo papildomos kelios savaitės poilsio ir laisvo laiko. Mūsų laiko.
Saigone (Ho Či Minyje) tėčio darbo reikalais keliavome į susitikimus su vietiniais verslininkais ir bankininkais. Įdomūs žmonės. Kiekviena sutartis tvirtinama vakariene. Jeigu po susitikimo negavai kvietimo į restoraną – nieko gero nelauk.
Šį kartą viskas praėjo sklandžiai, gavome malonų pakvietimą pasmaližiauti vietinės virtuvės maisto. Didelis stalas ir daug žmonių, malonus azijiečių merginų aptarnavimas, jauki ir egzotiška aplinka.
Atsidūrėme beveik 97 mln. gyventojų turinčiame Vietname, kuriame žaidžia prabangos ir skurdo kontrastai.
Staiga atėjęs vyrukas, kuris prie stalo atnešė svarstykles ir tris skirtingus vėžliukus, liepė rinktis. Iškart supratau, ką valgysime... Vėžlius pasvėrė, pavartė, o vakarienės iniciatoriai rinkosi, kuris sultingesnis.
„Nenoriu... Nevalgysiu... Jie gyvi...“ – pašnabždėjau tėčiui.
„Teks, dukra, teks. Toks gyvenimas“, – atsakė.
Sėdėjau ir kaupiausi. Maistui aš neišranki, smalsu paragauti viską, ką siūlo kitos šalies virtuvė. Juk per vietinius patiekalus pažįstame dalį kultūros, bet dar neteko rinktis iš „gyvo“ meniu. Vakarienės laukimas neprailgo, nes buvome vaišinami degtine. Sako, kad azijiečiai neatsparūs alkoholiui. Na, jau ne! Geria ir dar kaip! Net nebandėme jų pasivyti...
Nedidelio ūgio, smulkūs Vietnamo vyrukai degtinę užgėrinėjo ne tik alumi, bet ir skiedė krauju! Va čia tai apšilimas, pagalvojau. Kol laukiu vėžlio, teks gerti jo kraują. Ir... gėriau degtinę skiestą šviežiu krauju. Nustebau – skonis geras. Nebelieka to degtinės šleikštulio, nes kraujo saldumas jį nuslopina.
Sakyčiau, patiko, tik geriau jau būčiau nežinojusi, ką geriu, kaip ir ką valgau. Kaip sakoma: „Nežinai ir širdies neskauda“. Turėjome dar kelias panašias vakarienes, bet viena iš jų vyko pas vietinį namie... Ten taip pat valgiau kažką skanaus, net paprašiau dar. Visi sėdėjo ir juokėsi.
Vėliau paaiškėjo, kad tą kartą mano gomurį glostė žiurkių troškinys.
Prašiau nesakyti, ką valgau, kad negalvočiau apie tai, bet vėliau paaiškėjo, kad tą kartą mano gomurį glostė žiurkių troškinys. Ir vėl su degtine, tik ne su krauju, o skiesta tulžimi. To nepastebėti neįmanoma, nes degtinės ir tulžies kokteilis ryškiai salotinės spalvos. Primena naktinių klubų gėrimą, kuris šviečia tamsoje.
Taip ir praėjo savaitė tėčio darbo reikalų, skanaujant mums neįprastus patiekalus. Tačiau nieko nepakeisi – ten valgo tai, ką turi. Tokios tradicijos.
Prasidėjo poilsis. Nusprendėme aplankyti Hanojų. Skridome nedideliu lėktuvu, kuris kursuoja dažniau negu autobusai gatvėse. Atstumas nuo Saigono iki Hanojaus – daugiau kaip 1100 km.
Keliaujant nekilo problemų dėl kalbos. Didelė dalis vietinių kalba ne tik angliškai, bet ir prancūziškai, nes Vietnamas buvusi Prancūzijos kolonija. Kalba ir rusiškai, nes jaunimas veržiasi į Maskvą mokytis. Prancūziškai nekalbame, bet kitos dvi kalbos – gelbėjo kasdien.
Architektūra, lotyniškas raidynas, kavos tradicijos – prancūzų kolonijos ypatumai. Karaokės vakarėliai – taip pat neatsiejama kultūros dalis. Tradicija atsipalaiduoti dainuojant auditorijai kaipmat įsišaknijo, kai į Vietnamą šios technologijos atkeliavo iš Japonijos. Milijoniniuose miestuose tai yra vienas iš populiariausių būdų pavakaroti su draugais.
