Tačiau progų pasijusti tarsi paprasta keliautoja, net ir plaukiodama Dunojumi, mergina vis dėlto rado.
Visą savo patirtį Ž.Dargužytė detaliai aprašė socialiniame tinkle „Facebook“. Iš šių įrašų matyti, jog toks darbas tikrai nėra lengvas ir susidoroti su juo gali ne kiekvienas. Kadangi eksperimento metu įvyko ir keletas incidentų, pavadinimo kompanijos, kurios laive dirbo, mergina nenorėjo įvardinti. Vis dėlto sutiko papasakoti svarbiausius dalykus ir patirtis, nes tiki: galbūt tai pravers kitiems, šiuo metu kaip tik svarstantiems apie įsidarbinimo galimybę kruiziniame laive.
„Dirbau upiniame kruiziniame laive-jachtoje, kuri plaukiojo Dunojaus upėje. Šis laivas siūlo klientams 6 žvaigždučių aptarnavimo kokybę. Nors jachta nedidelė, ji priklauso pasaulyje gerai žinomai skandinavų kompanijai. Kruizo metu laivu gali plaukti 150 turistų, o personalą sudaro 100 žmonių“, – pasakojimą nuo faktinės informacijos pradėjo pašnekovė.
Konkursas – tarsi į aukščiausios kategorijos darbinę poziciją
Susidomėjusi darbu šiame kruiziniame laive mergina apsisprendė dalyvauti konkurse kajutės palydovės pareigoms užimti. Jei galvojate, kad šią poziciją gali užimti bet kas, klystate.
„Pirmoji atranka vyko Klaipėdoje prisišvartavusiame kruiziniame laive. Teko kalbėtis anglų kalba su laivą valdančios įmonės atstovais. Prieš tai turėjau pateikti aibę dokumentų, įrodančių tarptautinę patirtį klientų aptarnavimo srityje. Man padėjo ankstesnis eksperimentas – buvau dirbusi prabangiame viešbutyje Kipre. Be to, turėjau nepriekaištingą reputaciją“, – pasakojo Ž.Dargužytė.
Pasak jos, nuo idėjos išbandyti save kruiziniame laive iki kontrakto pasirašymo su darbdaviais praėjo net 4 mėnesiai. Visą tą laiką jai teko pildyti galybę dokumentų, atitikti aukštus sveikatos reikalavimus ir gauti tai patvirtinančius medicininius išrašus Klaipėdos jūrininkų ligoninėje.
„Taip pat teko parengti kūną sunkiam fiziniam darbui, išsigydyti pasiruošimo procese patirtą kelio traumą – nuo per didelio sportinio krūvio buvo pažeisti abiejų kojų raiščiai, suminkštėjusi kelio kremzlė. Visas pasirengimo darbui procesas kartu su netikėtai rimtų traumų greituoju gydymu man kainavo apie 2000 eurų“, – neslėpė mergina.
Tačiau ruoštis ji nusprendė nuoširdžiai ir atsakingai, nes žinojo – darbas kruiziniame laive tikrai bus fiziškai sunkus.
„Žinojau, kad išvykusi turėsiu dirbti 10 valandų per dieną be laisvadienių. Kontrakte jie nebuvo numatyti. Vėliau sužinojau, kad laivuose dauguma darbuotojų dirba iki atostogų be laisvų dienų (ir net be laisvų savaitgalių!). Paklausite, kada tuomet ilsėtis? Beveik niekada. Miegui likdavo kokios 5 valandos“, – tvirtino pašnekovė.
Beveik viską ji žinojo jau prieš išvykdama, bet nusprendė, kad būtent intensyvi fizinė veikla yra tai, ko reikia norint kaip reikiant pailsinti protą.
„Išvykti nusprendžiau, nes po 10 metų darbo viešųjų ryšių srityje jaučiausi norinti viską apmąstyti, o grįžusi – perorganizuoti darbą savo komunikacijos agentūroje. Žinojau, kad man tai bus puiki darbo terapija, leisianti maksimaliai atsitraukti nuo įprastų veiklų. O paskui grįžti į savo realybę tarsi po tobulo restart'o. Taip ir buvo!“, – pasakojo Ž.Dargužytė.
Vis dėlto tik laive mergina sako supratusi, kad dirbti teks net daugiau nei įsivaizdavo juodžiausiame scenarijuje. Be to, suprato, kad čia teks atlaikyti ne tik fizinį krūvį. Ne ką mažiau reikėjo ir psichologinių jėgų.
„Kontraktą pasirašiau keturiems mėnesiams – tiek ir turėjau praleisti laive. Sutarta alga buvo 2000 eurų + arbatpinigiai, kurių neturėjo trūkti, mat dauguma laivo svečių – turtingi amerikiečiai“, – sakė lietuvė.
