Pasakose dažnai minimos karalystės, o kadangi Marokas yra karalystė, tai stebuklai ten vyksta iki šiol. Netikite – aplankykite ją.
Mes apkeliavome didelę dalį šios šalies ir jau neabejojame, kad ji – magiška. Ta magija kaip reikiant išvalo galvą, todėl jeigu atostogų tikslas – „perkrauti smegenis“, Marokas turėtų būti tarp prioritetinių krypčių.
„Smegenų perkrovimą“ atostogų metu išduoda tokios situacijos kaip nedidelis ginčas su antrąja puse dėl to, kokia yra savaitės diena ir apskritai – kokia diena, tai gali liudyti kasdienybėje vartojamas ir pamirštas žodis ar laikas, pavirtęs į spalvų, kvapų ir garsų kupiną klampią, bet malonią masę, iš kurios nesinori išsikapstyti ir į ją grimzti, grimzti, grimzti…
Vietiniai ten savaip skaičiuoja ne tik laiką, bet ir pinigus.
Ir jeigu jau nusprendėte dėl „smegenų perkrovos“ keliauti į Maroką, tai privalote suprasti, jog vietiniai ten savaip skaičiuoja ne tik laiką, bet ir pinigus.
Tačiau dėl to jaudintis nereikėtų. Ir vargas jums, jeigu to nesuprasite ar bandysite Maroką pakeisti pagal savo kasdienius įpročius. Tiesiog pasiduokite jam ir galbūt rasite tai, ko net neieškojote.
Mūsų kelionės metu per 10 dienų nuvažiuota apie 2000 kilometrų, aplankytas Marakešas, Kasablanka, Rabatas, Fesas, Sacharos dykuma, Varzazatas (Ouarzazate), Atlaso kalnai, as Suvaira (Essaouira).
Nors atrodė, kad tai mažiausiai mėnesį užtrukusi išvyka po kelias visiškai viena į kitą nepanašias šalis.
Todėl jeigu po kelionės į Maroką reikėtų išskirti tik vieną geriausią įspūdį ar rekomendaciją, aš, dievaži, to negalėčiau padaryti – šalis per daug įvairi ir per daug stebinanti.
Ir dar – papildyčiau kelionę organizavusios agentūros pristatymą – rašoma, kad tai pažintinė išvyka. Aš dar pridėčiau – ir patyriminė.
Bet apie viską – nuo pradžių. Jella, kaip sako vietiniai – varom!
Berberas išaiškina gyvenimo filosofiją
Visų pirma – Marokas lietuvio akims yra visiška egzotika – viskas ten absoliučiai kitaip, pradedant chaotišku eismu, kuriame dalyvauja ne tik automobiliai ir tūkstančiai motorolerių, bet ir arkliai, asilai, mulai, kai kur į transporto srautą įsilieja nešuliais apkrauti išdidūs kupranugariai.
Marokas lietuvio akims yra visiška egzotika.
Vyrai su tradicinėmis dželabomis, moterys su nikabais gatvėse yra toks pat įprastas vaizdas, kaip ir šiuolaikiškai apsirengę žmonės. Kitoks peizažas, kitokie žmonės.
Ir suklusti ar net šiek tiek nerimauti pirmomis viešnagės dienomis verčiantis muedzino balsas, kuris į maldą kviečia penkis kartus per dieną.
Kol mes čia, Lietuvoje, kruopščiai planuojame laiką ir stengiamės bet kokia kaina pasiekti užsibrėžtus tikslus, Maroke apie ateitį kalbantys žmonės sako in šala (Inshallah), kas reiškia – jeigu Dievas norės. Kitaip tariant, planai pavyks arba žlugs ne dėl žmogaus kaltės, o Alacho valia.
Ateisi rytoj? Inshallah. Padarysi iki savaitgalio? Inshallah. Gausi, ką žadėjai? Inshallah.
Pavyks – gerai, nepavyks – nieko baisaus. Svarbiausia – nesijaudinti ir nepulti į paniką, nes viskas kažkaip susitvarkys.
„Yra, kaip yra“, – sako mūsų gidas marokietis Khalidas Attemane, be galo savo šalį mylintis marokietis, kalbantis lietuviškai ir kasmet pusmetį praleidžiantis Lietuvoje, kurią dievina ne mažiau nei savo gimtinę.
