Nuo paskutinio atsistojimo ant banglentės praėjo metai ir septyni mėnesiai. Negaliu pasakyti, kad ant banglentės jaučiuosi lyg žuvis vandenyje, bet banglentė ir vanduo mane traukia taip, lyg būčiau žmogus-amfibija. Draugai vis randa priežasčių neprisijungti prie kelionės vandenyno link, todėl aš, atsidūrusi Kanadoje ir sužinojusi, kad Vankuverio saloje esančiame Tofino miestelyje, artėjant žiemai bangos vis didėja, pasinaudojau šia galimybė ir pasistengiau įgyvendinti keletą metų galvoje kirbančią idėją. O ir proga lyg ir buvo – prieš savaitę atšvenčiau ketvirčio gyvenimo gimtadienį. Suprask, dvidešimt penktą.
Na ir kas, kad niekada nesimaudžiau su žieminiu hidrokostiumu? Na ir kas, kad niekad nebandžiau šokti į bangas be instruktoriaus pašonėje? Na ir kas, kad tam, jog nuvykčiau į banglentininkų itin mėgiamą miestelį reikės dvi valandas keltis keltu ir dar tris šimtus kilometrų vairuoti nežinomu keliu? Mamos mano idėja nesužavėjo. „Kas tau šovė į galvą plaukioti žiemą?“, – skamba viliojančiai. „Viena?“ – skamba padrąsinančiai. Sakau, viskas bus gerai, ir tik galiu sau tyliau priminti, kad neturiu nė žalio supratimo, ar viskas bus gerai.
Tofino – vos du tūkstančius gyventojų turintis Vankuverio salos vidurinėje dalyje esantis miestelis. Žmonės iš viso pasaulio čia keliauja praleisti romantiškų, auksinių vasaros vakarų, stebėti vandenyne siaučiančių audrų žiemą, mėgautis karštųjų versmių šaltiniais ar išmėginti jėgas kopinėjant, važinėjant kalnų dviračiu, plaukiojant kajaku ar banglente. Miestas turistus vilioja tuo, kad tai yra itin rami vieta, be to, saloje nerasi jokių pavojingų gyvūnų (na, tik keletą meškų ir vilkų), besimėgaujantiems vandens sportu nereikia sukti galvos dėl uolėto vandenyno dugno, aštrių koralinio rifo briaunų, o vienintelis dalykas, dėl kurio vertėtų susirūpinti būnant vandenyje, tai kaip neatsitrenkti į, iš velniai žino kur atsiradusią, plūduriuojančią medžio šaką.
Į salą atvykau pirmadienį, o grįžti į darbus žemyninėje Kanados dalyje, Vankuveryje, turėjau jau ketvirtadienį. Kelionės laikas buvo gana sustyguotas ir įtemptas. Dienų, kai vandenynas nepasiūlys bangų, mano dienotvarkėje nebuvo. Dienų, kai vandenynas siūlys tik milžiniškas bangas, taip pat nebuvo. Tačiau viskas susidėliojo puikiai.
Atvykus į Tofino hostelį buvau nustebinta erdviais miegamaisiais kambariais, o bendroje erdvėje, iš kurios atsiveria vaizdas į vandenyną, jaukiai ruseno židinys. Ši jauki aplinka neatpirko to, kad visi svečiai skaitė knygas, nebendravo tarpusavyje ir niekas nesiruošė leistis į banguojantį vandenį kitą dieną. Na ką gi, susirasti banglentininkų draugų nepavyks.
Mintyse vis sukosi mamos žodžiai, kad aš čia užsiimu nesąmonėmis. Vakaro nuotaikos negerino ir nuotykis, atsitikęs sustojus pavalgyti likus keletai kilometrų iki miestuko. Draugai buvo rekomendavę „skaniausios picos pasaulyje“ vietą Ucluelet miestelyje. Po ilgo vairavimo sustojau tos ilgai svajotos picos. Pasiėmusi maistą patraukiau vandens link. Po minutės prie mano improvizuoto staliuko pakrantėje prisijungė vietinis žvejys. Maždaug trisdešimties metų vaikinas.
Sako, ar matai šį laivą, mes su juo netrukus išplauksime savaitei į vandenis. Pabendrauti su vietiniais visada įdomu. Tuo labiau, niekada nebendravau su kažkuo, kas dirba žvejybiniame laive. Tačiau netrukus pokalbis pasisuko labai keista linkme, ir vaikinas manęs pradėjo teirautis, ar aš užsiimu joga ir ar šalyje, iš kurios esu kilusi, yra legali prostitucija. Susipakavau picos dėžę ir labai greitai nutariau, kad metas pasiekti šios dienos finalinę stotelę.
Melancholiškas vakaras hostelyje galutinai sujaukė įsivaizduojamos smagios kelionės vandenyno link nuotaikas. Išmiegojus naktį, rytas saloje pasitiko žvarbiu ir lietingu oru. Nepasakyčiau, kad noras šokti bangų link buvo toks pat didelis, kaip jaukiai sėdėti namuose ir žiūrėti banglentininkų video per „Youtube“ platformą. Gerai, pagalvojau, atvykai lipti į vandenį, tai ir turėkis.