Jos darbas buvo gana monotoniškas: 10 val. per dieną teko tvarkyti dešimt kambarių. Tačiau ne tik nušluostyti dulkes juose, bet kasdien atlikti generalinį tvarkymą: išblizginti vonią, langus, sutvarkyti lovas (pakeisti patalus ir pan.), išsiurbti kilimus ir t.t.
Jos darbas buvo gana monotoniškas: 10 val. per dieną teko tvarkyti dešimt kambarių. Tačiau ne tik nušluostyti dulkes juose, bet kasdien atlikti generalinį tvarkymą: išblizginti vonią, langus, sutvarkyti lovas (pakeisti patalus ir pan.), išsiurbti kilimus ir t.t.
„Valymo darbams buvo naudojami stiprūs chemikalai, tad silpnesnės sveikatos žmonėms tai gali būti labai pavojinga. Per savaitę mano rankų oda ir nagai buvo pažeisti – nuo drėgmės ir jau minėtų chemikalų. Be to, dirbdama netyčia susižeisdavau – žaizdeles irgi veikė chemikalai. Apie tai niekas nebuvo įspėjęs anksčiau... Nugara stipriai skaudėjo nuo patalynės ir didžiulių dviviečių čiužinių kilnojimo: reikėdavo, kad kaskart lova atrodytų tobulai: viskas įtempta, be „raukšlių“.
Sunku būdavo tampyti ir pilnus maišus patalų – iš sandėliuko į savo sandėliuką: iš esmės – per visą laivą, mat vienas sandėliukas antrame aukšte – kitas pirmame. Kambarinių darbo kokybė buvo griežtai kontroliuojama ir iš mūsų reikalaujama tobulybės“, – sakė Ž.Dargužytė.
Natūralu, kad pervargę kolegos jau po pirmųjų kelių dienų sunkiai valdė emocijas. Pasak merginos, kolektyvas nebuvo draugiškas, netrukus prasidėjo įvairiausios intrigos, pavydas, skundai, apkalbos, informacijos iškraipymas.
„Stengiausi niekur nesivelti, bet visiems jautėsi (taip pat ir man), kad atėjau „iš kito pasaulio“. Jaučiausi nepritampanti – nemokėjau ir nenorėjau kurti intrigų, stengiausi išlikti ištikima savo vertybėms ir vidinėms nuostatoms. Tai buvo nelengva, nes aplink virė išlikimo kova – žmonių vienišumas ir nuovargis sugeneruodavo daug pykčio ir kenkimo kitam“, – neslėpė Ž.Dargužytė.
Susidraugavusi su vienu vaikinu, dirbančiu restorane, lietuvaitė atsidūrė po padidinamuoju stiklu: visi norėjo žinoti, kas juodu sieja, nes laive sunkiai suvokiami draugiški santykiai.
„Atvirai sakant, laive klesti sekso turizmas: net ir vedę vyrai turi savo laikinas meiles ir visi žino, kas su kuo miega. Tad tai, kad su tuo vaikinu mes buvome tik draugai, visiems kėlė nuostabą ir pasipiktinimą“, – pasakojo mergina.
Atvirai sakant, laive klesti sekso turizmas: net ir vedę vyrai turi savo laikinas meiles ir visi žino, kas su kuo miega. Tad tai, kad su tuo vaikinu mes buvome tik draugai, visiems kėlė nuostabą ir pasipiktinimą
Situacijos nepalengvino ir tai, jog būtent šį vaikiną sau nusižiūrėjusi buvo tiesioginė Ž.Dargužytės vadovė. Neilgai trukus ji pasirūpino, kad jai dėmesio nerodantis vaikinas būtų išsiųstas namo.
„Prieš išvažiuodamas jis man pasakė: „Dabar bus tavo eilė“. Taip ir buvo: kitą dieną pamačiau, kad mano pavardė atostogų sąraše, nors laive buvau praleidusi vos dvi savaites. Dar po dviejų savaičių (taigi, iš viso po mėnesio laive) buvo suplanuotas mano grįžimas namo be atostogų pabaigos datos...“, – pasakojo lietuvė.
Pabandžiusi išspręsti šią situaciją civilizuotai – per centrinį biurą, Ž.Dargužytė liko nieko nepešusi. Mažai kuo padėjo ir vietinė laivo valdžia. Kol vyko „aiškinimasis, kas iš tiesų nutiko“, mergina suprato, jog ir pati nebenori likti laive.
„Tai prieštaravo mano įsitikinimams. Aiškiai suvokiau, kad čia turiu būti pilka pelytė, niekam netrukdyti, jei noriu išlikti. Bet aš tokia niekada nebuvau. Kasdien sulaukdavau vis daugiau dėmesio iš aukštas pareigas užimančių žmonių. Tai nepatiko mano vadovei ir kolegoms. Aš mėgdavau bendrauti su naujais žmonėmis tiek laive, tiek jam stovint uoste, kur turėdavome trumpą laiką krante.
