Autobusas su ištaigingomis dviaukštėmis kajutėmis, kaip kokius kiaušinius linguodamas ir siūbuodamas švelniai vežė visą naktį, kol atgabeno į Torają.
Su dviem motoroleristais pasiekiame Rozalinos svečių namus (manasis vežėjas spėjo išklausinėti ne tik iš kur atvykome, bet ir kiek vaikų turiu. Sakau du – madmuezel ir džentelmen ir labai jau suaugusius. Nepatiki, klausia, kur mūsų maži vaikai), pasimėgaujam nuostabiais vaizdais iš terasos ir teiraujamės šeimininko, kaip ir kur šiandien geriau praleisti laiką.
Mūsų planuose – pamiegoti po ilgos kelionės ir pasižvalgyti po miestą, patikrinti, kur, kas, kaip, su kuo valgoma ir geriama. O ryt – jau būtų gerai egzotika. Laidotuvės, buivolų turgus ir kapinės. Egzotika? Tai va, kodėl čia atvykome.
Staiga mūsų planai pasikeitė, nes laidotuvės ir kapinės laukia šiandien. Kapinės niekur nepabėgtų, bet laidotuvės dažnai nevyksta. Kai jau jos yra, tęsiasi keletą dienų, o šiandien – pradžia. Daug pinigų kainuos mums šis turas – 1 200 000 rupijų (10 000 – 60 euro centų). Bet bus prašmatnus automobilis, vairuotojas ir gidas. Pėsti mes ten nenusigausime. Galima pigiau, bet neieškosime. Važiuojame už poros valandų.
Truputį pasnaudėme, bet vis tiek jaučiamės kaip maišu trenkti. Mane greitai atgaivina labai gera kava. Sėdame automobilin ir važiuojame į tas laidotuves. Gidas užsimena apie papročius, kad priimta nuvežti auką-dovaną. Būtų labai gražu – cigarečių bloką arba vokelį pinigų. Mes duosime pinigus. Auka – nuo 6 eurų iki kiek nori ir gali. Mes į voką įdedame 9 eurus (150 000 rupijų).
Gidas papasakoja apie čionykščius laidotuvių papročius. Nuo senatvės ar nuo ligos mirus žmogui, jis mumifikuojamas naudojant formaldehidą bei visokius balzamus ir laikomas namuose kaip eilinis šeimos narys. Turi savo atskirą kambarį (kuris yra ir jaunavedžių kambarys, jei tuo metu mirusysis jame negyvena) ir nėra laikomas mirusiu, greičiau truputį sergančiu.
Jis mumifikuojamas naudojant formaldehidą bei visokius balzamus ir laikomas namuose kaip eilinis šeimos narys.
Su juo bendrauja, kalbasi, kartais perrengia naujais rūbais, per šventes pasodina prie stalo, sveikina įvairiomis progomis, giminaičiai teiraujasi, kaip ligonis laikosi ir t. t., iki kol šeima sutaupo tiek pinigų, kad galėtų palaidoti.
Tas miręs šeimos narys gali iki 10 metų kartu „gyventi“, iki tol, kol atsiras pinigų. Laidotuvėms reikia sukaupti nerealiai didelę sumą, prie to prisideda visa plati giminė.
Mes važiuojame į garbaus amžiaus moters (86 metų) laidotuves, kuri mirė prieš 1,5 m. Viskas čia aišku, suprantama, tokie papročiai nuo senų senovės, iki kol neprivažiavome laidotuvių vietos...
Su juo bendrauja, kalbasi, kartais perrengia naujais rūbais, per šventes pasodina prie stalo, sveikina įvairiomis progomis.
O čia mane jau šokas, šiurpas ima, ašaros, stresas, baimė ir nuostaba vienu metu užplūdo. Pirmiausia – nereali vieta, išpuošta, išdabinta. Žmonės pasipuošę juodais, daugiausia – naujais rūbais. Moterys – su ryškiu makiažu.
