Nuo šiol informaciją apie visa tai – su nuotraukomis – galima pamatyti iš bet kur pasaulyje atsidarius svetainę „Gabalėliai Lietuvos“.
Ekspedicija prie beveik 100 „Gabalėlių Lietuvos“ Brazilijoje
Visa „Gabalėlių Lietuvos“ medžiaga surinkta ir patikrinta gyvai: projekto autoriai Augustinas Žemaitis ir Aistė Žemaitienė 2020 m. pabaigoje ir 2021 m. pradžioje patys aplankė beveik 100 lietuviškų Brazilijos vietų, jas nufotografavo ir išklausė jų istorijas iš vietos lietuvių.
Taip jie užbaigė prieš kelerius metus pradėtą darbą, kuomet irgi lankė Lotynų Ameriką. Tąkart jie koncentravosi į Argentinos (žiūrėkite čia) ir Urugvajaus (žiūrėkite čia) lietuvišką paveldą, o Brazilijoje daugiausiai apsiribojo Vila Zelina – 11 000 km nuo Lietuvos nutolusiu lietuvišku rajonu, kuriame – ir Lietuvos laisvės paminklas, ir lietuvių bažnyčia, ir nuo 1942 m. be perstojo veikiantis lietuviškas baras.
Pasak Aistės, „ir to vieno rajono lietuvybei užfiksuoti reikėjo daug dienų, o daug kitų vietų – smarkiai nutolusios ir sunkiai pasiekiamos be automobilio“.
Šiemet Augustinas ir Aistė plačiau pažvelgė į Braziliją anapus Vila Zelinos, kur stūkso pasaulyje analogų neturintis lietuviškas Lituanikos kaimas su 60 sodybų, lietuviška architektūra, lietuviškais gatvių pavadinimais ir viešaisiais pastatais, lietuvių kapinaitėmis.
Jie aplankė, aprašė ir kiekvieną iš bent 13 Brazilijoje esančių lietuvių vardais pavadintų gatvių ar kitų objektų bei aiškinosi, kuo nusipelno taip pagerbti lietuviai. „Kai kurių vardus žino kiekvienas lietuvis, kaip Vinco Kudirkos, – sakė Augustinas. – Bet dauguma į Brazilijos žemėlapį įsirašiusių lietuvių išgarsėjo jau Brazilijoje: nuo garsių stambių ūkininkų iki žymaus fotografo ar pasaulio krepšinio čempiono su Brazilijos rinktine“.
Augustinas aprašė, nufotografavo ir daugybę kitų įdomių vietų: nuo lietuvių įkurto vienuolių ordino ir jo mokyklos (kur vis dar rasi lietuviškų detalių) iki buvusių lietuvių Jėzuitų namų su išlikusiais Vyčio kryžiais ar Lietuvių Sąjungos pastato Lietuvos gatvėje, kuriame tebevyksta lietuvių šventės, teberepetuoja lietuvių šokėjai. Augustinas aiškinosi, kas dabar tose vietose, kur lietuviškas paveldas jau sunyko: pvz., ten, kur tarpukariu stovėjo 5 Smetoninės Lietuvos lėšomis pastatytos mokyklos emigrantų vaikams lietuviškai mokyti.
Kaip pasakojo Aistė, „tikimės, kad Gabalėliai Lietuvos paskatins tiek Lietuvos, tiek užsienio lietuvius pažinti šitas vietas. Iš ties pasakodami apie visa tai Facebook paskyroje (spauskite čia) jau sulaukėme galybės klausimų, kur visa tai yra, kaip aplankyti: klausė ne tik žmonės iš Lietuvos ir JAV, bet iš pačios Brazilijos. Supratome, kad tokios informacijos labai trūko, kad net daugybė žmonių, kuriuos tokios vietos žavi, apie jas nė nenutuokė, net ir gyvenantys 10 ar 20 km nuo jų“.