Dėl tokio požiūrio ispaniška manjana gali atrodyti kaip veiksmas žaibo greičiu. Dėl to restorane jums gali atnešti ne tai, ką užsakėte, gali tekti palūkėti užsakymo, sąskaitos. Žodžiu, kas nors ne pagal planą. Visada turėkite tai galvoje.
Tarp Sacharos dykumos kopų laikinai įsikūrusiame berberų klajoklių kaime vietinis Drizas tokį gyvenimo būdą mums aiškino savaip.
„Jūs, vakariečiai, turite laikrodžius, bet neturite laiko, nes vis bėgate ir stengiatės suspėti. O mes esame laisvi – kai norime – dirbame, kai norime – miegame.
Gyvenimas – kaip karvė: kartais duoda pieno, kartais – šūdo“, – dėstė jis savo argumentaciją lietuviams, pakviestiems arbatos į gal metro aukščio primityvios konstrukcijos palapinę: ant medinių karčių užmestus audeklus.
Jūs, vakariečiai, turite laikrodžius, bet neturite laiko.
Paklausiau – o kaip jis skaičiuoja savo metus, jeigu laikas toks nesvarbus.
„Koks skirtumas, kiek man metų. Mama sakė, kad kai gimiau, buvo karšta ir leidosi saulė – tiek ir težinau. Spėju, kad man 33–36 metai.
Tik todėl, kad reikalavo vyriausybė, turiu pasą, jame įrašyti apytiksliai mano gimimo metai, pirmas mėnuo ir pirma diena. O man nesvarbu. Kiekviena diena kaip gimtadienis“, – kalbėjo Drizas, Maroke gausiai gyvenančios berberų (kitaip – amazigų) tautos atstovas.
Jis, beje, vairuoja aukščiausias kopas įveikiantį „Toyota Land Cruiser“ ir naudojasi išmaniuoju telefonu. Jame juk yra laikrodis, ar ne?
Netikite džinais? Patikėkite
Bet planai Maroke gali žlugti ne tik dėl Dievo valios. Įvairius netikėtumus gali lemti džinas. Turiu galvoje ne alkoholinį gėrimą, o iš ugnies ir oro sukurtą dvasią.
Mūsų gidas Khalidas sako, kad jie neabejotinai egzistuoja ir gali būti geri arba blogi, gali įsikurti ne tik namuose, bet ir žmoguje ar gyvūnuose.
Jeigu žmona pikta – daug šansų, kad siautėja ne ji, o džinas joje.
Bet jeigu pamatėte visiškai juodą šunį, anot gido, tai jame tikrai gyvena džinas. Šunys, beje, Maroke nėra labai mėgstami, islamas draudžia keturkojį, kuris pas mus laikomas geriausiu žmogaus draugu, įsileisti į namus, o musulmonai (apie 99 proc. šalies gyventojų) jį apibūdina kaip purviną gyvulį.
Islamas draudžia keturkojį, kuris pas mus laikomas geriausiu žmogaus draugu.
Gal dėl to miestuose matyti benamiai šunys man pasirodė be galo liūdni. Ir jeigu jie liūdi, tai jie tam turi tokią teisę.
Užtat katėms ten puiki šalis. Net ir purviniausias miauklys Maroke bus mylimas labiau nei parodai paruoštas karališkasis pudelis.
Dėl to kačių yra pilnos gatvės, parduotuvės ir kitos viešos vietos. Sakoma, kad net į mečetę gali užeiti, kai to padaryti negali neišpažįstantis islamo žmogus, toks kaip turistas iš Lietuvos.
Ką padarysi, yra kaip yra.
Kaip skaičiuojami pinigai?
Į buvusio karaliaus Hasano II vardu pavadintą mečetę Kasablankoje užeiti galima, tačiau tik susimokėjus.
Tiksliai nepamenu, bet lyg 120 dirhamų (apie 12 eurų). Absoliučiai verta, nes ant Atlanto vandenyno kranto stovintys maldos namai yra įspūdingi savo dydžiu ir grožiu.
