Pasak jos, apsilankius šioje išskirtinėje vietoje iš pradžių susidaro įspūdis, kad čia įvyko stichinė nelaimė ir Švedijos mišką ištiko ekologinė katastrofa. Kvapą gniaužia nuo gausybės postapokaliptinių vaizdelių.
„Šiandien nesuvokiamo masto mašinų kapinynas, kuriame priskaičiuojama apie 800 įvairių 5–9 dešimtmečio modelių automobilių, šiurpina, bet sykiu ir žavi lankytojus. Ypač fotografus.
O praėjusiame amžiuje ši vietovė klestėjo, nes čia versliuką suko apsukrieji broliai Ivanssonai.
Bet apie viską nuo pradžių. Po Antrojo pasaulinio karo Norvegijoje labai išaugo mašinų poreikis. Norvegijos valdžia, siekdama apsaugoti vietinę rinką, įvedė aukštus tarifus mašinų importui. Naujų automobilių ir jų detalių kainos šalyje mušė lubas.
Užčiuopę aukso gyslą, broliai Rune ir Tore Ivanssonai 1956 m. Švedijoje, 12 km nuo Norvegijos sienos, atidarė autolaužyną. Bizniukas gerai užsikūrė, nes norvegai čia pradėjo plūste plūsti.
Verslo piko metu ši vietovė buvo nuklota 2000 automobilių.
Ilgainiui Norvegijos įstatymai švelnėjo, tad vykti į Švediją pirkti automobilių ar jų detalių nebeapsimokėjo.
Thore pradėjo dirbti su miškovežiu, o Rune pasiliko sukiotis autolaužyne iki pat savo mirties. Nors klientų gerokai sumažėjo, tačiau šiai vietai gyvybės vis įpūsdavo vintažinių mašinų savininkai, ieškantys detalių įmantriems savo žaisliukams“, – šios vietos istoriją papasakojo J.Baltušnikienė.
Nors klientų gerokai sumažėjo, tačiau šiai vietai gyvybės vis įpūsdavo vintažinių mašinų savininkai.
O po to įvyko tai, kas ir turėjo įvykti – gamta „nesicackindama“ pamažu pasiima atgal iš žmogaus tai, kas jai ir priklauso.
Per kelis dešimtmečius užaugę krūmai ir medžių šaknys bei kamienai įkalino automobilius. Kasmet vienas ant kito gulantys miško paklotės sluoksniai po truputį ryja metalo laužą.
„Mano vyrui įdomiausia buvo techninė autolaužyno pusė (automobilių modeliai, detalės), o man – stebėti, kaip gamta atkakliai ir nuožmiai bando atsikovoti savo teritoriją“, – įspūdžiais dalijosi keliautoja.
Pasak jos, šiandien ši vieta pritraukia ne tik būrius fotografų, bet ir žurnalistus, įvairius menininkus, kino kūrėjus, vintažinių mašinų entuziastus ir ornitologus. Paukščių mylėtojai netgi saugo šią vietą, nes apleistuose automobiliuose gyvena ir peri daug paukščių.
„Šiandien automobilių kapinių savininkai yra brolių Ivanssonų palikuonys, kurie, kad ir kaip būtų keista, nepastatė kioskelio, pardavinėjančio bilietus į šią nepaprastai įdomią vietą.
Šios gražios siaubo pasakos lankymas yra visiškai nemokamas!“ – vaizdingą pasakojimą pabaigė J.Baltušnikienė.
