Nors, mano įsitikinimu, ten, be smagaus įspūdžio, kažkokios gilesnės žinutės nebuvo. Visada sakiau, jog mano skaitytojai, kuriuos aš be galo vertinu, yra duoti paties atpirkėjo, todėl pažadėjau jai, kad apsiraminsiu ir apie nuogybes kurį laiką nerašysiu. Negana to, ne tik pažadėjau, bet netgi ir nuoširdžiai stengiausi tesėti, paskutiniame tekste papasakodamas apie puikią išvyką su dukra į Legolendą, tikėdamasis įkvėpti ir kitus rūpestingus tėvelius pasijudinti bei pradžiuginti savo vaikučius panašaus tipo kelione.
Ir ką jūs sau galvojate? Legolendo tekstas, skirtingai nei nuogos Liepojos, nesulaukė didelio susidomėjimo. Pasirodo, dauguma lietuvių nėra tokie dievobaimingi ir pikantiškomis istorijomis domisi labiau nei apie tai viešai giriasi.
Todėl, skaitant šį tekstą toliau, jautresniems skaitytojams pasiūlysiu nebūti tokiems jautriems, nes netrukus atskleisiu vienam bičiuliui nutikusią istoriją, kurią jis kažkada man papasakojo, prašydamas jos niekam... na, ką aš čia šneku, prašydamas ją išviešinti visam pasauliui. Kodėl gi ne, pasakiau aš, publika tokias istorijas mėgsta ir aš neturiu jokios moralinės teisės netenkinti jos pageidavimų.