Sakoma, kad jos statybos 1987–1993 metais kainavo maždaug apie 800 mln. JAV dolerių, bet išlaidas dengė ne tokios užgaidos autorius – karalius, o visi šalies žmonės. Lyg ir priverstinai, lyg ir ne. Istorija tokia: žmonės buvo kviečiami aukoti, paaukoję gaudavo tai patvirtinantį sertifikatą.
Tačiau įdomiausia, kad tvarkantis bet kokius reikalus valstybinėse įstaigose su visais dokumentais buvo reikalaujama ir to sertifikato. Neturi – į eilės galą, o kai vėl sulauki savo laiko, procedūra kartosis iš naujo.
Taigi, taip gali atrodyti savanoriškas aukojimas dėl bendro tikslo. Kita vertus, tai puiki idėja Lietuvos nacionalinio stadiono statyboms. Nes kitaip jos tikrai nesibaigs. Arba jo statybvietėje apsigyveno blogasis džinas.
Dabartinės statinio vertės apskaičiuoti jau neįmanoma.
Beje, marokiečiai ir toliau dideles sumas leidžia įspūdingos mečetės priežiūrai. O joje turistus lydėjęs gidas sakė, kad dabartinės statinio vertės apskaičiuoti jau neįmanoma.
„Begalinė“, – taip jis apibūdino maldos namų kainą.
Su pinigų skaičiavimu Maroke gali būti sudėtinga, nes mažose vietinių parduotuvėlėse prie prekių nėra kainų.
Apsilankymo jose keliaujant po Maroką išvengti neįmanoma, nes tai greičiausias ir patogiausias būdas apsirūpinti vandens atsargomis.
Pirktinis vanduo būtinas, nes vandens iš čiaupo europiečiai ne tik negali gerti, bet ir naudoti jo dantų valymui.
Mažose vietinių parduotuvėlėse prie prekių nėra kainų.
„Aš – galėti, tu – negalėti. Reikia ugnis ugnis“, – apie būtinybę užvirinti vandenį aiškino per dykumą mus džipu vežęs Yousufas.
Nepaklausius šio patarimo šiek tiek atostogoms numatyto laiko gali tekti praleisti tualete.
Kelionei persiritus į antrąją pusę, po sustojimo senoviniame Ait Benhaddou miestelyje mūsų grupė pagaliau suprato, ką reiškia gido Khalido nuolat kartojama frazė „Penki – kaip šeši“.
Pasirodo, tai momentinė kaina parduotuvėlėje (joje, aišku, kainų nėra) – mums butelis vandens kainavo 8 dirhamus, kitiems grupės nariams – 6, tretiems – 10 dirhamų.
Tokia ten yra matematika, nors Marokas garsėja šio mokslo istorija, ji buvo viena iš pagrindinių disciplinų seniausiame pasaulyje universitete – Fese IX amžiuje įkurtame al-Qarawiyyine, kuriame studijavo ir šiuolaikinės algebros atradimui pamatus padėjęs arabas Al-Khwarizmis.
Fesas didžiausią įspūdį paliko po apsilankymo jo medinoje – senamiestyje, – kurio painiose gatvelėse kasdien pluša tūkstančiai prekybininkų ir amatininkų.
Vieni jų įnikę į savo darbus ir aplink nieko nemato, kiti neįkyriai siūlo savo prekes, o treti tikina, kad nedaro jokio spaudimo, bet per minutę pasiūlo bent penkias prekes kišdami jas į panosę.
Su jais reikia derėtis, kainą (jos, žinoma, neužrašytos) galima nulygti perpus ir net daugiau. Pavyzdžiui, kai mano žmona odos dirbinių prekeivio paklausė rankinės kainos, šis atsakė – 600 dirhamų (apie 60 eurų), kai ji nusisuko – pardavėjas jau siūlė tą patį daiktą už 250 dirhamų (apie 25 eurai), kai pradėjo eiti – kaina krito iki 150 dirhamų (apie 15 eurų).
Žydų ir arabų santarvė
Feso mediną rekomenduoju aplankyti visiems, gal tik ne maisto kokybės inspektoriams ar gyvūnų teisių gynėjams.
