Džutos kaimelis įkurtas daugiau nei 2 km aukštyje Kazbegio rajone, netoli Gruzijos karo kelio. Pastaraisiais metais jis tampa vis populiaresnis tarp keliautojų, dievinančių kalnus. Dėl kalnų čia pirmą kartą šią vasarą atvyko ir lietuviai, bet rudenį grįžo ir dėl kartvelų šeimos, pas kurią buvo apsistoję. Nedideliame jų namelyje lapkritį 19-metė Gabrielė Navickaitė su draugu apsistojo antrą kartą.
Tokių namų, kuriuose gali pajusti tikrąją šalies autentiką, nesusirasite „Booking“ ar „Airbnb“. Reikia drąsos, pasitikėjimo žmonėmis ir nebijoti avantiūrų.
„Kaip aš ieškau nakvynės tokiose vietose? Nueini ir tiesiog pasibeldi į kieno nors trobos duris. Ir sakai – „Man reikia nakvynės, bet turiu tik 20 larių. Gal žinote, pas ką galėčiau apsistoti?“ Viena moteris paskambino pažįstamam senukui, o šis ir nuvedė mus pas šią šeimą“, – 15min pasakojo Gabrielė.
Septintą dešimtį įpusėję Liza ir Omaras nakvynės verslo nevysto, bet keliautojams, kuriems prireikia stogo virš galvos, atveria savo namų duris. Lietuviai už dvi naktis pas juos dviese sumokėjo 20 larių (6,5 Eur).
Pora gyvena kukliai, bet svečių kambarys – gražiai įrengtas. Ant sienų kabo kilimai. „Bet mane labai žavėjo jų pačių kambarys. Stovi dvi lovos – senuko ir senutės. O tarp jų per vidurį padėti visi svarbiausi dalykai. „Nokia“ telefonas, laikrodis ir kalendorius“, – pasakojo Gabrielė.
Lengva suvokti, kodėl laikrodis ir kalendorius tokie svarbūs – laikas įspūdingų Sakartvelo kalnų apsupty bėga visai kitaip nei miestuose.
Visas gyvenimas – kaimelyje
Liza ir Omaras visą gyvenimą leidžia Džutoje. Čia jie užaugo, susipažino, pamilo, užaugino 6 vaikus. Dabar visi vaikai gyvena sostinėje, gana retai aplanko tėvus – nuo Tbilisio iki gimtinės jiems yra geros 5–6 valandos kelio.
Kompaniją porai palaiko retkarčiais užklystantys keliautojai, auginamos vištos ir galvijai. Net ir žiemą kas rytą galvijai yra išleidžiami pasiganyti, o vakarop patys žino, kada pareiti, – tereikia juos pasitikti ir suvaryti atgal į tvartą. Pora pati juos ir skerdžia. Tuomet mėsos užtenka ir maistui patiems, ir pardavimui – pravažiuojantys žmonės mėsos nusiperka, nuveža kitiems.
Galvijai – ne tik maisto ir pajamų šaltinis, bet ir namų „apšiltintojai“. Kiekvieną rudenį pora viso namo sienas apšiltina jų mėšlu. Išdžiovina ir apdeda juo sienas iš išorės, kad Sakartvelo kalnų speigas neprasibrautų į namus. Pavasariop mėšlas nuo sienų nuimamas, o rudenį procesas pradedamas iš naujo. Ir taip jau keliasdešimt metų.
„Žiemą, kai užpusto, iki jų net nėra kaip privažiuoti. O jie patys ir neturi jokios transporto priemonės. Retkarčiais nueina tik iki kapinių, kurios irgi įkurtos kalnuose“, – apie poros gyvenimą pasakojo lietuvė.
Viską pora daro tik dviese – rūpinasi gyvuliais, buitimi. Tik pensiją jiems atveža paštininkas, o maisto iš už 20 km esančios parduotuvės – kitas kaimo gyventojas. „Bet jiems daug ir nereikia“, – sakė Gabrielė. Daugiausiai jie valgo mėsą ir įvairius konservuotus produktus.
Pora namie turi televizorių, bet Omaras žymiai mieliau nei į ekraną žiūri pro žiūronus. „Tai yra pats mėgstamiausias jo užsiėmimas. Jie atsikelia, išleidžia gyvulius, pasišluoja, vištas palesina, pasidaro valgyti, ir jau Omaras eina pro juos žiūrėti. Visa jo dienos esmė – tie žiūronai“, – pasakojo Kaukazo šeimos gyvenimą stebėjusi Gabrielė.
