Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo lankytinas vietas, kultūrą, tradicijas, papročius ir gastronomiją Virgenextra.lt pasakoja ten gyvenantys Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Įkvėpimų kelionėms ne tik iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Taigi šiandien plačiau apie Nerja (liet. Nercha), bet apie kitą – andalūzišką ir tariamą su atvira „ch“ raide galūnėje.
Baigiantis pietums, prie mūsų prieina José Enrique ir praneša, kad šiandien jo restoranas dirba paskutines valandas ir mus išlydėjęs užsidarys, ko gero, iki gruodžio pradžios.
Jo restoranas yra puikiausioje vietoje – beveik pačioje plačios promenados pradžioje ir norinčių užsukti pietų čia neturėtų trūkti ištisus metus, bet lapkričio mėnesį Nerja ištuštėja ir José išleidžia savo darbuotojus rudens atostogų.
Nerja yra ypatinga vieta Costa del Solio pakrantėje, tiksliau – pats ryčiausias jos pakraštys. Čia baigiasi įprastas Malagos provincijai pakrantės kraštovaizdis – ilgus ir gana plačius smėlio ar smulkių akmenukų paplūdimius – playas – keičia fantastiško grožio uolėta Granados tropikų pakrantė. Ji nusagstyta nedidelių, sunkiai pasiekiamų pliažiukų, vadinamų calas.
Pats miesto pavadinimas yra kilęs iš arabų kilmės žodžio naricha ir reiškia „gausi vandens“. Maurų laikais čia veikė šilko audimo dirbtuvės, kuriose išausti audiniai būdavo parduodami net Damasko ir Bagdado turguose. Čia augintos figos, razinos ir džiovinti vaisiai būdavo vežami į Vakarų ir Šiaurės šalis.
Vėliau miesto apylinkes maurai užsodino cukranendrėmis ir cukrus buvo gaminamas iki praeito amžiaus vidurio. Aplink Nerja iki šiol likę nemažai fabrikų, taip vadinamų el ingenio griuvėsių, o paskutinis jų iki šiol veikia Frigilianos miesto centre.
Maurų laikais čia veikė šilko audimo dirbtuvės, kuriose išausti audiniai būdavo parduodami net Damasko ir Bagdado turguose.
Miesto ir apylinkių ekonomiką sužlugdė Napoleono karai, vynuogynų phylloxera, gyvulių epidemijos, gyventojų emigracija, 1884 metų žemės drebėjimas ir cukrinis runkelis, todėl dar praeito amžiaus viduryje Nerja rodė vos pastebimus ekonominės gyvybės ženklus.
Už savo atgimimą Nerja turėtų būti dėkinga penkiems vaikinams, 1959 metais atradusiems garsiuosius Nerja urvus ir tuometiniam miesto merui, kuriam kilo mintis išnaudoti netikėtai atrastą gamtos stebuklą turizmo rinkodaros tikslais ir įrašyti jį į lankytinų Costa del Solio objektų sąrašą.
Per vienerius metus urvai buvo pritaikyti lankymui, netrukus Nerja mieste duris atvėrė ir pirmasis viešbutis. Miesto plotas per kitus 40 metų patrigubėjo, o atvykstančių keliautojų skaičius išaugo daugiau nei 1000 kartų.
Tačiau miesto valdžia, matydama, kas darosi kituose Costa del Solio kurortuose, sunerimo ir truktelėjo greito vystymosi stabdį. Tarp „kiekybės ir kokybės“ buvo pasirinkta pastaroji ir siekiant išsaugoti kraštovaizdžio panoramas teko apriboti poilsiautojams skirtų urbanizacijų statybas.
Miesto plotas per kitus 40 metų patrigubėjo, o atvykstančių keliautojų skaičius išaugo daugiau nei 1000 kartų.
Pačiame mieste nesitikėkite ypatingos architektūros statinių – populiariausias Nerja lankytinas objektas yra promenada Plaza de Balcón de Europa ir pats balkonas, po kuriuo slepiasi Alfonso restoranas. Dar yra Ispanijos aikštė, Šv. Salvadoro bažnyčia ir... visai šalia esantis Frigilianos miestelis, kurį Nerja laiko savo priemiesčiu.
Žinoma – Nerja urvai tikrai verti dėmesio, bet tai jau ne miesto, o gamtos architektūros šedevras.
Vasaros ir pirmaisiais rudens mėnesiais pagrindinę Nerja turistų dalį sudaro ne vietiniai poilsiautojai, o atvykėliai iš kitų Costa del Solio kurortų, kuriems pabodo saulė, smėlis, jūros pakrantės ir viešbučių panoramos.
Pavargę nuo monotonijos jie sėda į nuomotus automobilius, maršrutinius autobusus ir vyksta pusdieniui aplankyti urvų, Frigilianos, pasižvalgyti nuo „Europos balkono“. Po to skaniai papietauja ir vakarėjant dar spėja grįžti pailsėti prie šiltų viešbučio baseinų bei suvalgyti į kainą įskaičiuotos vakarienės.
