Pagal Vystomojo bendradarbiavimo platformos (VB Platformos) programą į organizaciją „Chabibeh“ išvykusios lietuvės patyrė ir nemažai išbandymų, nes kaip tik tuo metu šalyje suintensyvėjo elektros, vandens bei interneto tiekimo sutrikimai.
Prisimindamos neseniai pasibaigusią savanorystės patirtį jos dalijasi, kokias svarbiausias adaptacijos prie naujos realybės pamokas išmoko, kaip patirti buitiniai sunkumai atsiskleidžia grįžus į patogią kasdienybę ir kaip būsimiems savanoriams netapti gelbėtojais, atnešančiais daugiau žalos, nei suteikiančiais naudos.
– Kaip savanorystė ir būtent ši VB Platformos programa Beirute atsirado jūsų gyvenimuose?
Šarūnė: Prieš išvykdama į Libaną aplikavau į kitą VB Platformos programą Nabluse (Palestinoje), bet dėl karantino sienos buvo uždarytos ir vis negalėjau išvykti. Belaukdama, kol atsidarys ši programa, pradėjau dirbti piešimo mokytoja popamokinėje studijoje bei privačiai. Visgi, po ilgo laukimo į Nablusą išvykti taip ir nepavyko, bet atsirado programa Libane, kuri buvo fokusuota į edukaciją. Pagalvojau, kad po mokymo piešti patirties savanorystė Libane ir darbas su vaikais man tobulai tiks.
Medeina: O mane savanorystė lydi jau daugiau nei dešimtmetį. Tai puikus būdas išbandyti naujas veiklas, sutikti bendraminčių, prisidėti prie procesų, kurie man atrodo svarbūs, bei priartėti prie bendruomenių, kurių žmonės patiria skirtingas nei manoji realybes.
Į VB Platformos kuruojamas programas Libane ir Palestinoje dėmesį buvau atkreipusi jau anksčiau, tačiau dėl studijų išvykti ilgesniam laikotarpiui negalėjau. Tačiau po metų, pamačius atnaujintą skelbimą savanoriams ir pasikeitus asmeninėms aplinkybėms, suskubau aplikuoti.
– Ar buvo lengva užmegzti ryšį su vaikais? Ar galiojo tos pačios ar panašios taisyklės, kurias išmokote mūsų lietuviškoje mokykloje?
Medeina: Tik atvykusios įsiliejome į kasmetinės vaikų stovyklos veiklas. Stovykla yra skirta aplinkiniuose rajonuose gyvenantiems vaikams iš nepasiturinčių šeimų, todėl tai buvo geras „krikštas“. Centre sukdavosi ne tik dideli būriai vaikų, bet ir vietiniai savanoriai, kurie vaikus daugiausiai užėmė įvairiomis sportinėmis veiklomis.
Šarūnė: Lietuvoje piešimo mokiau dailės studijoje, į kurią ateidavo vaikai, kurie jau žinojo, kad mėgsta piešti, o mūsų užsiėmimai trukdavo apie dvi valandas. Libane buvo įdomu vesti užsiėmimus kitokiame kontekste. Vasaros stovykloje, kadangi visą dieną sportuoja ir žaidžia, vaikai buvo pilni energijos. Turėjau pritaikyti užsiėmimus prie jų nuotaikos, t. y., labiau piešti, žaisti.
Vėliau rudenį pradėjau savanoriauti mokykloje, kur mano piešimo pamoka buvo viena iš daugybės, todėl vaikai ateidavo po ilgų ir rimtų pamokų, dažniausiai pavargę. Tai buvo įdomus išbandymas – sudominti netgi tuos, kurie visiškai nemėgsta dailės, ir paskatinti juos bent jau pabandyti.
Medeina: Skirtumų tarp vaikų ir jaunimo ugdymo trajektorijų, lyginant su Lietuva, yra išties nemažai, tačiau svarbu paminėti, kad Lietuvos kontekste geriausiai esu susipažinusi su Valdorfo pedagogika, kuri neatspindi bendros šalies mokyklų situacijos.