Prieš vandenyno nuotykius norėjau pasirūpinti vienu kitu bananu ir geriamu vandeniu. Užsukau į miestelio parduotuvę. Tuščia. Nė gyvos dvasios. Miestelyje nebuvo jokio veiksmo. Šalta. Šlapia. Mintyse pradėjo suktis idėja pažiūrėti į bangas ir, na ką gi – ačiū, bet važiuoti namo.
Prieš apsilankant paplūdimyje, galvojau užsuksiu į banglenčių nuomos punktą. Juk pašnekėti su vaikinais, nuomojančiais lentas, neskauda? O namo tai tikrai trauksiu, nes į išnuomotą automobilį banglentė vis tiek netilps. Nuvykus į nuomos punktą užsimezgė malonus pokalbis. Vaikinai patarė, kurį paplūdimį rinktis, padrąsino, jog su žieminiu penkių milimetrų storio hidrokostiumu, kepurėle, batais ir pirštinėmis tikrai nesušalsiu. O bangos šiandien, anot jų, tiesiog nuostabios. Nei per didelės, nei per mažos.
Mano banglentę, kartu su nuomojamomis specialiomis virvėmis, jie pririšo prie mašinos stogo. „Paplūdimyje, vandenyje laikykis ties viduriu“, – patarė jie man, profesionaliai banglentininkei. Nuotaika šiek tiek pagerėjo.
Atvykus į paplūdimį nustebau, kiek daug žmonių leidžia laiką prie vandens šią bjaurią dieną. Persirenginėjant pakrantės tualete sutinku merginą. Ji teiraujasi, ar pasilinksminsim. Nuoširdžiai atsakau, kad nežinau. Naudojuosi proga ir klausiu, ar geriau hidrokostiumo klešnę sukišti į batą, ar geriau batą apgobti hidrokostiumo klešne? Jeigu ką, tai batą reikia uždengti hidrokostiumu. Anot paplūdimio merginos.
Apsirengiu, išeinu iš tualeto į lietų ir šaltį. ŠILTA. Seku merginai iš paskos ir nešuosi savo lentą vandens link. Sustoju, pamiršau pasiimti vandenį, ir tik dabar suprantu, kad rankoje turiu mašinos raktus. Grįžtu. Pasiimu vandenį. Niekaip nesuprantu, kur mergina pasidėjo raktus. Juk atvyko viena.
Minutei mane aplanko originali idėja – ĮSIDĖTI RAKTUS Į HIDROKOSTIUMO BATĄ. Pagalvoju antrą kartą. Na, vandenynas ne baseinas. Pagalvoju, jei raktus paliksiu krante, gal būtų gudru nusiimti ant mašinos raktų prikabintus užrašus su mašinos modeliu ir numeriais? Grįžtu į paplūdimį ir paslepiu raktus po malka, o ant viršaus uždedu vandens butelį. Pavogs, tai pavogs, pagalvosiu išlipus.
Padarau apšilimą, bėgioju ratais, pasuku kojas ir rankas, atsigulu ant žemės, pašoku, atsistoju į tinkamą poziciją. Brendu į vandenį ir negaliu patikėti – šilta. Hidrokostiumas puikus. Banglentininkų vandenyje koks keturiasdešimt, bet paplūdimys platus, vietos užtenka visiems. Plaukiu.
Bangos tikrai puikios, koks metras su puse, negąsdina, bet ir gražiai lūžta, o tarp lūžių reikiami laiko tarpai, po vienos, turi momentą išsiirkluoti ir sulaukti kitos. Prisimenu kiekvieną skirtingų instruktorių žodį. Ricardo Eriseiroje sakė dailiai sulenkti ir pakelti keliukus irkluojant tolyn, o José Kanaruose sakė būtinai suglausti delnus į rieškutes ir „negrėblioti vandens kiaurasamčiu“. O visų svarbiausia IRTIS, IRTIS, IRTIS.
Tolumoje matau gražų besiformuojantį žalią bangos viršūnės kauburėlį. Atsisuku kranto link ir pradedu irkluoti. Girdžiu kažkur šalimais, po kaire, banga jau pradeda griausmingai lūžti. Irkluoju, irkluoju, irkluoju, pagaunu momentą, pašoku ir stojuosi. Porą sekundžių pastoviu ir niurkteliu vandenin. Sūrus vanduo plauna veidą, išpučiu snarglius iš nosies, ir girdžiu kažką rėkiant – „puikus bandymas, draugeli!“. Puikus, tikrai, rėkiu atgal.
Staiga pagauna tokia ekstazė ir laimė. Vaikinai vieni kitiems ploja, švilpia ir ragina. Po dešimties minučių kažkam vandenyje spaudžiu ranką ir sakau savo vardą, vienas kito klausiame, iš kur esame, ką veikiame. Vandenyno draugas Jacobas sako, jos darbuojasi kanapių versle. Labai kanadietiška. Sakau, jog užteks plepėti, nes praleisim visas geriausias bangas. Nušoku nuo lentos, guliu vandenyje ir spygauju.
