Gaila, kad dar visai neseniai tokia sąlyginai normalia (ne draugiška, bet ir didelių problemų nekeliančia) buvusi šalis tapo švinkstančia votimi ir puviniu Europos kūne. Tikiuosi, netrukus šita votis sprogs pučiant Vakarų vėjui. O jai pradėjus gyti mes tada vėl galėsime turėti normalią kaimynystę.
O kol to laukiame, prisiminkime mūsų kelionę, kai, neturėdami jokio plano, vieną penktadienio vakarą sėdome į naktinį traukinį, kuris mus per naktį nuvežė į antrą pagal dydį Baltarusijos miestą Gomelį. Tai buvo pirmoji mano kelionė, kai vykome ten, kur vežė traukinys ir nežinojome nei ką veiksime išlipę, nei kur keliausime ar kur nakvosime rytoj.
Tada likimas traukinio pavidalu lėmė, kad po pusdienio, praleisto Gomelyje, vakarop jau sėdėjome kitame traukinyje, kuris per naktį mus turėjo nugabenti į kitoje šalies pusėje esantį Gardino miestą. To paties Gardino, iš kurio šiomis dienomis, varomi ginkluotų baltarusių pajėgų, į lenkų ir mūsų pasienį šliaužia būriai migrantų.