Beirute mes savanoriavome su vaikais, ateinančiais iš konservatyvesnių pažiūrų, mažiau pajamų turinčių šeimų. Dėl šių aplinkybių ir pati mokykla turėjo mažiau resursų, o klasėje, su retomis išimtimis, būdavo apie 30–40 vaikų. Manau, kad tokie dideli srautai lėmė vertikalesnius santykius tarp mokytojų ir vaikų, bet aš per tuos mėnesius taip ir nepripratau būti vadinama „Miss, Teacher“ mokykloje ar „Coach“ stovykloje.
Ši bendravimo su mokytojais kultūra man priminė senelių ar tėvų pasakojimus iš jų mokyklos laikų, bet ne mano asmenines patirtis. Dėl šios priežasties kartais buvo sudėtinga prieiti prie veiklos kitaip, ugdyti labiau lygiaverčius santykius, skatinti asmeninę iniciatyvą ir vaizduotę, o ne tik duoti užduotis, kurios gali būti atliktos automatiškai.
Apskritai, Lycée Promis mokykloje meninių užsiėmimų pasitaiko retai, o pirmenybė vienareikšmiškai skiriama tik akademiniams, „rimtiems“ dalykams. Šis požiūris pakankamai gajus ir Lietuvoje, bet, manau, mūsų šalyje jis palengva kinta.
Mane taip pat stipriai nustebino darbas su pradinių klasių mokiniais pandemijos kontekste, o ypač – su antrokais, kurie tik pirmą kartą gyvai prisijungė prie bendraklasių. Dalyvaudama anglų kalbos pamokose pastebėjau, jog vieni vaikai puikiai rašo, skaito, bendrauja, o kiti, rodos, pirmą kartą laiko rankose pieštuką ir rašo lotyniškomis raidėmis. Tai tik viena iš pandemijos pasekmių vaikams, kurie ateina iš šeimų, neturinčių galimybių suteikti nuotolinio mokymosi galimybių ir/ar laiko resursų, reikalingų skirti pagalbai mokantis.
– Šarūne, tau Libanas buvo pirmoji šalis už Europos ribų, tau, Medeina, ne. Koks buvo jūsų pirmasis įspūdis apie šią šalį ir kaip jis keitėsi? Ar susidūrėte su dalykais, kurie iš pradžių atrodė būsiant išbandymu, bet vėliau supratote to priežastis ir tai tapo natūralu?
Šarūnė: Mane daug kas stebino ir buvo nepažįstama – nuo eismo kelyje iki bendravimo, tačiau niekas neatrodė neįveikiama. Stengiausi į viską žiūrėti atvira širdimi: kai stebino – stebėjausi, kai nervino – nervinausi, tačiau daviau sau laiko stebėti naują aplinką, pažinti ir prisitaikyti, iki kol labai natūraliai suradau savo vietą.
Medeina: Manau, kad niekaip nebūčiau galėjusi iš anksto suprasti, koks unikalus ir įvairialypis bus Libanas. Nepadėjo net Artimųjų Rytų ir antropologijos studijos. Kalbant apie Libaną niekaip neišeina generalizuoti, atsakyti vienareikšmiškai, nes net nuvažiavus į kitą regioną, miestelį ar kvartalą, atrodo, kad ten tarsi galioja savos normos bei nuostatos.
Niekaip nebūčiau galėjusi iš anksto suprasti, koks unikalus ir įvairialypis bus Libanas.
Didžiausia nuostaba kilo dėl aplinkinių atvirumo, kosmopolitiškumo, susidomėjimo viskuo, kas „iš užsienio“, ir gebėjimo be pastangų jungti tradicijas su naujovėmis, kitų kultūrų įtakomis. Nors žinojau, jog Libanas yra gerokai nemonolitiška šalis, šis patyrimas buvo išties unikalus.
