„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Lietuvės pasivaikščiojimas Zambijoje tarp laukinių kačių: „Širdis į kulnus nurieda, kai glostai liūtą, o šis riaumoja ir šiepia nasrus“

Daugelis turistų važiuoja į Afriką dėl galimybės išvysti laukinę gamtą, o ypač plėšriuosius žvėris. Turistai, saugiai susodinti į safario mašinas, pleškina fotoaparatais savana besimėgaujančius liūtus, gepardus, leopardus. Mažai kam net per miegus kyla mintis rizikuoti ir vaikštinėti po tą savaną kartu su plėšriosiomis katėmis.
Su dviejų su puse metų batuoju liūtu Simba
Su dviejų su puse metų batuoju liūtu Simba / J.Jucikaitės nuotr.

Tačiau pasirodo, kad pasivaikščioti su laukiniais gyvūnais, juos glostyti ar net kaip naminius šuniukus vedžioti už pavadėlio tikrai yra įmanoma.

Procedūra paprasta. Pirmiausiai aišku reikia atsidurti Afrikoje. Šiuo atveju man pasitaikė proga pabūti Zambijoje, o dar tiksliau į Livingstono mieste. Nuo šio miesto iki Mosi-oa-Tunya nacionalinio parko likę vos 15 kilometrų. Būtent šio parko darbuotojai organizuoja dviejų pavojingiausių pasaulio plėšrūnų – žmogaus ir liūto – susitikimus.

Keliavau po Afriką, mačiau liūtus ne kartą įvairiuose nacionaliniuose parkuose saugiai sėdėdama mašinoje, tačiau išgirdusi apie galimybę su jais pasivaikščioti, nedvejodama išskubėjau  į Zambiją akis į akį susidurti su šiomis plėšriosiomis katėmis.

Pasiruošimas pusdieniui su liūtu

Pasiruošimas susitikimui prasideda labai ankstų rytą. Vos atvykus į nacionalinį parką turistus itin maloniai sutinka parko darbuotojai, sodina prie stalo, vaišina kava, arbata. Po pusės metų kelionių po juodąjį žemyną toks nenatūraliai malonus priėmimas atrodė šiek tiek keistai.

Begurkšnojant arbatą, vienas iš nacionalinio parko darbuotojų nevykusiai pajuokavo, jog atsipalaiduotume ir būtume kuo ramesni, nes liūtams streso apimta mėsa nepatinka. Nerimas netrukus dar labiau sustiprėjo, kai buvo išdalintas pluoštas dokumentų. Greitai permečiau akimis – pasižadėjimas, taisyklės, įsipareigojimai... Pradėjau atidžiai vieną po kito skaityti – „nacionalinis parkas neprisiima jokios atsakomybės. Kad ir kas nutiktų yra kaltas tik pats turistas, kuris prisiima visą riziką ir atsisako teisės prašyti bet kokios žalos atlyginimo“.

Pasidarė truputį baugu, bet nusprendžiau, jog rizikuosiu ir padėjau parašą. Galų gale, reikėjo surašyti tiek savo duomenis, tiek artimųjų kontaktus (iškilus nenumatytai situacijai). Surašiau savo šeimos kontaktus, tačiau prieš važiuodama į šią ekskursiją artimiesiems nepranešiau. Kažin kokia reakcija būtų šeimos ir artimųjų, sulaukus skambučio, kuris praneša, jog patekau į nenumatytą situaciją su liūtais. Nebuvo laiko ilgesniems pamąstymams, prasidėjo mokymai.

Apie valandą buvau mokoma bendravimo normų ir tinkamo elgesio su plėšrūnais. Taisykles aiškinantis parko darbuotojas kas kelis sakinius kartodavo svarbiausią dalyką – net ir visiškai kritinėje situacijoje griežtai draudžiama panikuoti, bėgti, lipti į medį ar bandyti gąsdinti gyvūną.

Kiti nurodymai skyrėsi liūtams ir gepardams. Atrodo, jog su liūtais bus sunku vaikščioti, labai daug reikalavimų ir apribojimų. Leidžiama eiti tik liūtui iš paskos arba iš šono prie užpakalinių kojų, tačiau griežtai ne priekyje ar priekinių  kojų. Jeigu liūtas stovi, reikia kartu su juo stovėti, jeigu atsisėda ar atsigula, reikia irgi greitai sėsti ant žemės ar bent jau tūpti, tačiau nedarant staigių judesių. Mat kitaip liūto didenybė gali būti įžeista ir jam gali kilti noras parodyti savo viršenybę.