Lietuvišką paveldą ne tik aprašė, bet ir gelbėjo
Tokių ekspedicijų virtuve dalinosi Augustinas: „Apie vienas vietas gali sužinoti platesnę informaciją dar suradęs tuos vietos lietuvius, kurie – ar jų tėvai, seneliai – tas vietas kūrė, prižiūrėjo. Bet yra tokių vietų, kurios visai pamirštos – ten jau mano darbas nebe kaip fotografo ir rašytojo, bet labiau kaip atradėjo. Randi kažkokias informacijos nuotrupas, pavyzdžiui, kokioje 50 metų senumo knygoje; klausinėji žmonių, bet niekas nieko nebegali papasakoti – kol nenuvažiuoji, nė neįsivaizduoji, ką ten rasi. Itin malonu tokias vietas rasti išlikusias ir dar smagiau ištraukti jas į dienos šviesą“.
Tarp tokių vietų Augustinas pamini unikalų paminklą lietuviams netoli Rio de Žaneiro centro, kuriam, pasirodo, grėsė nugriovimas, mat „dingus“ (tikėtina, mirus) paskutinei jį prižiūrėjusiai senai lietuvei, 2016 m. nustotas mokėti pagal Brazilijos tvarką privalomas metinis mokestis.
Augustinas ir Aistė papasakojo apie paminklą Lietuvos konsului Brazilijoje, Lietuvos garbės konsului ir lietuvių bendruomenės vadovui San Paule, kur, priešingai nei Rio de Žaneire, lietuvių bendruomenė labai tvirta. Jie džiaugėsi sužinoję, kad Rio de Žaneire egzistuoja toks paminklas ir žadėjo pasirūpinti, kad jis nebūtų nugriautas.
„Džiugu, kad prie lietuviško paveldo paieškų prisideda ne tik tie, kas karta iš kartos išsaugojo lietuvybę, bet ir tie, kas lietuvišką kilmę naujai atrado neseniai, – pasakojo Aistė. – Šitos ekspedicijos ieškant lietuviško paveldo – mūsų savanoriška veikla, už kurią jokio atlygio negauname, o, Brazilijos atveju, dar ir patys padengėme visas išlaidas. Tačiau ir mūsų darbas susijęs su tuo.
Padedame užsienio lietuviams atrasti informaciją apie protėvius Lietuvos archyvuose, atsikurti Lietuvos pilietybę, aplankyti Lietuvą. Labai malonu, kai tų žmonių domėjimasis nesibaigia savo giminės istorija, kai jie siūlosi padėti ieškoti lietuviško paveldo savo šalyse.
Ir Rio de Žaneire išsiaiškinti lietuviško paminklo situaciją būtų buvę gerokai sunkiau, jeigu ne lietuvių kilmės brazilė Miriam Loureiro. Ji labai džiaugėsi atradusi paminklą, apie kurį nieko nežinojo; jos šeimoje lietuvybė nepuoselėta, ji nemoka lietuviškai, tačiau, išvydusi lietuvišką paveldą savame mieste, netgi apsisprendė įstoti į Brazilijos lietuvių bendruomenę, skaito apie lietuviškas tradicijas ir istoriją“.
8 metus kuriamas projektas
„Gabalėlių Lietuvos“ kūrėjas Augustinas Žemaitis – keliautojas, aplankęs 115 šalių – sako, kad mintis projekto idėja kilo dar 2012 m., kai keliaudamas pastebėjo, jog daugybėje šalių pilna įspūdingo ir svarbaus lietuviško paveldo, su Lietuvos istorija susijusių vietų, bet apie tai – ypač jei tai toliau nuo Lietuvos – informacijos beveik nėra. Tuo tarpu kitos tautos jau seniai atradusios savo paveldą užsienyje: tarkime, Vilniuje jo ieško lenkai ar žydai, o Klaipėdoje – vokiečiai.
Iš pradžių Augustinas rinko informaciją po kruopelytę iš įvairių knygų ir interneto užkaborių ir ją sistemino. Tačiau, atsiradus galimybei, pats nuvažiuoja į atitinkamas šalis, susiranda tas vietas realybėje, užfiksuoja koordinates, nufotografuoja, pakalbina apie jas vietos lietuvius. Dabar „Gabalėliuose Lietuvos“ aprašytas jau 34 šalių, 24 JAV valstijų lietuviškas paveldas.