O kaip iššūkį įvardyčiau bendravimo kultūrą darbiniame kontekste, nes ji gerokai skiriasi nuo mūsiškės. Ten nėra įprasta išsakyti pasiūlymus, lūkesčius, o ypač – pastabas tiesiogiai, didelė svarba yra teikiama maloniems apsikeitimams, pasikalbėjimams, pagyrimams, ko pasekoje kartais nėra aiški darbų seka ar planas.
Taip pat gerokai lanksčiau yra žiūrima į „deadlinus“ bei laiko limitus. Iš pradžių tai kėlė kažkiek neaiškumo, tačiau po poros mėnesių kodai tampa aiškesni, o bendravimo kultūra lengviau naviguojama. Šiame aklimatizacijos procese labai pravertė buvimas kartu su Šarūne, kuomet galėdavome apsikeisti pastebėjimais ar pasitarti, kaip naviguoti konkrečiose situacijose.
– Kokias asmenines pamokas išmokote gyvendamos Libane ir kaip jas pritaikėte savo gyvenimuose?
Šarūnė: Prisitaikyti prie naujos vietos ir kultūros man buvo didelė pamoka, todėl persikraustyti į Roterdamą man buvo daug lengviau, nes jau buvau gyvenusi Beirute. Be to, gyvenimas Libane buvo pilnas ekstremalių psichologinių patirčių, kurios ateina radikaliai pakitus aplinkai. Išmokau geriau tvarkytis su savo nerimu ir truputį geriau pažinau save.
Medeina: Pagrindinė pamoka, kurios pakartotinai mokiausi kartu su dauguma žmonių Libane, buvo prisitaikymas prie krizės sąlygų ir iš to kylančių netikėtumų: prie netikėtai dingusių elektros ar vandens, neatvažiavusio autobuso, kavinės, kurioje ketinau dirbti, ankstesnio užsidarymo dėl elektros tiekimo trūkių... Nors patirtis ne iš lengviausių, tai ugdo gebėjimą šalčiau reguoti į nenumatytas situacijas, improvizuoti ir rasti sprendimus.
Taip pat Libane mokiausi būti atviresnė aplinkai, nes daugumai įprasta apsikeisti keliais žodžiais su praeiviais, susibendrauti su vietine pardavėja, ne tik pažinoti savo kaimynus, bet ir kasdien su jais pasišnekučiuoti. Nėra nieko stebėtino, jei ką tik sutiktas pašnekovas pakviečia savaitgalį pavežioti ir aprodyti šalį ar aplankyti savo šeimos namus, kur mamos ir tetos jau būna priruošusios maisto. Libanietiškas svetingumas, atidumas ir atvirumas atvykėliams yra tikrai didžiulis. Tai priverčia suabejoti įtarumu nepažįstamųjų atžvilgiu, kuris toks įprastas Lietuvoje. Šis dalijimasis gerumu, tuo, ką turi, skatina atsilyginti ir taip užsisuka ratas.
Taip pat vis stebėdavausi savo draugais ir draugėmis libaniečiais, kurie labai sunkiomis, neprognozuojamomis sąlygomis gali ne tik išlikti tvirtais, įveikti sunkumus, bet ir sugebėti džiaugtis, rasti būdų linksmintis su draugais, siekti savo svajonių, susikurti mažas šventes ir taip užsimiršti. Nesinori pagražinti patiriamų sunkumų ir iššūkių, tačiau negalėjau nesistebėti gebėjimu sunkumus paversti juokingomis istorijomis, taip palengvinant ore tvyrantį sunkį.
– Libanas yra veikiamas didžiulės ekonominės krizės, elektros tiekimo ir interneto sutrikimų, mums įprastų kasdienybės atributų trūkumo. Kokia buvo jūsų, kaip atvykusių iš daug labiau ekonomiškai stabilesnės šalies, patirtis ir kaip prisitaikėte? Ar grįžusios namo pradėjote labiau vertinti mums taip įprastus buitinius patogumus?
Šarūnė: Juokinga, bet man atrodo, kad pradžioje bandėme vaidinti, kad elektros ir vandens trūkumas mūsų nelabai veikia ir mums viskas gerai, nes nesinorėjo pasirodyti, kad esame išlepusios. Tačiau po poros mėnesių pasidaro akivaizdu, kad tai nėra dalykas, prie kurio galima 100 proc. priprasti, ir kad nervintis ir pykti ant visų šių nepatogumų normalu.
