Lietuvės kelionių fotoistorija: Mongolijos dulkės

Geriausias laikas keliauti Mongolijoj – liepa ir rugpjūtis, prieš tai ir po to gali būti vėsoka, ypač naktimis. Bet tik išlepėliams, žinoma, kurie mongolams kelia juoką. Baisingai jie tą savo Mongoliją myli, visus sunkumus priimdami kaip iššūkius. Su kuo tik šneki, vis girdi: „Mano šalis, mano kraštas, mano žemė, tik mes taip galim, tik mes tokie stiprūs, tik mes tokį šaltį ištveriam, tik mes tą ir aną tesugebam.“ Šypsais ir linksi, nes gražu, kai jie šitaip savim ir savo Mongolija tiki. O paskui patiki ir pats.

Berta Tilmantaitė

Mongolų šeimos šeimininkė / B.Tilmantaitės nuotr.

Traukiniai, arklių kanopos širdies ritmu dunksi, ramina, įaudrina, vėl nuramina. „Mano vyresnysis brolis Chiledue, kurio plaukai niekada nesidraikė vėjyje, kurio pilvas negurgė iš alkio laukinių žemių begalybėj, kas jam dabar nutiks?“ – klausia Hoe’eluen „Slaptoje Mongolų istorijoje“ (knygoje, parašytoje nežinomo autoriaus nežinomu metu, numanomai 13-14 a., vieno iš Čingis Hano klanui priklausiusių žmonių). „Jei ir tavo plaukai pavėjui nesiplaikstė, pilvas negurgė, akių negraužė dulkės, vadinas, niekad iš tikrųjų nebuvai Mongolijoj,“ – dabar nusikvatotų mongolai

Visą B. Tilmantaitės pasakojimą skaitykite nuotraukų galerijoje. Prie kiekvienos atskiros nuotraukos, unikalus aprašas kartu su vaizdais pasakojantis trumpą istoriją iš Mongolijos stepių.

VIDEO: Mongolijos dulkės