Tikrai nesuprastum, kad laidotuvės, jei ne prabangus ir aukštai ant pakylos esantis raudonas karstas. Ir dar... Ak, kaip sunku rašyti, nes ašaros užspaudė gerklę ir akys apžlibo.
Tiesiog ant kelio – didžiuliai buivolai, romūs kaip šuniukai, vedami vaikų ir surištos kiaulės. Buivolai (netoliese vienas paskerstas, kitas atvestas skerdimui) ir kiaulės – štai, ką giminės, draugai, artimieji, kaimynai perka ir aukoja laidotuvių ceremonijai (buivolui nupirkti reikia sutaupyti 40–60 milijonų rupijų. O turtingesni nuperka ir 60 tūkst. dolerių kainuojantį buivolą – nepaprastą, vadinamą mersedes – baltą su juodomis dėmėmis už mersedeso kainą).
Einame keliu, visi sveikinasi, linksmi, laimingi, džiaugiasi, jei užsieniečių atklysta (ceremonija nėra parodomoji turistams, tai lyg didžiulis ir prabangus giminės susitikimas).
O kas darosi su manimi? Stipriai įsikimbu draugui į ranką, širdis srūva krauju, nes žviegia tos surištos kiaulytės – verkia, nes nesupranta, kodėl surištos (mums aišku, kad neišsilakstytų), nes kraujo dėmės visur, nes visai šalia viena paskersta, viduriais išverstais, kitą neša, o ji žviegia, kiek tik išgali. O mes einame, vis einame.
Čia šimtai puošnių žmonių, visi laimingi (suprantama, kad mirusioji pagaliau bus palaidota, jie jau prisiverkė, kai numirė) ir niekas į kiaulių žviegimus ar kraują nekreipia dėmesio. O aš negaliu...
Mus atvedė į pagrindinę aikštę, kur vedėjas filmuoja su dronu ir kameromis bei per garsiakalbį pristatinėja gimines vardais ir ką kuri paaukojo.
Netoliese – pagrindinis buivolas, kuris pririštas aikštės viduryje ir kurio skerdimo ceremoniją iš specialios ložės su išpuoštomis kėdėmis šeimos nariai stebės rytoj.
Mus pasodino garbingų svečių vietoje, o šalia žviegia apie 10 surištų kiaulių. Mano širdis irgi ima žviegti, todėl tyliai sakau, kad noriu eiti lauk. Draugas pasakė, kad pakentėčiau, juk ką tik atėjome. Ištariau ne, nes ir užkimštos ausys negelbėja.
Gidas paaiškina, kad per tas kelias dienas greičiausiai bus paskersta 25 buliai ir 100 kiaulių.
Noriu pasakyti, kad nesu tokia jau visai skysta. Ir kiaulių skerdimas, ir kraujas, ir skerdienos dorojimas – suprantama, bet – jų tiek daug... Gidas paaiškina, kad per tas kelias dienas greičiausiai bus paskersta 25 buliai ir 100 kiaulių. O jie visi – giminės ir artimieji – į tai žiūri ir priima natūraliai, su džiaugsmu. Kuo daugiau, tuo geriau, nes mėsa atsiskaito ir už darbus, ir vaišinasi patys.
Vaikai irgi nereaguoja skaudžiai – čia ne žudymas, o ceremonija, aukojimas (senų senovėje žmogų aukodavo. Iš kur gaudavo? Būdavo, kad iš kitos giminės pavagia ar vergą, ar priklydėlį kokį). Jei patys čia būtume augę ir mes kitaip žiūrėtume.
Gidas iš mano virpančio palūpio supranta, kad nebenoriu tokių vaizdų ir pakviečia į kitą vietą. Toliau nuo surištų kiaulių, arčiau giminės ir visai šalia aukojamo buivolo. Įsitaisome ant grindų, šalia jaunimas, šeimos nariai. Truputį nurimstu. Stebėsiu ceremoniją, jau nebenoriu bėgti laukan.