Nuėjome ir mes. Tik įžengus į erdvią, mėlynų ir raudonų švieselių nutviekstą salę, į akis krenta stalai – tokie seni, sovietiniai, „padabinti“ nudėvėtoms staltiesėmis ir plastikinių rožių puokštėmis.
Buvo ir daugiau rožių, tik ne plastikinių, o su trumpais sijonais.
Rožės atlieka pinigų perdavimo funkciją: jums patinkantį atlikėją galite apdovanoti šios gėlės žiedu, į kurį reikia įsukti dongus (vietinė valiuta). Buvo ir daugiau rožių, tik ne plastikinių, o su trumpais sijonais, giliomis iškirptėmis, kurios, pamačiusios mano tėtį, nusprendė, kad baltasis turistas – puikus būdas užsidirbti. Šioje vietoje, manau, nereikia pasakoti, kaip...
Taip ir pavadinome jas rožėmis, į kurias reikia pinigėlį įsukti. Tą vakarą „gėlelėms“ nepasisekė, bet mano tėtis padainavo dainą lietuviškai – apie tai, kaip visur gerai, koks gražus pasaulis, bet Lietuva mūsų namai. Ne, tokios dainos nėra, tai viso labo buvo interpretacija čia ir dabar. Kartais pritrūko žodžių. Pataikyti į vietnamietiškos muzikos taktą – reikia treniruočių.
Nustebau, kai tėtis gavo apdovanojimą ne tik nuo manęs, bet dar ir nuo kelių vietinių. Tą vakarą šiek tiek užsidirbome iš tėčio dainos. Prisišokome iki kol kojos linko... Nenuostabu, kodėl gerai dainuojantys vietiniai vakarais į karaokę kaip į darbą keliauja.
Kita diena man buvo labai svarbi. Metais pasenau. Ryte tėtis pasveikino ir su šypsena tarė:
„Dukra, tokios dovanos tu daugiau gyvenime negausi“, – ir įteikė man storą voką. Atrodė, kad vokas tuoj sprogs – jo viduje buvo milijonas! Milijonas dongų šiai dienai sudaro apie 40 eurų. Aš tokios dovanos ir būtent taip tikrai daugiau negausiu. Tą akimirką prisiminsiu visą gyvenimą! Rankose laikiau milijoną ir to fakto, kad jaučiausi milijonierė, niekas nepaneigs.
Atrodė, kad vokas tuoj sprogs – jo viduje buvo milijonas!
Abu su tėčiu esame „kavamanai“. Nuo šio gėrimo aromato, skonio ir poskonio „natų“ prasideda kiekviena mūsų diena, tad kavą renkamės gana kruopščiai. Ar jums kada teko ragauti vietnamietiškos kavos? Šiam skoniui apibūdinti naudojome vieną seną frazę – „verta nuodėmės“. Šokolado aromatą natūraliai įgavusios, riebios šviežios pupelės... Kavos skonis, kuris neišniekintas Europos farmacijos. Grynas, natūralus energijos užtaisas! Tokia kava galima mėgautis visame Vietname.
Vietnamas mirga įvairiausiomis spalvomis. Tai ypač matosi turguose, kuriuose vietiniai prekiauja ryškiaspalviais egzotiniais vaisiais, prieskoniais ir kitais gamtos turtais. Kartą turguje pirkome ličių, marakujų, drakono vaisių...
Varginga, bet su šypsena ir tviskančiomis akimis vietinė moterėlė siūlė pirkti ir savo dukrą! Ne, ne visam laikui. Nakčiai ar dviems. Vargu, ar ta dukra pilnametė. Jauna mergaičiukė sukinėjosi tarp ryškių turgaus gėrybių. Tokių pasiūlymų vyrams Vietname apstu... Vargingai gyvenantys vietiniai išgyventi bando įvairiais būdais.
Vietinė moterėlė siūlė pirkti ir savo dukrą!
Dvi dienas plaukiojome Ha Longe. Tai įlanka Šiaurės Rytų Vietname, garsėjanti smaragdine vandens spalva. Įlankoje stūkso uolos, kuriose įsikūrusios begėdės beždžionės. Jų dialogai ir monologai lydi beveik visos kelionės metu. Švelnus brizas atpučia garsus nuo įspūdingų priešistorinių viršūnių.