Džuta yra iš visų pusių apsupta kalnų, tarp kurių sklendžia sakalai, po šlaitus kopinėja ožiai. „Jis pasakojo, kad kai buvo jaunesnis, buvo užkopęs į visas aplinkines viršūnes. Ir medžiodavo – šaudydavo ožius. Kūnus palikdavo, ragus nusipjaudavo ir parduodavo“, – prisiminė Gabrielė.
Nebrangios kelionės atneša daugiau įspūdžių
Nuo 14 metų po įvairias šalis tranzuojanti Gabrielė pasakojo, kad dviese su draugu per kelionę Sakartvele lapkritį neišleido nei 100 eurų. „Kai keliauji su kuo mažesniu biudžetu, atrandi kitokių dalykų – tranzuoji, apsistoji pas vietinius, taip visai kitaip pažįsti šalį“, – tikino ji.
Tik dėl to, kad ieškojo kuo pigesnės nakvynės Tbilisyje, atrado ir originalų hostelį, įkurtą senoje ligoninėje. XIX a. pastate juos pasitiko alaus skardine nešinas prižiūrėtojas, kuris net ir parodė išlikusį išėjimą prie upės per rūsį, kuriuo nelaimės atveju galima pabėgti.
Taupant kelionėje labai praverčia ir vietinės pažintys. Nors kartvelai garsėja savo svetingumu, Gabrielė pasakojo, kad ir čia masinis turizmas palikęs neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, keliautojams pardavėjai sako vienas kainas, kai vietiniams jos būna perpus mažesnės. Dažnai tu to net nesuprasi, bet jeigu paprotins vietinis pažįstamas, kiek verta mokėti už tą prekę ar paslaugą, neužkibsi ant kabliuko.
Nors ir susidūrus su noru pasipelnyti iš turistų, Gabrielė tikino, kad kartvelai – ypač svetingi ir paslaugūs, noriai bendraujantys, o keliavimas po šią šalį – be galo įdomus. Ne kartą jie sulaukė pakvietimų pavakarieniauti, pernakvoti šeimos namuose, o sustoję pavežti vairuotojai net nukrypsta nuo savo kelių dėl keliautojų.
„Tranzavimas čia – tinginio darbas. Dar rankos nespėji ištiesti, o jau stoja vairuotojai“, – juokėsi ji. Ir stoja visi – ir jauni, ir vyresni, ir vyrai, ir moterys. Net vestuvių dalyviai. Ir ta meilė lietuviams visgi legendinė. Tereikia paminėti, kad esi iš Lietuvos, ir tuoj jie patys dalijasi savo žiniomis apie mūsų šalį ir džiaugiasi, kad esame įteisinę vieni kitų originaliuosius šalių pavadinimus. Kaip Lietuva įteisino Sakartvelą, taip jis – Lietuvą (vietoj „Litva“).
Tik priartėję prie Rusijos okupuotų teritorijų sienos lietuviai susidūrė su kitokiu vietinių požiūriu. Ne tik eiliniai žmonės žiūrėjo į juos įtariai (ko čia svetimšaliai atvyko?), bet jiems teko apsilankyti ir komisariate. Tiesa, patikrinę dokumentus ir išklausinėję, kas keliautojus čia atvedė, pareigūnai dar ir nuvežė į vietą, iš kurios buvo galima pažvelgti į Pietų Osetiją. Norint patekti arčiau jau reikėjo bent žurnalisto pažymėjimo.
Tokios kelionės, anot Gabrielės, išmoko bent dviejų tiesų: jeigu pasitikėsi žmonėmis, tai ir jie tavimi pasitikės; dažnai keliaudami pamirštam, kiek daug yra nemokamų įdomių vietų.
Gabrielei kelionė dėl to ir nekainavo brangiai – tiek atlikę namų darbus, tiek išsiklausinėję vietinių, jie keliavo po įstabias vietas, už kurias nieko nereikėjo mokėti. Pavyzdžiui, įspūdinga Gergeti Švenčiausios Trejybės bažnyčia, urvinis miestas netoli Gorio, ta pati kalnų apsupta Džuta. „Velniškai gražu“, – reziumavo Gabrielė, jau planuojanti ir trečią kelionę į Sakartvelą.
