„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Lietuvės Pietų Korėjoje: čia natūralu miegoti ar valytis dantis viešoje vietoje

Kuo lietuvaičius stebina tolimoji Pietų Korėja? Savo įspūdžiais apie niekada nemiegančią šalį dalijasi aktyvios, žavios ir save laimingomis įvardinančios studentės: 22 metų Simona Gegieckaitė ir 20-metė Jurgita Lipeikytė, kurioms dvišalių mainų programa universitete leido išvykti į Pietų Korėją stebėti tekančią saulę anksčiau nei namiškiai Lietuvoje.
P. Korėja
P. Korėja / asmeninis arch.

– Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai atvykus į Pietų Korėją?

– Jurgita: Buvau girdėjusi, kad azijiečiai nevengia pasnausti, bet tikrai nesitikėjau išvysti to beveik kiekviename žingsnyje.

Negana to, kad metro man buvo visiška naujovė, nes Lietuvoje to neturime, čia žmonės netgi miega ten.

Važiuojančius šia transporto priemone žmones galima suskirstyti į dvi grupes: miegančius ir įkišusius nosis į išmaniuosius telefonus, kuriuos turi tiek vaikai, tiek tikrai garbingo amžiaus žmonės. Keisčiausia, kad laikui bėgant tai pasidarė taip natūralu ir priimtina, kad net pati nusnausdavau važiuodama metro.

Simona: Pirmas dalykas, kuris mane pribloškė, buvo oras – karštis ir drėgmė.

Po kurio laiko, atsikvošėjusi nuo nuovargio ir saulės, pradėjau pastebėti aplinką bei žmones. Kelių eismas taip pat buvo vienas iš dažnai aptariamų dalykų su draugais.

Ypač daug mūsų dėmesio sulaukė patrakę maisto išvežiotojai su savo burzgiančiais ir greitai lekiančiais motoroleriais. Važiuoja kur nori, kaip nori. Nemanau, kad jiems galioja kelių ar apskritai kokios nors taisyklės.

Asmeninio albumo nuotr./Su studijų draugais
Asmeninio albumo nuotr./Su studijų draugais

– Kodėl Pietų Korėja buvo ta šalis, į kurią nusprendėte vykti?

– Jurgita: Studijuoju Rytų Azijos kultūras ir kalbas Vytauto Didžiojo universitete (VDU), todėl natūralu, kad pasirinkau vieną iš Azijos šalių.

Esu mentorė (red. past. – VDU mentorių programos dalyviai rūpinasi į Lietuvą atvykstančiais studentais) universitete ne vieną semestrą, sutinku puikių studentų iš įvairių pasaulio vietų, pamaniau, kad jei jie gali atvykti į visiškai svetimą šalį, kodėl man nepabandyti?

Pirmas pusmetis svetimoje šalyje prabėgo akimirksniu, supratau, kad vieno semestro tikrai neužteks pažinti kraštui, todėl nusprendžiau prasitęsti Dvišalių mainų studijas universitete ir dar kurį laiką pabūti Pietų Korėjoje.

Asmeninio albumo nuotr./Pietų Korėjos gatvė
Asmeninio albumo nuotr./Pietų Korėjos gatvė

Simona: Prieš pradėdama studijuoti VDU žinojau, jog tarptautiniai mainai suteikia galimybę išvykti mokytis į tolimas, kerinčias šalis, bet žinojimas buvo lyg sausas faktas, kol neatsidūriau čia Pietų Korėjoje.

Apie šią šalį nemažai girdėjau iš kurso draugų ir korėjiečių kalbos dėstytojos universitete. Pati šiek tiek buvau mačiusi internete. Bet vos tik atvykus viskas, ką žinojau ar turėjau žinoti, išgaravo.

Džiaugiuosi, jog prieš atvykdama neturėjau rožinių akinių žvelgdama į šią šalį. Manau, sugebėsiu ir grįžti be jų. Dėstytoja dažnai sakydavo – šalyje reikia įžvelgti ir gera, ir bloga. O kaip kitaip pažinsi?

– Kokius pagrindinius kultūrinius skirtumus galėtumėte įvardinti? Kuo korėjiečiai skiriasi nuo lietuvaičių?

Įdomu tai, kad visi jaunuoliai į vyresnius kreipiasi broliu ar seserimi ir tik bendraamžius vadina draugais

– Jurgita: Daugelis esame girdėję, kad amžius ir pagarba vyresniems yra bene vienas svarbiausių kultūros aspektų Azijoje.

Turbūt vienas iš pirmųjų klausimų, kurį girdėdavau atvykusi, buvo apie mano amžių.

Lietuvoje žmonės nesivargina klausti pašnekovo amžiaus, nes tai tikrai nėra itin svarbu.

Įdomu tai, kad visi jaunuoliai į vyresnius kreipiasi broliu ar seserimi ir tik bendraamžius vadina draugais, man tai buvo naujiena. Būtent prie šio kultūrinio aspekto buvo gana sunku priprasti.