Tfu tfu – per kurį čia petį nusispjauti taip, kad visa bloga energija, jei ji prie manęs prikibo, te greičiau atkimba, atsikrato ir dingsta. Sunkumo nebesijaučia ir nuotaika ima taisytis tada, kai išjudame iš laidotuvių vietos.
Kur dabar? O dabar – į kapines. Ak, šitai tai jau šiurpo nekelia, taip galvoju sėdėdama mašinoje ir pro langą stebėdama vaizdus. Ir ką gi matau? Privažiavome vietelę, kurios atvykstant nepastebėjome. Sustojame.
Kviečia eiti pažiūrėti, kaip tas numirėlis pagal jų papročius gražiai aprengtas ir pasodintas savo paties laidotuvių pasirengimą „stebi“.
Gidas sako, kad šiame kieme neseniai mirė žmogus ir jau ruošiamasi jo laidotuvėms. Kviečia eiti pažiūrėti, kaip tas numirėlis pagal jų papročius gražiai aprengtas ir pasodintas savo paties laidotuvių pasirengimą „stebi“.
Eik, sakau draugui susigūžusi, pažiūrėk tu, aš kažkaip nenoriu ir lieku automobilyje. Bet smalsumas nugali. Iškišu nosį pro atviras automobilio duris, po to išlendu visa. Niekur neinu, darausi. Ką matau? Už kokių 15 metrų matau viename iš tų gražių statinių guli baltai aprengta mergina ar moteris. Ant krūtinės sunertos rankos. Na va, mirė tokia jauna.
Stebiu, kaip netoliese vyksta visokie tvarkymosi darbai, netoliese žaidžia vaikai. Man taip besistebint ir bestebint nukreipiu akis šonan, kur ta numirėlė guli. Vaidenasi... Merginos plaštaka sukrutėjo. Aš įpuoliau į automobilį su savo iš baimės „užšalusiomis utėlėmis“.
Draugas su gidu pareina. Kai įsėda į automobil, nedrąsiai jo klausiu, ar jauna mergina mirusi? Oi, ne – senas žmogus, padariau nuotraukų, paskui parodysiu, dar priduria. Sėdžiu tyliai, važiuojame toliau, o man taip lengva ir gera darosi, po truputį tvarkosi vidinė neramybė. Gera nuo to, kad apsirikau. Mintyse linkiu tai pogulio nutarusiai prigulti „merginai“ ilgo ir gražaus gyvenimo.
Netrukus mus atgabena į tas keistas, įdomias kapinės. Ne tokias, kaip pas mus. Graži aplinka, ryžių laukai – iš vienos pusės, kalnai – iš kitos. Kalnuose daugybė iškaltų uolų, o jose vienas po kito guldomi mirę žmonės. Kai kur stovi puošnios statulos.
Gidas paaiškina, kad statulą turi teisę pastatyti ta šeima, kuri laidotuvių ceremonijai nugalabijo 25 buivolus. Negražiai skamba žodis „nugalabijo“, nors tokia tiesa. Gal gražiau ir tiksliau – jie buvo paaukoti.
Kai kurių šeimų visi mirę nariai turi statulas. Turtingos šeimos, vadinasi. Dar noriu pasakyti, kad saloje niekas neskursta. Pėsti tik mudu vaikščiojome. Visi važiuoja su prabangiomis mašinomis, motociklais, motoroleriais. Nėra nė vieno vargšo, senesnius žmones nemokamai pamaitina vietinėse valgyklėlėse.
Toliau vaikštome ir gėrimės gražia gamta. O iškaltos skylės kalnuose iš tolo pasakoja savo istoriją. Nežinodamas ir nepagalvotum, kad ten nuo senų senovės guli mumifikuoti palaikai. Ir niekas neužmiršta ir nepamiršta, nes ir toliau šeima, turinti tokią olą, ten laidojasi.
Gidas paaiškina, kad statulą turi teisę pastatyti ta šeima, kuri laidotuvių ceremonijai nugalabijo 25 buivolus.