„Dažnai nuvažiavus į vietą paaiškėja, kad tai, kas pagal preliminarią informaciją išliko, realybėje jau sunykę, o tai, kas aprašyta kaip sunykę – puikiausiai stovi. Juk daugelio vietų net viešai prieinamų nuotraukų nėra, dar kai kurių yra tik 20 ar 40 m. senumo nuotraukos... Be to, atrandu papildomų, tiksliau, seniai užmirštų, lietuviško paveldo vietų. Lietuviai masiškai emigruoja dar nuo ~1865 m., taigi, dalis įspūdingo lietuviško paveldo užsienyje netgi senesnis, nei pati Lietuvos Respublika“, – sakė Augustinas.
„Šiuo metu projektui jau 8 metai. Didžioji dalis pasaulio jau padengta, pats per tą laiką aplankiau per 1000 lietuviško paveldo vietų – JAV, Kanadoje, Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje, Australijoje, Kazachijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitur. Dar liko kelios baltos dėmės, kur informacija kol kas nepatikrinta ir nepapildyta realybėje: tai vakarinė JAV dalis, Vakarų Europa, Rusija“, – sakė Augustinas.
Tiesa, kada jas pavyks padengti – kol kas neaišku. 2020 m. rudenį turėjo vykti Augustino ir Aistės „Tikslas – Amerika 2020“ ekspedicija į vakarinę JAV dalį, kuri būtų papildžiusi ne tik „Gabalėliai Lietuvos“ svetainę, bet ir užbaigusi Augustino kuriamą „Tikslas – Amerika“ lietuviškų vietų JAV žemėlapį. Tačiau planams sutrukdė COVID-19 pandemija. „Visgi nesame iš tų, kurie atšauktų visus planus, – sakė Aistė Žemaitienė. – Dingus galimybei laisvai važiuoti į JAV, išnaudojome laiką ir užpildėme kitą Gabalėlių Lietuvos baltą dėmę – Braziliją“.
Tiesa, ši ekspedicija vyko kitaip nei ankstesnės: kas be ko, atsirado kaukės, COVID-19 testai, dezinfekcijos priemonės, tačiau taip pat pakoreguotas ir ekspedicijos grafikas, stengiantis per dieną nelankyti daugiau vienos vietos, kur tektų susitikti su kitais žmonėmis. Palyginimui, „Tikslas – Amerika 2017“ ekspedicijoje per 16 d. aplankytas 301 lietuviško paveldo objektas...
Lėtesni tempai Brazilijoje buvo įmanomi tik todėl, kad Augustinas ir Aistė turėjo galimybę iš Brazilijos ir dirbti, be to, Brazilija, priešingai nei JAV, yra gana pigi šalis. Tačiau tai turėjo ir privalumų: leido atrasti daugiau vietų, geriau įsigilinti į jų istorijas: kadangi bibliotekos ir archyvų skaityklos Lietuvoje prieš išvykimą buvo uždaryti dėl karantino, rinkti informaciją teko jau Brazilijoje: laimė, vietos lietuviai išsaugoję daug šaltinių.
Augustinas ir Aistė anksčiau vylėsi, kad „Gabalėlių Lietuvos“ projektas bus užbaigtas 2022 m. – per 10 metų nuo jo pradžios – tačiau dabar aišku, kad dėl pandemijos tai greičiausiai įvyks vėliau. „Tiesa, iš tikrųjų jis nebus uždarytas niekada, – patikslina Augustinas. – Nes dalis lietuviško paveldo nyksta, kartais sukuriamas naujas – tai reikia aprašyti. Kartais man parašo skaitytojai ir praneša apie tokias vietas, apie kurias netgi tas vietas jau lankęs, kalbėjęs su daugybe vietos lietuvių, būnu negirdėjęs: yra gausu paveldo, kurio beveik niekas neprisimena, ar kurio istorijas gerai žino tik keli dar gyvi žmonės, ir labai sunku prie jų prisikasti. Bet, kai yra internetas, paprasčiau: jie patys kada nors atranda svetainę ir parašo“.
Augustino ir Aistės surinkta informacija apie lietuviškas Brazilijos vietas ir jų nuotraukos pasiekiamos adresu: http://global.truelithuania.com/lt/brazil-474/ .
Informacija apie visas šalis: http://www.gabaleliailietuvos.lt
„Gabalėlių Lietuvos“ ekspedicijas galite sekti Facebook: https://www.facebook.com/gabaleliailietuvos/