Simona: Nors iš pažiūros korėjiečiai gali pasirodyti šiek tiek rūstūs, tačiau jie yra draugiški ir bėdoje gelbstintys žmonės.

Jaunoji karta šiek tiek vengia užsieniečių (to priežastis, manau, yra kalbos barjeras), tačiau man ir mano draugams ne kartą į pagalbą atskubėjo vyresnis korėjietis.

Buvau nustebinta „porų kultūros“. Būti vienišam čia – varge, kaip negerai. Asmenys, kurie yra vieniši, visada pabrėš, kokie jie yra nelaimingi ir kaip jie nori rasti savo meilę.

Sutikau vos keletą žmonių, kurie nesuko sau dėl to galvos. Bet būnant poroje akivaizdus ar per „ryškus“ santykių demonstravimas nėra priimtinas.

Net bendrabutyje prie ribos, kur išsiskiria įėjimai į merginų ir vaikinų gyvenamas zonas, buvo pakabintas pranešimas, prašantis „nedemonstruoti meilės neracionaliai“ (angl. do not show your love irrationally).

Buvau nustebinta „porų kultūros“. Būti vienišam čia – varge, kaip negerai. Asmenys, kurie yra vieniši, visada pabrėš, kokie jie yra nelaimingi, ir kaip jie nori rasti savo meilę.

Pietų Korėjos visuomenė yra gana vienalytė.

Turiu omenyje, jog dauguma žmonių domisi panašiais dalykais, vaikosi panašių mados tendencijų, klausosi populiarios muzikos, stengiasi turėti ir naudoti naujausias technologijas.

Viskas vyksta labai masiškai, nėra noro būti kitokiam. Na ir žinoma – visi visur skuba, įsikniaubę į savo išmaniuosius telefonus.

Bet beskubėdami jie visada atranda laiko pakelti taurelę su kolega iš darbo ar universiteto. Lietuvoje alkoholio vartojimas yra daugiau ar mažiau smerkiamas, tačiau Pietų Korėjoje tai yra kultūros dalis.

Žmonės liūdi ir džiaugiasi su alkoholiu, rodos, kaip ir pas mus, bet čia didesnių problemų dėl to lyg ir nekyla.

– Kokie ten gyvenančių žmonių kasdieniniai įpročiai labiausiai stebina?

asmeninis arch./P. Korėja
asmeninis arch./P. Korėja

Jurgita: Miegojimas viešoje vietoje pradžioje glumino. Stebino ir reikalavimas nusiauti batus atėjus į restoraną pavalgyti.

Negaliu to teigti apie visus restoranus, bet atėjus į tradicinį restoraną būsite paprašytas nusiauti.

Jei vieta, į kurią atėjote pavalgyti, yra populiari, teks susidurti su sunkumais perlipant per krūvą batų, kol pasieksite staliuką, prie kurio sėdėsite ne ant kėdės, o ant grindų.

Tai buvo įdomi patirtis, kuri vėliau tapo kasdienybe. Kitas dalykas, kuris privertė nusijuokti, tai korėjiečių rūpinimasis burnos higiena. Ar teko kada nors matyti žmogų, valantį dantis viešoje vietoje? Man teko.

Pietų Korėjoje tai yra visiškai normalu. Išgėrei puodelį kavos ir skubi valytis dantų. Paskaitos metu pajutai nemalonų skonį burnoje? Išsitrauki dantų šepetėlį iš kuprinės ir eini valytis dantų.

Dantų valymas viešoje vietoje yra visiškai normalus dalykas korėjiečiams.

Gana neįprasta pamatyti merginą, dėvinčią pečius apnuoginančius drabužius. Tačiau visiškai normalu lakstyti trumpais sijonėliais

Simona: Vienas iš keistesnių dalykų – nuogų pečių tabu. Ir kai sakau nuogų, omeny turiu paprasčiausius marškinėlius be rankovių.

Gana neįprasta pamatyti merginą, dėvinčią pečius apnuoginančius drabužius. Tačiau visiškai normalu lakstyti trumpais sijonėliais.

– Ar akademinė kultūra Pietų Korėjos universitetuose labai skiriasi nuo esančios Lietuvoje?

– Jurgita: Pietų Korėjoje, kitaip nei Lietuvoje, egzistuoja studentų miesteliai, kuriuose yra bendrabučiai, universitetas ir visos kitos studentams reikalingos įstaigos – tai yra labai patogu.

„Soongsil“ universitete, kuriame studijuoju, visi dėstytojai paskaitas dėsto įdomiai, jų anglų kalbos žinios geros, todėl keblumų klausantis studijų dalykų nėra. Universitetas taip pat siūlo prisidėti prie įvairiausios studentiškos veiklos.

Norintys gali išmokti tekvondo (kor. taekwondo) ar kitų kovos menų, besidomintys muzika gali prisijungti prie choro ar išmokti groti tradiciniais instrumentais.