Važiuojame toliau. Dar į vienas kapines. O ten tai jau visas skveras, parkas, kavinukės, rūbų ir suvenyrų parduotuvėlės. O, geras, kas čia taip kvepia, pagalvojau. Aprašinėdama tuos jų papročius pamiršau parašyti, kad ryte gėriau tokio skonio, kvapo ir stiprumo kavą, apie kurią metų metus galėjau tik pasvajoti.
Kava kvepia iš tolo. Tai kava, kuri tik Indonezijoje ir būtent šiame regione gaminama. Perku, perku, sakau. Kaina? Eurais – 1,5. Išsižioju... Nusiperku ir uostau, uostau.
Didelė plati aikštė-alėja, nežinau, kaip teisingiau pavadinti, nes iš šonų ne medžiai, o tie prabangūs statiniai, kurie vieni tarnauja kaip sandėliai, kiti – kaip mirusiųjų laidojimo vietos. Priekyje matosi didelis kalnas, su jame iškaltomis nišomis mirusiesiems ir dar daugybė ant uolų įtvirtintų medinių karstų.
Tiems, kurie neturėjo pakankamai pinigų uoloje iškirsdinti nišą, teko trūnyti pakabintiems. Gidas pasakoja, kad po daugybės metų oro sąlygų paveikti karstai nukrenta, bet vėl tvarkomi, kabinami. Gražiai, tvarkingai sudėliojami kauleliai ir kaukolės.
Šiame skvere gausu jaunimo. Jie ateina, linksminasi, leidžia laiką, fotografuojasi, darosi asmenukes su protėviais. Aišku, ir aš noriu, kad mane fotografuotų gražioje aplinkoje. Tik spėju pasakyti, kad tų karstų už nugaros nenoriu, girdžiu vietinių merginų balsus, kurios pribėga prie manęs ir prašo pasidaryti nuotrauką.
Matosi didelis kalnas, su jame iškaltomis nišomis mirusiesiems ir dar daugybė ant uolų įtvirtintų medinių karstų.
Kokia tu graži, sako jos man, ir kaip smarkiai mes skiriamės, priduria. Gerai, sutinku. Ir vedasi jos mane prie vieno iš karstų. Tik spėjau pasakyti, kad tokių nuotraukų nenoriu, še tau – turiu. Nuotraukų su manimi pasidarė net kelios šeimos. Gidas sako, kad žvaigždė aš čia jiems.
Dingo įtampa ir nemalonūs vaizdiniai išblanko. Net kaukolės su cigaretėmis tarp dantų ėmė atrodyti juokingomis. Niekas čia neliūdi, tai ko mums liūdėti? Spoksome, klausomės ir fotografuojame. Gido klausiu, kodėl daugelis kaukolių be priekinių dantų. Man atsakė, kad nuo diabeto. Jie labai mėgsta saldumynus.
Pavakarys. Diena pralėkė greitai ir įdomiai, skaudžiai ir linksmai. Tiek visko daug ir per daug. Jau gana mums tų tradicijų, kaulų, kaukolių ir keistenybių. Pavargome, vyksime ilsėtis. Dar rytoj pasižvalgysime, nukaksime į buivolų turgų, paragausime vietinio maisto. Dar yra ką pamatyti, bet su laidojimo papročiais jau viskas. Man gana, manau, ir jums taip pat.
Kviečiame dalyvauti konkurse „Menas keliauti. Menas patirti“, kurį organizuoja LITEXPO paroda ADVENTUR kartu su keliautojais ir nuotykių ieškotojais Vytaru Radzevičiumi ir Martynu Starkumi.
Keliaujate, atostogaujate, ieškote nuotykių, ar įdomiai leidžiate laiką kartu su draugais ar šeima? Siųskite savo nuotraukas, dalinkitės istorijomis ir kiekvieną savaitę laimėkite parodos ADVENTUR partnerių prizus. Visi konkurso dalyviai varžysis dėl pagrindinio konkurso prizo – kelionės į Ispaniją įsteigto „Tour Spain“ kartu su „Kelionių akademija“, kurios nugalėtojas bus paskelbtas sausio 27 d. Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių šou metu.