Mano draugai, nuolatos gyvenantys Beirute, kartais baigia išprotėti, kai dėl interneto nebuvimo neišeina patogiai dirbti, kai geriamo vandens galonų reikia ieškoti vidury nakties, nes pamiršai juos prisipildyti dieną, ir t. t. Kiekviena dienos valanda yra vienaip ar kitaip paveikta krizės.
Bandėme vaidinti, kad elektros ir vandens trūkumas mūsų nelabai veikia.
Pamenu rugpjūtį, kai suintensyvėjo degalų trūkumas, ištisas savaites beveik neturėjome bėgančio vandens ir elektros. Miegoti buvo karšta, maistas gedo, dirbti buvo neįmanoma. Va tada ir leidome sau trumpam pasiduoti nevilčiai.
Iš kitos pusės, viskas yra įveikiama ir įmanoma, nes žmonės gyvena, dirba, kuria, net ir su šiais trukdžiais. Po kiek laiko pasidaro instinktyvu turėti daug žvakių ir gyventi su mažiau. Tiesą sakant, dabar, Roterdame, man visko atrodo per daug, yra per patogu, kasdienybė tarsi iškreipta. Nuolatos palaikau ryšį su draugais Beirute, todėl labai aiškiai matau atstumą tarp mūsų realybių.
Medeina: Prisitaikyti tikrai nebuvo lengva, ypač pirmąją savaitę, kai dėl sugedusio elektros generatoriaus neturėjome nei elektros, nei interneto. Nemanau, kad tai, jog esame atvykėlės, turėjo daug įtakos, nes tokia situacija buvo nauja ir patiems libaniečiams. Galbūt sunkesnis aspektas buvo tai, kad prastai mokėjau vietinį kalbos dialektą ir nežinojau, kaip dalykai veikia: kam skambinti, kai baigiasi geriamas ar čiaupo vanduo, ką daryti, kai dingsta internetas.
Dėl sugedusio elektros generatoriaus neturėjome nei elektros, nei interneto.
Dėl šių priežasčių, kol išmokome pačios tvarkytis, buvome daugiau priklausomos nuo mus priėmusios organizacijos. Vienas didžiausių iššūkių buvo tokiomis sąlygomis išlikti produktvyviai, atlikti reikiamas užduotis organizacijoje ir pasiruošti pamokoms, nes, kai daug pastangų yra skiriama tik prisitaikymui, natūraliai mažiau jėgų lieka kitiems dalykams.
Grįžusi namo, manau, kad porą savaičių slapta vis laukdavau, kol išjungs elektrą, ir laikydavau elektros prietaisus pakrautus. Visgi, didžiausia nuostaba grįžus buvo suvokimas, kiek daug galvoje atsirado laisvos vietos, nes nereikia skaičiuoti elektros grafiko, keisti trijų ar keturių kavinių, norint išsiųsti elektroninį laišką, ar bandyti atsigauti po nemiegotos nakties dėl karščio ar šalčio, nes neveikė kondicionierius ar šildytuvas.
Dažnai galvoju apie vietinius, kurie dirba užsienio kompanijose ar yra laisvai samdomi ir dėl vietinės valiutos nuvertėjimo turi trigubai sunkiau dirbti, kad tik galėtų prisijungti prie susitikimo ar atlikti užduotis. O kitose šalyse esantys dažnai nenutuokia, kokiomis sąlygomis gyvena ir dirba jų kolegos.
– Kartais savanorystė turi ne tik teigiamą, bet ir neigiamą pusę. Kai kada savanoriai vadinami „white saviors“ (baltaisiais gelbėtojais), o pati savanorystė apibūdinama kaip neokolonializmas. Kaip jums pavyko išlaikyti pagarbą, partnerystę ir lygiavertiškumą su vietine bendruomene, kurioje savanoriavote? Ką svarbu suprasti kiekvienam, kuris nori padėti, bet nenori tapti „gelbėtoju“?