Simona: Korėjiečių ir lietuvių kultūros be proto skiriasi. Atvykusi galvojau, kad studentai per naktis mokosi tik prieš svarbius atsiskaitymus. Laikui bėgant pamačiau vis daugiau žmonių, kurie mokosi įnirtingai nuolatos. Ilgiausias valandas sėdi kavinėse – ir pavalgo, ir pasimoko, ir pamiega ten pat.

Kai esu taip dažnai apsupta knygomis apsikrovusių studentų, ir pati jaučiu poreikį lėkti į kavinę ir mokytis.

Studijavimas universitete korėjiečiams yra labai svarbus gyvenimo etapas. Priešingai nei Lietuvoje, daryti pertraukas pabaigus mokyklą yra itin retas pasirinkimas, nieko negirdėjau ir apie akademines atostogas universitete.

Asmeninio albumo nuotr./Tradicinė architektūra
Asmeninio albumo nuotr./Tradicinė architektūra

– Ką su draugais veikiate laisvalaikiu? Ar laisvo nuo studijų laiko praleidimo būdas labai skiriasi nuo įprasto Lietuvoje?

– Jurgita: Su draugais užsieniečiais stengiamės apžiūrėti kuo daugiau, aplankyti populiarias vietas.

Laisvalaikis su draugais, kuriuos sutikau Pietų Korėjoje, nesiskiria nuo laisvalaikio su draugais Lietuvoje: einame į kavines, kiną arba apsipirkti. Korėjiečiai mėgsta karaokė ir žaidimų kambarius, kurių Lietuvoje mes neturime, todėl įdomu atrasti ir šiuos laisvalaikio praleidimo būdus.

Man labai patinka, kad Pietų Korėjos gatvės niekada nemiega ir yra pilnos žmonių. Lietuvoje, kai sutemsta, gatvės ištuštėja ir žmonės yra priversti eiti namo, nes kavinės užsidaro gana anksti.

Seule  gyvenimas tiesiog verda naktimis, visos parduotuvės dirba, galima rasti vietų kur pavalgyti ir pabūti su draugais. Jauniems žmonėms tikrai yra ką veikti visą parą.

Kadangi švęsti galima ir gatvėse, ir pačiame universiteto miestelyje, šiltesniu metų laiku studentai užgrobia visus galimus staliukus ir suoliukus, apsikrauna maistu, gėrimais ir naktinėja skleisdami geras emocijas

Simona: Kadangi švęsti galima ir gatvėse, ir pačiame universiteto miestelyje, šiltesniu metų laiku studentai užgrobia visus galimus staliukus ir suoliukus, apsikrauna maistu, gėrimais ir naktinėja skleisdami geras emocijas.

Manau, to pasigesiu grįžusi namo. Studentų miesteliai turi kažką ypatingo ir suteikia visai kitokias studentavimo patirtis.

– Galbūt planuojate savo ateitį Pietų Korėjoje?

– Jurgita: Ši patirtis tikrai neįkainojama. Susiradau naujų draugų, susipažinau su nauja kultūra, kuri tapo dalele manęs.

Manau, tai  tikrai padės man ieškant darbo ateityje ir toliau planuojant savo gyvenimą. Šiuo metu rengiuosi pavasario semestrui Pietų Korėjoje, tačiau  kalbėti apie gyvenimą šioje šalyje dar per anksti, nes visų pirma reikia pabaigti bakalauro studijas VDU, o tada galvoti apie magistro studijas. Galbūt ir Pietų Korėjoje.

Simona: Perspektyvos ir jų suvokimas mus „persekioja“ nuo studijų universitete pradžios. Per pusantrų metų šioje studijų srityje supratau, jog ji manęs neapriboja. Kalbų mokėjimas ir kultūrinis regiono suvokimas suteikia naudą, kad ir ką veikčiau.

Asmeninio albumo nuotr./Studentų miestelis Pietų Korėjoje
Asmeninio albumo nuotr./Studentų miestelis Pietų Korėjoje

Žinoma, žinias reikia nuolat atnaujinti ir įgytų įgūdžių nevalia apleisti. Mane domina daugybė kitų dalykų. Kol kas viliuosi, kad pabaigusi studijas su įgytomis žiniomis galėsiu brautis ir į kitas sritis – dizainą ar fotografiją. Kas žino, gal nuspręsiu studijas tęsti Azijoje.

Man svarbiausia nesustoti tobulėti kaip asmenybei, o tai, manau, reiškia nuolatinį mokymąsi. Savo ateitį matau Pietų Korėjoje, bet lygiai taip pat ir bet kuriame kitame pasaulio kampelyje. Neturiu tikslaus plano ar vienos svajonės.

Dabar mano užduotis – kuo geriau išmokti korėjiečių kalbą ir įgyti kuo daugiau žinių apie šalį bei visą Rytų Azijos regioną.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs