Daugiau skaitykite Arūno Kamandulio dienoraštyje: http://www.painislove.lt/
Kuklus europietis Delio oro uoste
Delyje nusileidau 18 valandų anksčiau, nei likusi mano komandos dalis. Kadangi turėjau tris kuprines, sveriančias daugiau kaip 60 kg, nusprendžiau tiesiog ramiai palaukti, kol atskris kiti. Oro uostas šiaip visai jauki vietelė – ten neįleidžia pašalinių, taigi turėjau laiko pamažu apsiprasti su nauja kultūra. Man iškart į akis krito už rankų susikabinę apsauginiai ar akivaizdžiai turtingi ir nusipenėję indai, su pagalbininkais besielgiantys kaip su tarnais, o gal net vergais. Pastarieji, atrodo, viską priima labai nuolankiai. Pamačiau, ką reiškia kastos.
Pirma pažintis su indišku maistu
Neišvengiamai atėjo momentas, kai pasijutau išalkęs. Išsirinkau labiausiai indiškai atrodantį oro uosto kabakėlį, bet nežinojau, ką užsisakyti. Neturėjau jokio supratimo, kas slepiasi už patiekalų pavadinimų. Kai paprašiau pagalbos išsirenkant ką nors sotaus, man pasiūlė „Celebration Combo“.
Kas galėtų atsisakyti „Celebration Combo“?! Neįsivaizduoju, ką valgiau, bet buvo daug skirtingų dalykų ir tikrai sotu. O kai jau atsistojau eiti, man iš už prekystalio kažką šaukė. Maniau, gal lėkštes reik nusinešti, bet pasirodo manęs dar laukė karštas desertas. Šventę užskaičiau.
Oro uosto tualetai
Ėjau į vis kitą tualetą paeiliui. Kai nieko labai neveiki, pasirodo, ir vandens daugiau išgeri ir kad jau laikas į tualetą, anksčiau pastebi... O tualetas Indijoje yra atskiras potyris. Ir visai ne dėl vandens žarnelės vietoj popieriaus, kurią po Tailando jau buvau įvaldęs ir su malonumu naudojausi (kad jūs žinotumėt koks iš tiesų šiurkštus yra tualetinis popierius, kai nuo jo atpranti).
Neįprasta buvo kaskart einant į tualetą sveikintis su Tualeto Vyruku. Jis toks malonus, kad net nejauku. Pasisveikina, jei turi laiko, palydi iki kabinos, nusiplovus rankas, paduoda popierinių rankšluostukų, ir atsisveikindamas išlydi. Šiaip gal ir nieko būtų, bet tualetas man labiau asmeninis patyrimas...
Vienam iš „Toilet Boys“ ir aš turbūt nusibodau. Kai jau kažkelintą kartą įvariau į jo valdas, nesisveikindamas traukiau link kabinos ir išgirdau pastebimai susierzinusį balsą. Iš pradžių nesupratau, ko jis nori, bet tada išgirdau: „big or small?“ ir rodo link pisuaro. Turbūt vargšelis turi pavalyti kabiną po kiekvieno apsilankymo...
Smagūs Indijos keliai
Pirmą nakties nusileido lėktuvas iš Ciuricho. Sutikau savo komandą, susipažinau su šveicarais, pakrovėm viską į „Toyota“ miniveną ir patraukėm link Manali – vadinamo Indijos Šamoni miestuko (nors ir toli gražu...).
Išvažiavimas iš Delio buvo pirmas tikras stresas. Vilkikai į miestą įleidžiami tik naktį, todėl jų pilna visur. Ne visi turi priekines lempas, o galines puikiai atstoja atšvaitai. Lengvosios, motoroleriai, rikšos ir dviratininkai varo, atrodo, nesidairydami, tik laikydami ranką ant garso signalo. Nardo tarp sunkiasvorių mašinų ir juostų, o jei kam taip patogiau – važiuoja ir prieš eismą. Gerai, kad nusprendėm nesinuomoti mašinos.
Tik truputį apsipratę prie chaoso, pastebėjom, kad ir šalikelėse vyksta gyvenimas. Kadangi buvo naktis, visa pakelė atrodė kaip viena didelė lova. Žmonės miega tiesiog ant šaligatvio – nieko nepasitiesę, niekuo neužsikloję. Kas turi – ant prekystalio ar rikšos.
Išvažiavus į greitkelį pakelės gyventojų sumažėja, o nutolus nuo Delio jie visai dingsta. Bet įdomybės nesibaigia.
Nuošliauža!
Jau apie pietus, viename miestelyje sustojome kamštyje. Vairuotojas greit išsiaiškino – „landslide“.
Mes iškart klausiam, ar greit sutvarkys. Atsako, kad gal po dviejų valandų. Ar yra kitas kelias? Ne.
Ar galim pėsčiom prasinešt daiktus ir kas nors mus paims iš kitos pusės? – nuošliauža už 3 km, vien iki ten visus daiktus nugabenti būtų iššūkis. Laukiam.
Po kelių valandų, kai jau ruošėmės ieškoti vietos nakvynei, kelią atidarė ir visi, naviguodami tarp karvių, išsivažinėjo. Dar po kelių valandų pasiekėm Manali.
Potala Adventurers
Manali mus pasitiko Premas iš „Potala Adventurers“. Jis mums suorganizavo visą logistiką nuo oro uosto iki kalnų ir atgal. Užsakė arklius, virėjus, nakvynes – viskas vyko labai sklandžiai ir už tikrai prieinamą kainą – rekomenduoju!
Manali – kontaktai su vietiniais
Centrinėje alėjoje daugybė įvairaus amžiaus vyrų atkakliai siūlo kojų masažą. Nelabai patraukliai atrodo, bet kaip bebūtų, jie turi nemažai darbo. Neišbandėm. Gal tikrai geras masažas?
Vakare gatvėje bendražygis Elijas labai nustebino būgnelių prekeivį, kai atsisakė pirkti net neklausęs kainos: „Ne kaina svarbu. Man paprasčiausiai jo nereikia“, – kartojo jis. Bet būgnelininkas buvo atkaklus ir per du vakarus dar keturis kartus mėgino parduoti.
Prie manęs priėjęs keistas vaikinas kažką sumurmėjo. Antrą kartą išgirdau: „Aš Cobra Man“. „Gerai tau“, – atsakiau nesusižavėjęs. „Nori pamatyti kobrą“. „Ne“, – nuvylėm dar vieną vietinį.
Maistas trims savaitėms
Ryte susipažinom su savo virėjais ir per daug nesigilinę patvirtinom pirkinių sąrašą (atrodė gana ilgas). Tada pusę dienos praleidome kartu turguje, kol buvo perkamas maistas (kartais turėjom ką nors išsirinkti ar patvirtinti).
Galutinė pirkinių krūva atrodė tikrai įspūdingai – nemažesnė, nei visa mūsų įranga. Po šio pusdienio supratom, kaip gerai viskas suplanuota ir kaip ilgai mums truktų viską susipirkti patiems. Kitą dieną važiuosim į kalnus.
(Laukite tęsinio...)
Spėkit, kokį įspūdingiausią patiekalą mums pagamino virėjai kalnuose?