Griežtai draudžiama liesti liūto letenas ir snukio priekinę dalį, tačiau glostyti galvą, nugarą, pilvą – su malonumu. Tai pat einantį liūtą galima laikyti už uodegos, jeigu tik toks noras kyla. Tiesa, glostant liūtą ar šalia jo stovint ir fotografuojantis privaloma su juo šnekėtis. Nesvarbu ką, bet svarbu kalbėti. Jie taip auklėjami nuo mažumėlės ir jeigu žmogus stovės tyliai, liūtas gali užmiršti, kad už jo nugaros ar šono yra žmogus ir tada pradės žaisti ar tiesiog patikrins, kas čia per mėsa, šalia.

Taip pat buvo liepta glostant liūtą jo švelniai neglostinėti, o šiurkščiai trinti su ranka ir net patrankyti per kailį. Kitu atveju žvėrių karalius jaus tik kutenimą ir gali pasikasyti su savo ne itin žmogaus rankai švelniais dantimis ar nagais. Taip pat vaikščiojant su liūtais galioja taisyklė – ką pasidėsi, to nepasiimsi. Draudžiama ant žemės dėti bet kokius daiktus, pavyzdžiui, padėjus ant žemės rūbą ar fotoaparato dėklą, jį bus galima pasiimti tik šimto dalių pavidalu.

Galiausiai, buvo duotas pagaliukas – gintis nuo liūto (nejuokauju). Pagaliukas piršto storumo, kokio metro ilgio ar mažiau. Juo naudotis reikia, jeigu šalia esantis liūtas užsimanytų pažaisti. Buvo pasakyta, jog plėšrūnai kartais pradeda žaisti su žmogaus ranka ar rūbais. Tokiu atveju reikia liūtui į nasrus kišti tą pagaliuką, kuris taps jo naujuoju žaislu ir žmogus taps nebeįdomus.

Gepardai mažiau įnoringi nei žvėrių karaliai liūtai ir su jais mažiau taisyklių. Su jais kartu vaikščioti žymiai paprasčiau, galima bet kur stovėti – ir už jų, ir prieš juos, nereikia tupinėti ir stovinėti kartu su jais ir jokių pagalių į nasrus kaišioti.

Žinoma, žvėrių pasaulio dėsniai galioja tie patys – jeigu bėgsi, tikrai vysis. O įdomiausia tai, kad gepardai yra vedžiojami už pavadėlio kaip naminiai šuniukai. Mat jeigu bandytume juos vedžioti be pavadėlio, jie tiesiog pabėgtų, o tada jau nepagausi, visgi tai patys greičiausi pasaulio gyvūnai. Per dvi sekundes gali pasiekti 75 km/h, o išvis išvysto iki 115 km/h greitį. Tad pavadėlis yra būtinas, o svarbiausia neleisti jiems įsibėgėti, nes tada reikės arba paleisti, arba būsi paguldytas ant pilvo į purvą.

Parko darbuotojas davė nurodymus, jog gepardui bandant bėgti, reikia juos tik švelniai truktelti už pavadėlio ir gyvūnas nusiramins. Per apmokymus viskas atrodė per daug paprastai, jog būtų tiesa. Galiausiai po valandos instrukcijų klausymo, pakartotinai buvau paklausta, ar tikrai noriu eiti pasitikti liūtų. Gavus sutikimą, teko pakloti nemažą sumą pinigų ir tuomet liko tik žengti pro vartus.

Jaudinantis jausmas – šalia liūto

Nacionaliniame parke yra laikomi keturi liūtai. Visi jie buvo nupirkti labai maži ir atvežti iš Pietų Afrikos zoologijos sodų. Liūtukai jau į mažus kačiukus nepanašūs, tačiau dar nėra visiškai subrendę. Nacionaliniame parke karaliauja vienas baltas patinas, kuriam vidutiniškai 2,5 metų, viena balta ir dvi geltonos patelės. Visoms apie dvejus metus.

J.Jucikaitės nuotr./Žaizdamas Simba užsikorė į medį
J.Jucikaitės nuotr./Žaizdamas Simba užsikorė į medį

Visi šie liūtai parke buvo laikomi ir pratinami prie žmonių nuo mažumėlės, tačiau kaip gidas – tramdytojas įvardino, jų populiarumo dienos jau suskaičiuotos. Kai liūtai sulauks maždaug trijų metų, su jais jau nebus galima vaikščioti, kadangi subrendusių liūtų elgesys gali tapti visiškai neprognozuojamas bet kuriuo momentu. Per didelė rizika. Bandžiau išsiaiškinti, koks tuomet likimas ištiks šiuos liūtus, tačiau tiesmuko atsakymo taip ir nepavyko gauti. Geriausiu atveju, žvėrys pasiliks tame pačiame nacionaliniame parke, bus prižiūrimi ir maitinami, blogiausiu – užbaigs savo dienas viename iš privačių zoologijos sodų, kurių teritorija bus daugybę kartų mažesnė nei šio parko.

