Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Kadiso geografinė padėtis
Kadisas (isp. Cádiz) įsispraudęs į siaurą pusiasalio strėlę ir nuo įlankos pusės atrodo kaip ant seklumos įstrigęs milžiniškas kruizinis laivas.
Panašiai atrodytų Klaipėda, jeigu ją su visais namais ir gyventojais sugrūstumėte į Smiltynės „galiuką“, kuris prasideda nuo Naujosios Perkėlos ir baigiasi Jūrų muziejumi. (pats išsigandau tokio palyginimo, tačiau tai labai panašu į tiesą – tikrinau).
Kadisas ne tik atrodo kaip ant seklumos užplaukęs kruizinis laivas – panašu, kad jo gyventojai irgi gyvena nesibaigiančio kruizo ritmu ir visai nesuka galvos ar jų laivas kada nors įplauks į uostą ir ar jo keleiviai padės koją ant tvirtos žemės.
Nuo įlankos pusės atrodo kaip ant seklumos įstrigęs milžiniškas kruizinis laivas.
Kadiso gyventojai tarsi laivo įgula tarpusavyje pasiskirstę į hierarchijas – tie, kurie gyvena už senųjų miesto sienos vartų, vadinami „beduinais“, o senojo centro gyventojai save vadina „tirilla“.
Beprasmiška šio žodžio ieškoti žodyne – „gaditanos“ turi savo kalbą, kurios žodžiai tik epizodiškai sutampa su oficialia ispanų kalba – „castellano“.
„Gaditano“ gyvenimo ritmas
Galite sukišti miestą į pusiasalio galą, tačiau „gaditano“ neįsprausite į jokius rėmus. Ko norėti, kai tavo miesto įkūrėjas yra Heraklis.
Netikite? Pažiūrėkite į herbą, kuriame pavaizduotas atletiškas barzdočius, už kalnieriaus laikantis du įmitusius liūtus, o tokie pavyzdžiai motyvuoja pakankamai.
Ko norėti, kai tavo miesto įkūrėjas yra Heraklis.
Tikram „gaditano“ nerūpi dalykai, vykstantys už jo miesto ribų, kurias nesunkiai apžvelgsite palypėję į katedros bokštą. Kairėje – nieko gero – tik įlanka ir druskos garinimo tvenkiniai, o štai dešinėje, už horizonto, turėtų būti kažkada pasakiškai turtingos Kubos ar Puerto Riko salos.
Iš vakarų pusės į Kadisą suplaukdavo Amerikos turtai, o atgal laivai išplukdydavo Naujojo Pasaulio užkariautojus ir šiaip laimės ieškojusius varguolius, todėl keletą šimtų metų Kadisas laikė save „visos Ispanijos bamba, virkštele sujungta su Naujuoju Pasauliu“.
Atėjus sunkiems laikams Kadisas pabandė ir pats išplaukti vakarų kryptimi, bet jau buvo per daug senas ir sunkus.
Tikras „gadita“, kaip tunas – niekada neišsikels gyventi ant tvirtos žemyno žemės. Jis net pasaulį matuoja savais matavimo vienetais – filmas jam gali būti ilgas „kaip katedros statybos“, karštis didesnis „nei sausakimšoje Falla teatro salėje“, o Lisabonos žemės drebėjimas tikrai neprilygo „Polvorino sprogimui“.
Iš vakarų pusės į Kadisą suplaukdavo Amerikos turtai.
O žinote, kad kelionė iš kažkurios Portugalijos vietos į Kadisą garsiesiems bitlams J.Lennonui ir P.McCartney truko tiek, kad šie spėjo sukurti šedevrą „Yesterday“?
Karnavalas yra svarbiausias įvykis mieste ir kuris, visų džiaugsmui, vyksta kartą per metus – ne taip, kaip britų pirato Francis Drake antpuolis 1587 metais, ar du su puse metų trukusi Napoleono kariuomenės apgultis – visa tai buvo seniai, vieną kartą ir daugiau nepasikartojo.
Beje, karnavalas vyko net apgulties metu, o, jai pasibaigus, Kadisas išrado dar vieną fantastišką renginį – kalėdinę loteriją, kuri dabar žinoma visoje Ispanijoje.
Tikriausiai jau supratote, kad, atvykę į Kadisą, visada būsite laukiamas svečias. Čia gyvena labai draugiški žmonės, mylintys savo miestą, mėgstantys (labai) skaniai valgyti, linksmai švęsti ir turintys ypatingą humoro jausmą. Todėl geriausia ką galite padaryti – atvykite anksti ryte, ženkite pro Puerta de la Tierra vartus ir bent dienai tapkite tikru „gadita“ – besąlygiškai įsimylėjusiu šį miestą.