Plaukėme patogiu, jaukiu laivu, kuriame gavome nuostabią vakarienę. Prie vieno stalo pasodino ne tik mus, bet ir porelę jaunų vokiečių. Vakarienei tiekė įvairias jūros gėrybes: krabai, krevetės, midijos, įvairi žuvis ir kt.
Pagailo porelės, kuri tik nužvelgė gausų stalą, pasiėmė po bananą ir iškeliavo į kambarį... Liko be vakarienės, matyt, jūros gėrybės jiems ne prie širdies. Na, o mes patrynėme delnais ir „maisto SPA“ pradėjome nuo medūzų salotų.
Ha Longo vandenyse verda prekyba. Nedideliais laiveliais plaukioja vietiniai ir medžioja turistinius laivus. Priplaukia šalia ir rėkauja, parduoda vaisius, gėrimus ir įvairias smulkmenas.
Kartą prie mūsų laivo priplaukė moteris, kuri irklavo kojomis! Kojų pirštai stipriai įsikibę į irklus be perstojo grūmėsi su vandens srovėmis. Rankomis irkluoti jai nebūtų pavykę, nes glėbyje jaukiai įsisukęs ramybe mėgavosi naujagimis. Iš stipriakojės mamos pirkome visą maišą vaisių. Jos akys žibėjo, o šypsena, atrodė, netelpa į gražų smulkų veidelį. Palikome ir arbatpinigių už jos sunkų darbą.
Džiunglės – tai vieta, kurią svajojau aplankyti. Keliavome su vietiniais, prie krioklių apsuptu džiunglių tankmės. Būtent ten išgirdome istoriją apie Amerikos ir Vietnamo karą iš vietnamiečių lūpų. Karo pasekmės vis dar matomos ir šiandien.
Karo metais suluošinti senyvi gyventojai, dar iki šiol pastebimi gatvėse. Yra vienas dalykas, kuriuo vietiniai didžiuojasi – tai tuneliais kalne. Tuneliuose, slėpdavosi Vietnamo kariai – partizanai. Čia buvo įrengti tualetai, atskiri kambariai, ligoninės ir sandėliai.
Smulkaus sudėjimo vietnamiečiai, sprukdami nuo priešų, tiesiog sušokdavo į kalne iškastus tunelius ir labirintais bėgdavo į kalno gilumą. Amerikiečiai – stambūs bei platūs vyrukai – su savo karine amunicija ten netilpdavo – užstrigdavo.
Likus kelioms dienoms iki grįžimo namo, nusprendėme aplankyti Fu Kuoko salą. Nuostabi egzotika: balti it miltai paplūdimiai, palinkusios virš vandens kokosų palmės – standartinis egzotinis vaizdas, kurį esame įpratę matyti atvirukuose.
Būtent šioje saloje gavome rekomendaciją apsilankyti masažo salone. Mažiukai, bet stiprūs vietnamiečių pirščiukai taip išmasažavo kojas, kad kelis kartus net riktelėjau iš skausmo. Pasibaigus seansui negalėjau patikėti, jog po kelių minučių kojų raumenys taip atsileido, jog einant lydėjo lengvumo jausmas – atrodė, kad sklandau nesiekdama žemės. Šioje šalyje masažą išbandyti tiesiog būtina.
Keliaujant po nuostabųjį Vietnamą galima pasijausti tikra žvaigžde. Vietiniai dega noru kartu nusifotografuoti. Jie žavisi mūsų šviesiu gymiu, šviesiais plaukais, mėlynomis akimis. Jiems mes esame egzotika. Kiekvieną dieną fotografavomės su maloniais nepažįstamaisiais, kurie stebino šypsenomis ir pozityvia nuotaika.
Vietnamas – tai šypsenų šalis, kurią reikia pajausti, užuosti ir paragauti.
Kviečiame dalyvauti konkurse „Menas keliauti. Menas patirti“, kurį organizuoja LITEXPO paroda ADVENTUR kartu su keliautojais ir nuotykių ieškotojais Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi.
Keliaujate, atostogaujate, ieškote nuotykių, ar įdomiai leidžiate laiką kartu su draugais ar šeima? Siųskite savo nuotraukas, dalinkitės istorijomis ir kiekvieną savaitę laimėkite parodos ADVENTUR partnerių prizus. Visi konkurso dalyviai varžysis dėl pagrindinio konkurso prizo – kelionės į Ispaniją įsteigto „Tour Spain“ kartu su „Kelionių Akademija“, kurios nugalėtojas bus paskelbtas sausio 27 d. Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių šou metu.