Einant pro vartus, liūto likimo pamąstymus staiga užbaigė nuostabus reginys – po medžiu ilsėjosi du gražuoliai liūtai, jokių tvorų, jokių apsaugų, tik pagaliukas rankoje. Man pasisekė – gavau galimybę pasivaikščioti tiek su baltu, tiek su geltonu liūtu, o dar geriau, jog ir su patinu, ir su patele. Mat kiekvieno pasivaikščiojimo metu yra atrenkami du ramiausi liūtai. Iš anksto niekada neaišku, su kuriais teks vaikščioti, viskas priklausys nuo gyvūnų nuotaikos. Mano lūkesčiai buvo patenkinti – visiška įvairovė.

Pirmomis minutėmis buvo baisoka, tačiau greitai prasidėjo susipažinimas su liūtais ir nerimas atslūgo. Dviems liūtams buvo skirti keturi gidai – tramdytojai, kurie deramo elgesio mokė ir liūtus, ir turistus. Nieko nelaukiant buvo pristatyti liūtai – patinas vardu Simba ir patelė Nely.

Jau nuo pradžių mačiau, jog Nely nėra itin gerai nusiteikusi, nes vis parodydavo savo dantukus ir net riaumodavo. Simba akivaizdžiai žinojo savo žvėrių karaliaus (tinginio) vaidmenį, buvo pasyvus ir į mane bei dar porą drąsuolių didelio dėmesio nekreipė. Galiausiai gavau leidimą prieiti arčiau ir pradėti glostyti liūtą patiną. Pradėjus liesti Simbą, gidas įspėjo, jog toks glostymas šiam dideliam gyvūnui tik lengvas pakutenimas ir ragino mane nesmarkiai jam patrankyti per nugarą ir gerai paniurkyti kailiuką. Lengva tiems gidams kalbėti – „šiurkščiau šiurkščiau, patrankyk ir dar, ir dar!“.

Man taip beglostant, liūtas staiga aukštai pakėlė galvą, visas persisuko priekiu į mane ir iššiepė dantis. Maniau, kad širdis iš baimės išlips, bet pasirodo, jog jaudintis nebuvo priežasties. Aš liūto visai nedominau, priešingai, jis nuobodžiavo ir sugalvojo pažaisti. Greitai atsistojo ir įšoko į šalia esantį didžiulį medį. Liūtas – žvėrių karalius, jam nepaaiškinsi, kad pas jį atėjo svečių, kurie su juo nori pasivaikščioti ir nusifotografuoti.

Po kelių minučių Simbai į draugiją medyje atėjo ir patelė. Deja, jiems medyje pasirodė per mažai vietos ir staiga abu draugiškai stryktelėjo visai šalia mūsų. Galiausiai pradėjom pasivaikščiojimą po nacionalinį parką su šiais dviem gražuoliais.

Iš pradžių liūtai vaikščiojo su mumis neįnoringai. Atrodė, jog jie visai į mus dėmesio nekreipia. Liūtams visai nesvarbu net ir tai, kad bevaikštant juos kažkas už uodegos paėmę laiko. Kartais tik atsisuka pažiūrėti, bet toliau eina nerodydami kaprizų. Taip vaikščiojome maždaug pusvalandį, kol galiausiai sustojom prie mažos pievelės pailsėti ir pasidaryti mažą fotosesiją su gražuoliais liūtais.

Simba buvo tikras karalius – gulėjo išdidžiai galvą pakėlęs ir su malonumu pozavo prieš mano objektyvą. Deja, Nely parodė moterišką charakterį. Nors buvo gana ankstus rytas, saulė jau spigino kaitriai, tad liūtė nusprendė prigulti po krūmu pavėsyje. Keturi gidai – tramdytojai bandė iškrapštyti Nely iš krūmo, bet liūtui daug nepaaiškinsi. Ji tik pradėjo riaumoti, visaip įmanydama rodė savo nepasitenkinimą ir lįsti iš krūmo nė negalvojo. Fotosesijos su liūte nebus, tačiau situacija buvo valdoma – po kelių minučių Nely atrodė aprimusi ir taikiai mėgavosi pavėsiu.

J.Jucikaitės nuotr./Nepatenkinta, tačiau liūtė leidosi glostoma
J.Jucikaitės nuotr./Nepatenkinta, tačiau liūtė leidosi glostoma

Gidas – tramdytojas nusprendė, jog nėra rizikinga prisiartinti prie liūtės ir pasiūlė man ir porai kitų drąsuolių lįsti po krūmu. Mano kompanionai neišdrįso, tačiau aš nusprendžiau rizikuoti. Gidai ten dirba jau daug metų, reikia jais pasitikėti. Mažais žingsneliais ėmiau artintis prie liūtės. Ji atsisuko, piktai pažiūrėjo į mane, tačiau vėliau susidomėjimas manimi dingo ir aš toliau artinausi, kol ją pasiekiau ir pradėjau glostyti. Vėl gavau nurodymus, neglostinėti, o šiurkščiai trinti ir kartkartėmis patrankyti per kailį, nes kitaip gyvūnas jaus tik kutenimą.