Kiekviena kūno ląstelė pritaria, kad šios minutės buvo vertos visos tolimos kelionės ir spardymo sau į užpakalį. Gaudydamas bangas turi būti tikslus, įvertinti savo galimybes, išlaukti momento, turėti kantrybės, o kartais nusprendęs pasileisti ant šios bangos, nusivilsi, nes sekanti už jos buvo daug geresnė. Galvoju, čia visai kaip gyvenime. Turi turėti kantrybės ir negali turėti visko iš karto. Kartais turi paaukoti vieną, ar atiduoti kitą, kad gautum trečią.
Pamatau šalimais plaukiojančią antį – ji daro visiškai tą patį, ką ir mes – gaudo bangas. Vandenynas visiems mums teikia džiaugsmą. Apsidairau, o galva tiesiog sukasi iš smagumo. Jokio žydro vandens ar džiunglių aplinkui, jausmas tartum plaukiočiau prie Pučkorių atodangos Vilniuje, o tai man kelia dar didesnę ekstazę, nes viskas taip paprastai nepaprasta.
Iriuosi toliau, bandau pagauti bangą, tačiau jai dar per anksti lūžti, ir ji aplenkus mane, persiridena keletą metrų į priekį, o lyjantis lietus nuvilnija kartu su masyviu vandens sluoksniu. Garsas nepakartojamas. Nesuprantu, kiek laiko praėjo nuo momento kai įlipau vandenin. Jaučiu, kaip burna nuo druskų ir vandens išbrinko. Pagalvoju, kad metas išlipti. Bent jau atsigerti. Krante pirmų pasitaikiusių žmonių klausiu, kiek dabar valandų? Nustembu, nes vandenyje praleidau tris valandas.
Vandens butelis padeda rasti savo malkelę – raktai vietoje. Turėjau minčių, kad galėčiau grįžti į vandenį, bet pagalvoju, kad gal pirmai dienai veiklos užteks. Tualete su dar trimis merginomis bandome nusivilkti šlapius hidrokostiumus. Tylime, girdisi tik čežantis, čepsintis medžiagos garsas. Kažkas sako, jog tai pats keisčiausias ir šlykščiausias garsas pasaulyje. Juokiamės.
Kai bangomis mėgaujiesi vienas, niekas po intensyvaus laiko vandenyje neužkrauna lentos ant mašinos stogo, tad tyliai džiaugiuosi, kad nelikau vandenyje, nes jėgų savarankiškai pakelti lentą ir ją uždėti ant mašinos stogo liko ne tiek ir daug. Grįždama į hostelį negaliu nesišypsoti. Mėgaujuosi kiekviena akimirka. Gal tai tiesiog kita diena, o gal todėl, kad lyja, hostelis tiesiog pulsuoja energija. O gal hostelis toks pats, tik aš nusiteikus priimti nuotykius ir džiaugtis?
Vakarą praleidžiame prie vieno stalo su vokiečiu, kanadiete, anglu, australe, slovėne ir čiliečiu. Atsibudusi ryte turiu su visais atsisveikinti, susirinkti šlapią hidrokostiumą ir vykti vandens link kuo anksčiau, nes po pasiplaukiojimo turėsiu parvairuoti dar gerą gabalą kelio atgal. Diena nuostabi, šviečia saulė. Su gera nuotaika ir tą šlykščiai šlapią kostiumą nėra taip bjauru rengtis ant sauso, šilto kūno. Brendu vandenin. Tas pats paplūdimys, tačiau visiškai kitoks potyris. Šviečia saulė, mėgaujuosi, gaudau bangas. Staiga apsiniaukia, lengvai nulyja, vėl pradeda šviesti saulė. Girdžiu, kažkas rėkia, kad virš miško susidarė milžiniška vaivorykštė. Negaliu patikėti, kad dabar lapkričio vidurys.
Išsivartau iš vandens ir vėl pirmų pasitaikiusių žmonių klausiu kiek valandų. Praėjo dvi valandos. Metas pakuotis. Užsuku pas vaikinus, iš kurių išsinuomojau įrangą, padėkoju už rekomendacijas ir patikinu, kad seniai taip nesilinksminau. Apsikabinam. Išsiruošiu į trijų valandų vairavimo kelionę. Vakare jau sėdžiu kelte į Vankuverį.
Vos laivui pajudėjus nuo kranto pasineriu į gilų miegą. Teoriškai, jei būtų pora savaičių vėliau, grįžusi galėčiau pasidėti daiktus namie ir traukti į naktinį slidinėjimo seansą ant kalno. Šypsausi ir neįsivaizduoju, kaip kam nors perteikti, kokias nuostabias kelias dienas aš turėjau.
Svarbiausia – nebijoti ir nepasiduoti savo vidiniams smegenų kirminėliams. Šalta, baisu ir niūru… Ar šilta, smagu ir nepakartojama? Rinktis mums.