Iš esmės toks darbas daugiau žaloja nei augina žmogų. Sunku buvo suvokti, kad sunkiomis akimirkomis nėra į ką atsiremti. Grįžus į mažą kajutę ir žiūrint į antro aukšto lovos lubas imdavo liūdesys...
Šypsojausi, padėjau sergantiems laive – gydžiau iš namų atsivežtais vaistais ir Geštalto terapija, kurią studijuoju ir praktikuoju Lietuvoje. Todėl per trumpą laiką daug žmonių būrėsi prie manęs. Jiems reikėjo laiko kartu, kad galėtų išsiveržti nors trumpam iš žlugdančios darbinės aplinkos. Ir tai, žinoma, vadovams neatrodė gerai“, – kalbėjo pašnekovė.
Nors jausdama priešiškumą, ji savo elgesio nekeitė. Tačiau viduje, kaip pati savo, išgyveno tą pasyvų ir aktyvų puolimą – neilgai trukus pasigavo virusinę infekciją ir susirgo.
„14 dienų turėjau gerti antibiotikus, kuriuos įsigijau pati. Laive nebuvo nei vaistų, nei gydytojo. Gerai, kad į laivą buvau pasiėmusi įvairių vaistų – jiems, kaip žinodama, išleidau nemažai lėšų. Kaip jau sakiau, mano vaistų užteko ne tik man – jais dalinausi ir su susirgusiais kolegomis, kurie neturėjo kuo gydytis“, – juodą darbo laive kasdienybę atskleidė lietuvė.
Greičiausiai tai, kad šis eksperimentas dovanojo tiek daug sunkumų, padėjo Ž.Dargužytei greičiau suvokti, kaip ji mėgsta savo darbą komunikacijos srityje. Taip pat padėjo dar kartą patvirtinti, kaip ji nemėgsta būti „ne savo rogėse“.
Nedžiugino nei alga, nei labai geri arbatpinigiai – po dešimties dienų kišenėje turėjau jau kelis šimtus dolerių, kuriuos man sumokėjo patenkinti laivo klientai.
„Supratau, kaip stipriai tai žlugdo kūrybiškumą. Iš esmės toks darbas daugiau žaloja nei augina žmogų. Sunku buvo suvokti, kad sunkiomis akimirkomis nėra į ką atsiremti. Grįžus į mažą kajutę ir žiūrint į antro aukšto lovos lubas imdavo liūdesys...
Nedžiugino nei alga, nei labai geri arbatpinigiai – po dešimties dienų kišenėje turėjau jau kelis šimtus dolerių, kuriuos man sumokėjo patenkinti laivo klientai. Kadangi laive nereikia už nieką mokėti (maistas ir gyvenimas darbuotojams nekainuoja), o krante irgi išleisdavau nedaug, supratau, kad šis darbas tikrai suteikia progą daug užsidirbti ir sutaupyti. Bet... Negalėjau tuo mėgautis. Kasdien aiškėjo suvokimas, kad geriau turėti mažiau, bet daryti tai, ką moku geriausiai ir kas man tikrai patinka“, – apie atėjusį suvokimą kalbėjo mergina.
Ištverti pragarą jai padėjo ir netikėtai užsimezgęs artimas ryšys su antruoju laivo kapitonu. Su juo lietuvaitė šiuo metu yra pora. „Dabar juokauju, kad, matyt, laive turėjau atsidurti tam, kad susitiktume“, – sako Ž.Dargužytė.
Susižavėjo Austrija ir Vengrija
Pasak jos, progų pamatyti uostamiesčius, į kuriuos užsuko laivas, kuriame dirbo, užteko. Nors tokios „išvykos“ į miestą būdavo trumpos, ji spėdavo apžiūrėti svarbiausias vietas – paprastai uoste darbuotojai turėdavo apie 4 val. laisvo laiko.
„Labiausiai man patiko Austrija ir Vengrija. Nei vienoje iš jų nesu buvusi anksčiau“, – sakė pašnekovė.
„Ką galėčiau rekomenduoti kitiems? Pabandyti darbą laive, jei norisi. Tačiau kiekvienas turėtų žinoti, kad būnant ten teks ištverti ne tik itin sunkų fizinį darbą ir ilgas valandas, bet ir vienatvę bei intrigas“, – priminė Ž.Dargužytė.
Po šios kelionės ji leidosi į naują kelionę – šįkart pažintinę po Bulgariją.
TAIP PAT SKAITYKITE: Italiją įsimylėjusi Žydrė Dargužytė: „Tai šalis, kurioje sulauksiu pensijos“