Šarūnė: Manau, kad pirmiausia svarbu suvokti ir įsivardyti visus šiuos įmanomus savanorystės (ar net apskritai buvimo kitoje šalyje) atspalvius ir aiškiai atsakyti sau į klausimą „ką aš čia darau ir koks mano tikslas?“.
Kiekviena bendruomenė ir kultūra žino, ko jiems reikia ir ko jie siekia, ir ne mūsų (europiečių, savanorių, vakariečių) vieta diktuoti jiems savo vertybes, jas keisti ar tobulinti. Svarbu savo buvimą tokiame kontekste priimti kukliai, siekti gilių asmeninių pažinčių, kuriose nebūtų keistų institucinių „power dynamics“ (galios dinamikų). Noras kažką „gelbėti“ ateina tada, kai tos galios dinamikos nėra įvardytos ir apibrėžtos.
Kiekviena bendruomenė ir kultūra žino, ko jiems reikia ir ko jie siekia.
Daryti dalykus „vakarietiškai“ nėra vienintelis būdas daryti dalykus teisingai, todėl ir reikia kuklumo, įsiklausymo, supratimo, kantrybės pamatyti ir iš esmės suprasti, kaip viskas veikia kitoje kultūroje. Į savo savanorystę žiūrėjau kaip į bendradarbiavimą – aš dalinuosi savo žiniomis ir semiuosi jų iš vietinės bendruomenės.
Medeina: Tarptautinė savanorystė yra tikrai nevienareikšmiška, dažnai net gali būti kenksminga vietinėms bendruomenėms, o po „gerųjų savanorių“ nuotraukomis su būriu vaikų slypi daug kompleksiškų procesų.
Manau, kad svarbu pabrėžti, kad „gelbėtojo“ kompleksas gali pasireikšti ne tik tarptautinėse savanorystėse tarp šiaurės–pietų, tačiau ir vietoje dirbant su marginalizuotomis bendruomenėmis. Tarptautinės savanorystės kontekste kaip gajų reiškinį svarbu paminėti ir egzoticizmą, kuomet kultūras, esančias globaliuose pietuose, suvokiame kaip „tolimas“, „mistiškas“, „intriguojančias“, t. y., kardinaliai skirtingas mūsų išgyvenamoms realybėms. Tokiu būdu šiuose kraštuose gyvenantys žmonės yra dehumanizuojami.
Manau, kad nėra vieno recepto, kaip netapti „gelbėtoju“. Tikiu, kad pusė darbo yra atliekama dar prieš pilnai apsisprendžiant vykti. T. y., reikia nuoširdžiai savęs paklausti, kokius ketinimus, lūkesčius ir stereotipus su savimi nešuosi? Ar esu pasiruošęs mokytis iš vietos bendruomenės, ar tik noriu gražių nuotraukų instagrame? Kiek žinau apie šalį ir bendruomenę, į kurią vykstu, jos istoriją, kultūrą, nūdienos realijas? Kokiais įgūdžiais galiu pasidalinti su bendruomene ir ko norėčiau išmokti? Taip pat labai svarbu kuo daugiau žinoti apie organizaciją, kurioje dirbsi, kokios yra jų veiklos, vertybės, ar jie dirba su vietiniais savanoriais.
Išvykimo metu svarbiausia likti atviram naujoms patirtims ir pamokoms, kiek galima daugiau laiko leisti su vietine bendruomene, ne tik su kitais savanoriais. Reikia būti sąmoningu apie tai, koks yra tavo veiklos poveikis vietinei bendruomenei, ypač, jei yra dirbama su pažeidžiamomis grupėmis. Taip pat, jei naudoji socialines medijas, kokį bendruomenės vaizdą sukurti konteksto nežinatiems aplinkiniams.
Išvykimo metu svarbiausia likti atviram naujoms patirtims ir pamokoms.