Po keletos minučių Nely mano draugija atsibodo ir ji ėmė riaumoti, tačiau gidas nurodė nereaguoti ir toliau glostyti liūtę. Jausmas vertas milijono – tupiu po krūmu kartu su liūte, kuri riaumoja, o aš ją glostau ir trankau su ranka per kailį. Kai liūtė vėl nusiramino ir net pradėjo snausti, aš galėjau išlįsti iš pavėsio. Deja, tada pasimatymo laikas su liūtais ėjo į pabaigą ir lėtai turėjome iš parko glūdumos grįžti prie įėjimo. Valanda vaikštinėjimo prabėgo lyg penkios minutės.

Su greičiausiais pasaulio gyvūnais

Po trumpos poilsio pertraukėlės laukė antrasis pasimatymas. Šį kartą su trimis gepardais – dviem patelėmis ir vienu patinėliu. Jų istorija panaši į liūtų. Gepardai gimė zoologijos sode Pietų Afrikoje, buvo nupirkti ir atvežti į Zambiją, ir pratinami prie žmonių nuo mažumės. Gepardų amžius apie dvejus metus, taigi, ir jiems liko apie vienerius metus vaikštinėjimų su turistais.

Vaikštant su gepardais taisyklių ir reikalavimų buvo gerokai mažiau, tad nerimas nuslūgo ir kojos jau nedrebėjo. Gal padėjo tai, kad jie dydžiu perpus mažesni už liūtus. Be to, jie murkia, o ne riaumoja, kaip žvėrių karaliai. Nemeluoju, gepardai iš tikrųjų murkia. Tik tas murkimas toks garsus, jog primena urzgiantį šunį, o ne murkiančią katę. Tiesą pasakius, toks urzgimas net gąsdino, atrodė, jog gyvūnai pyksta ar net ruošiasi pulti. Tačiau gidai – tramdytojai tuojau nuramino – gepardai murkia, kai yra nusiraminę ir taikiai nusiteikę.

J.Jucikaitės nuotr./Su gepardais paprasčiau
J.Jucikaitės nuotr./Su gepardais paprasčiau

Pasivaikščiojimas su gepardais buvo numatytas trumpesnis nei su liūtais, vos 40 minučių, tad ilgai nedelsėme ir pradėjome eiti. Kiekvienam gepardui buvo uždėtas pavadėlis, kurio padedami juos vedžiojome. Gidas – tramdytojas pajuokavo, jog gepardas patinas geriausiai jaučiasi moteriškoje kompanijoje ir man padavė jo pavadėlį. Pasivaikščiojimas buvo tikras malonumas, galima eiti laisvai ir gyvūnui už nugaros, ir iš šono, nereikėjo tūpčioti ir sėstis nuolat ant žemės, jautėsi visiška laisvė. Iškart buvo aišku, jog gepardai vaikšto greičiau nei liūtai, kurie vos koją už kojos velka. Gepardai tiesiog tempte tempė pavadėlį ir nenorėjo man leisti eiti normaliu žingsniu.

Kiekvieną kartą timptelėjus gyvūną už pavadžio, kaip buvo liepta per mokymus, gepardas sustodavo ir atsisukdavo į mane. Gaila šiek tiek pasidarydavo, jog negali žvėrys laisvai lakstyti, o yra pririšti prie pavadžių ir turi žingsniuoti žmogaus tempu. Juk jie bėga tokiu greičiu kaip ir automobilis greitkelyje.

Pasivaikščiojimo pabaigoje vis dėl to buvo duota gepardams laisvė bėgti kiek jėgos leidžia, o mums – galimybė pasigrožėti reginiu. Nacionaliniame parke yra sukurtas specialus mechanizmas – ant elektra varomo laido prikabinamas mėsos gabalas, pajungiama elektra ir mėsa didžiuliu greičiu lekia į priekį pora šimtų metrų. Turbūt net nereikia sakyti, kas nutinka, kai maistas nuo gepardo bando pasprukti. Akimirksniu iš ramaus gyvūnėlio gepardas pavirsta įspūdingo greičio skriejančia mašina, o mes mėgaujamės renginiu. Kai mėsa buvo suėsta, mūsų džiaugsmai baigėsi ir teko atsisveikinti su žvėrimis.

Dvi valandos pasivaikščiojimo su liūtais ir gepardais, juos glostant ir žaidžiant, suteikia daugiau emocijų nei ištisi mėnesiai kelionių po laukinę gamtą geriausiuose Kenijos ir Tanzanijos nacionaliniuose parkuose, o nuotraukos šokiruoja net daug mačiusius keliautojus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“