Nes jie net baisiausiuose savo košmaruose nesapnavo sąlygų, kokiomis gali būti laikomas pardavimui skirtas maistas ir gyvūnėliai, kurie laukia savo eilės tapti kažkieno pietumis ir stebi savo gentainių egzekucijas.
Tai byloja plastikiniais maišeliais nukloti šalies laukai ir medžiai.
Tvarumas? Tokio žodžio, matyt, nėra marokiečių kalboje (arabų kalbos dialektas dariža) ir apie tai byloja plastikiniais maišeliais nukloti šalies laukai ir medžiai.
Bet net ir tokį Maroką galima įsimylėti.
Ne tik dėl didžiulės vaizdų, kvapų ir garsų įvairovės, bet ir didelių kontrastų.
Chaotiškame, kažkaip savaime susitvarkančiame eisme (vairuotojai taisykles gal ir ignoruoja arba jų nežino, bet jų tarpusavio supratimas – pavydėtinas) miestų gatvėse – mersedesas ir asilo tempiamas vežimėlis, paprasta, išvaizdos per kokį tūkstantį metų nepakeitusi užeigėlė ir stilingai įrengtas baras už kelių metrų, rankų darbo dirbiniai ir kiniški niekučiai, dykuma ir sniegas Atlaso viršūnėje, puikiai sutariantys arabai ir žydai greta.
Taip, net ir šiandieninių įvykių kontekste šios dvi tautos Maroke puikia sutaria, o kiekviename didmiestyje yra žydų kvartalai, vadinami Mella. Tiesa, žydų šiuo metu Maroke gyvena vos keli tūkstančiai.
O ir patys miestai labai skirtingi. Fesas atrodo tarsi nepasikeitęs per šimtmečius, o už 45 kilometrų nuo jo esantis Ifranas – tarsi Šveicarija ar Druskininkai.
Skiriasi ne tik pastatai, bet ir žmonės: Fese dominuoja arabai, o tolėliau – jau berberai, save laikantys laisvaisiais žmonėmis. Jau aiškinau apie jų požiūrį į laiką ir darbą.
Įdomu tai, kad miestuose galima pamatyti daug gandralizdžių.
Įdomu tai, kad miestuose galima pamatyti daug gandralizdžių ir gandrų – spalį jie jau ten. Mūsų gidas Khalidas sako, kad šį paukštį vietiniai labai myli, nes jis atneša sėkmę, o jeigu ant namo stogo šis paukštis įsirengia sau lizdą, tai pastato kaina nekilnojamojo turto rinkoje gali išaugti net dvigubai.
Khalidas sako, kad gandras – jų paukštis. Nepyk, Khalidai – jis mūsų, nes jis gimsta Lietuvoje, o Maroke – tik atostogauja, kaip mes.
Jūros šventė Maroke
Ir, aišku, viešint Maroke negalima neaplankyti dykumų Paryžiumi ar Raudonuoju miestu vadinamo Marakešo su Jemaa el-Fnaa aikšte, kurią gidas Khalidas lygino Jūros švente – taip, jis yra lankęsis Klaipėdoje, kuri jam paliko labai brangaus miesto įspūdį.
Nesutinku su tokiu jo palyginimu, nes Jemaa el-Fnaa aikštė vakare dėl triukšmo, maisto kvapų ir žmonių skaičiaus atrodo kaip penkios Jūros šventės vienu metu.
Marakeše pradėjome ir baigėme savo 10 dienų trukusią kelionę po Maroką, palikę mieste draugu tapusį gidą Khalidą ir vairuotoją Abdulą, kuris po įtempto ir atsakingo darbo skubėjo pas šeimą – dvi savo žmonas dykumų Paryžiuje.
Apskritai visi vietiniai žmonės, su kuriais teko susidurti šios kelionės metu, atrodė geri ir nuoširdūs.
Natūralu, kad jie siekia kažką parduoti turistui ir užsidirbti trumpo turizmo sezono metu. Jie stengiasi – gal savo planuose ir vizijose per daug pasitiki Inshallach – bet vis tiek stengiasi. Ir kažkodėl aš jau sergu už tą šalį, kad jos ir jos žmonių ateitis susiklostytų kuo geriau.
O kol kas – yra, kaip yra.