Aš pati asmeniškai esu mačiusi pavyzdžių, kurie man neatrodė sektini ar etiški, tad žinojau, jog, jei vyksiu savanoriauti į užsienį, tai bus gerai apsvarstytas žingsnis, kuomet galėsiu pasitikėti tiek siunčiančia, tiek priimančia organizacijomis. Šiuo atveju pasitikėjau tiek VB Platformos koordinatorių sąmoningumu šiuo klausimu, tiek jų partnerystės su „Chabibeh“ tvirtumu.
Taip pat man imponavo programos ilgis, kad tai nebuvo trumpas poros savaičių turas, o pusmečio ilgio įsipareigojimas bendruomenei. Taip pat, ir „European Solidarity Corps“ (Europos solidarumo korpusas) aiškiai komunikuoja solidarumo ir savęs tobulinimo aspekus programos lygmeniu, kas suteikė pasitikėjimo programa ir mokymais.
– Ar jūsų savanorystė Libane baigėsi sulig grįžimu namo, ar santykis su šia šalimi tęsiasi? Jei taip, kokiomis formomis?
Medeina: Pasibaigus savanorystei Libane likau dar keletui mėnesių, nes norėjau pabaigti pradėtas tyrimų veiklas bei skirti daugiau laiko kalbos studijoms. Po išvažiavimo palaikau glaudžius ryšius su šalyje likusiais draugais, nors kas mėnesį jų Libane mažėja. Dėl sunkios situacijos šalyje jaunimas masiškai emigruoja. Visgi, jaučiu stiprų ryšį su šia šalimi ir neabejoju, kad į ją sugrįšiu dar daug kartų. Tiesa, dėl minėtų elektros tiekimo sutrikimų ar infliacijos gyventi ilgesnį laiką šiuo metu būtų sudėtinga.
Šarūnė: Pasibaigus projektui Libane buvau jau du kartus. Pirmą kartą grįžau keturiems mėnesiams, o antrą kartą lankiausi porą savaičių. Beirute turiu ratą labai artimų žmonių ir visuomet jaučiuosi laukiama. Su draugais Libane taip pat vystome įvairius meninius projektus ir dabar didelė dalis mano gyvenimo vyksta būtent ten.
– Kaip manote, ko šiuo metu labiausiai reikia Libano visuomenei? Kuo mes galėtume jai padėti?
Medeina: Tai yra sudėtingas klausimas, nes dauguma Libano problemų yra susiję su vidaus ar regiono politikos aktualijomis. Visgi manau, kad būtų pravartu įsigilinti į Libano kontekstą, suprasti religijų, gyvenimo būdų įvairovę.
Libane sutikau keletą žmonių, kurie išsiskiriant juokais paprašė perduoti namiškiams, kad čia niekas kupranugariais nejodinėja. Išties šalyje, turinčioje aukščiausius kalnus Artimuosiuose Rytuose, didžiulę etnoreliginę, kraštovaizdžių įvairovę ir finikiečių laikus siekiančią istoriją, dauguma generalizuotų stereotipų atrodo juokingi, tačiau atvykusius į Lietuvą libaniečius visgi gali ir įžeisti.
Libane sutikau keletą žmonių, kurie išsiskiriant juokais paprašė perduoti namiškiams, kad čia niekas kupranugariais nejodinėja.
Padėti tiek Libano, tiek kitų sunkius laikus patiriančių šalių visuomenėms galėtume turėdami daugiau empatijos ir supratingumo iš šių bendruomenių į Lietuvą atvykstantiems piliečiams. Iš arti matant jų patiriamą skurdą, bejėgiškumą bandant išgyventi šalyje krizės metu neturint jokių apsaugos mechanizmų, sprendimas vykti į nežinią atrodo dar geriau suprantamas bei žmogiškas.
Šarūnė: Libano visuomenei dabar reikia pastovios valdžios ir laiko, o mes galime ir toliau kalbėti apie situaciją šioje šalyje ir siųsti finansinę paramą vietinėms Libano iniciatyvoms.
Šarūnės ir Medeinos pusės metų savanorystė Libane yra programos „Europos solidarumo korpusas“ projekto #SolidarityForward dalis.